Radviliškio rajone ūkininkų šeimoje augusi Justina Jelinskienė savo gyvenimo planą sukūrė dar vaikystėje: vos tik suaugs, paliks kaimą ir tikrai negrįš, o ir už kaimiečio niekad netekės. Bet vos tik ištark „niekada“... „Esu ūkininko duktė ir ūkininko žmona“, – prisistatydama juokiasi Justina.
Ilgai ji neužsibuvo ir toli nuo gimtinės. Dabar su vyru puoselėja šimtametę prosenelių sodybą: per tris dienas pasistatė namuką, o greta užsėjo saulėgrąžų lauką, – kad būtų gražiau.
Iš kaimo – į miestą, o tada vėl į kaimą
Šiandien daug girdėti apie kaimišką idilę, ramybę toli nuo miesto ūžesių. Tačiau anksčiau romantikos buvo mažiau, kaimo žmonės daug ir sunkiai dirbdavo, sako Justina. Todėl ji, kaimiškus vargus regėjusi iš arti, ir galvojo, kad vos tik galės, iškart bėgs į miestą.
„Šiaip jau mano abu tėvai – miestiečiai, bet anais laikais, gavę paskyrimus, taip ir nusėdo kaime. Tėtis, kaip padiktavo jo specialybė, ėmė ūkininkauti, mama buvo medicinos sesuo, kaimo baseine atlikdavo įvairiais gydomąsias procedūras. Mačiau tėvų vargą – kaip mama, grįžusi iš darbo, iki išnaktų ruošdavo daržoves, o tėtis naktimis jas vežiodavo prekybininkams“, – portalui LRT.lt pasakoja Justina.
Po mokyklos ji patraukė į Vilnių – kad tik kuo toliau nuo namų, šypteli. Baigė, kaip pati sako, su kaimišku gyvenimo būdu niekaip nesusijusias informatikos studijas, dar metus padirbo, bet labai greitai suprato – trūksta savos žemės lopinėlio, gaila laiko, praleisto didmiesčio spūstyse.
„Ko gero, reikėjo laiko pailsėti, pabūti atskirai, pamatyti tą kitą gyvenimą – tada įvertini ir supranti, ką turėjai“, – atvirauja moteris. Taip ji nutarė grįžti arčiau gimtųjų kraštų, į Radviliškį, pas tuomet dar tik būsimąjį vyrą. „Pasirodo, ir jis buvo prie žemės“, – juokiasi ūkininko žmonos statuso mintyse besikračiusi Justina.
Prisiminė šimtametę prosenelių sodybą
Galiausiai gyvenimą jauna šeima ėmė kurti Šiauliuose. Čia rado darbus, įsigijo namą, o iš giminaičio gavę dovanų pirties krosnį, ėmė dairytis atokesnės vietelės poilsiui. „Daug metų ieškojome, svarstėme, kur tą pirtį pastatyti. Ir nors visą laiką žinojome apie prosenelių sodybą, niekada nebuvo minties joje kažką daryti“, – prisimena Justina.
Vis dėlto tokia mintis atėjo. Pati Justina nežino, kaip – gal mintį pakišo ir mamos pasvarstymai, kad būtų smagu atgaivinti šeimos valdas. „Ir dabar mama sako, kad seneliai, turbūt, žiūri iš dangaus ir šypsosi“, – sako Justina ir pasakoja šimtametės sodybos Arimaičių kaime istoriją.
Sodybą kadaise įsigijo Justinos proseneliai. 1912 m. susituokę Filadelfijoje, ten užgyvenę du vaikus, kurti gyvenimą iš Amerikos jie grįžo į gimtinę. Čia gimė dar du vaikai.
„Mano proseneliai buvo gana pasiturintys. Mums pasakojo, kad prosenelis visus pinigus laikė banke. Bet buvo sunkūs laikai, tarpukaris, taigi prosenelis visus pinigus prarado. Tada jį ištiko infarktas, jis greitai mirė. Mano seneliui tuo metu buvo vos dveji, taigi jis savo tėčio nė neprisimena“, – šeimos istorija dalijasi Justina. Jos mama vis pasijuokdavo, gal sodyboje dar atsiras koks lobis. Lobis neatsirado, tačiau nežinia, gal toks ir buvo, mat betvarkydami apleistą sklypą, naujieji šeimininkai rado 1895 m. kapeiką.
Justinos prosenelė po vyro mirties visam gyvenimui pasiliko toje pačioje sodyboje, viena užaugino keturis vaikus. Galiausiai sodyba ėmė rūpintis Justinos senelis.
„Tėvai čia švęsdavo visokias šventes, o aš prisimenu, kaip rudenį susirinkdavo visi pusbroliai ir pusseserės, baba – taip ją vadindavome, – su seneliu atvažiuodavo motociklu, ir sodyboje vykdavo obuolių skynimo savaitgalis“, – su šypsena prisimena pašnekovė. Po senelio mirties sklypas buvo patikėtas nuomininkams, o pastaruosius keletą dešimtmečių tiesiog stovėjo be priežiūros.
Namelį pastatė per tris dienas
Apleistas, krūmais apaugęs sklypas šeimos neišgąsdino. Justina su vyru pirmiausia sodyboje nutarė pasistatyti pirtį, bet tada toptelėjo – juk ir nakvoti kažkur reikės. „Taip mūsų pirtis išsiplėtė iki 80-ies leistinų kvadratinių metrų – tokio dydžio pastatą kaime galima statyti be statybos leidimo“, – paaiškina Justina.
Šeima ėmė dairytis greitai pastatomo namuko. Norėjo medinio, bet žinojo, kad patys neturės daug laiko gaišti statybose, mat Justinos vyras ir rūpinasi ūkiu, ir dirba. Samdyti ir permokėti meistrams šeimai irgi nesinorėjo. Galiausiai jų akiratin pateko vienos šiauliečių įmonės gaminami klijuoto tašo nameliai, eksportuojami į Skandinavijos šalis, bet vis dažniau sutinkami ir lietuvių sodybose.
Justina su vyru pasibraižė namuko projektą, įmonė pagal jį greitai išpjaustė reikiamas detales, jas sunumeravo ir pristatė į sodybą. Pridėjo ir instrukciją, kaip surinkti namelį, taigi laukti nebebuvo ko – liko kibti į darbus.
„Susirinkome visa šeima, dar pasikvietėme šiek tiek labiau patyrusį šeimos draugą, ir 2018 m., per ilgąjį Liepos 6-osios savaitgalį, iškilo mūsų namukas. Vos per tris dienas surinkome jį kaip „Lego“ detales, – šypsosi Justina ir priduria: – Tuo metu mediena kainavo pigiau, tad šis variantas buvo ir greitas, ir ganėtinai pigus.“
Namelyje sutilpo pirtis, virtuvėlė, bendroji poilsio erdvė, miegamieji, įkurti mansardoje. Gyvenimas čia vyksta ir vasarą, ir žiemą – kiekvienas sezonas atsineša ir jam būdingų veiklų, jaukumą.
Nors namuku šeima džiaugiasi jau penkerius metus, sodybos veidas kasmet keičiasi: atsirado ir nauja terasa, ir gėlynai, ir patobulinimai namelio viduje. „Viską darome palengva, savomis rankomis. Mums čia kaip hobis. Anksčiau vyras nebuvo nei stogo klojęs, nei terasos rengęs“, – šypteli pašnekovė.
Greta pilkojo namelio stovi ir vienas senas, avarinės būklės pastatas. Vis dėlto griauti prosenelių palikimą Justinai neleidžia sentimentai. Be to, senas trobesys visam sklypui suteikia savito žavesio – juk ne veltui šeima sodybą meiliai vadina savo „mažosiomis Rumšiškėmis“.
Saulėgrąžų laukas – ir žmonėms, ir paukščiams
Arimaičių kaimas, kuriame Justina su šeima puoselėja sodybą, nedidelis, bet vos 50–70 gyventojų pakanka, kad čia virtų bendruomenės gyvenimas. „Kaimelyje nemažai senyvo amžiaus žmonių, bet yra ir vis daugėja jaunų šeimų. Bendruomenė tikrai linksma, veikli, sava. Jei Joninės, tai švenčiamos prie ežero, jei Užgavėnės, tai su kepamais blynais, žaidimais, muzikantais“, – džiaugiasi šiltai kaimynų sutikta ir priimta Justina.
Sodyboje su šeima ji leidžia savaitgalius, vasaros atostogas. Ėmus ilgėti dienoms, apsilanko ir darbo dienų vakarais. Vos 30 minučių automobiliu – ir mėgaujasi ramybe, traukia visai šalia esančio ežero link.
„Juokiuosi, kad mūsų dukra ir užaugo su sodyboje vykstančiomis statybomis, ji labai veikli. O sūnui kur kompiuteris, ten namai. Sodyboje kompiuterio nėra“, – šypsosi moteris. Bet juk vaikai nebūtų vaikai, jei neprigalvotų eksperimentų – ir žuvis pagaudyti, ir varles paganyti, kamuolį paspardyti, irklente paplaukioti.
Šiltuoju metų laikų jų laukia dar viena pramoga – pasivaikščiojimai ir fotosesijos privačiame, Justinos šeimai priklausančiame saulėgrąžų lauke. „Mūsų sodybos plotas nemažas, apie 1,5 hektaro. Vienais metais pievoje leidome ganytis kaimelio karvei, bet karvių mažėja, o žolę pjauti tai reikia, – saulėgrąžų lauko atsiradimo istoriją pasakoja Justina. – Pagalvojome, reikia plotą kuo nors užsėti, kad būtų gražu.“
Justina manė, kad saulėgrąžos išaugs iki kelių, bet, palepintos orų, jos kaip reikiant išstypo. Galiausiai moteris nutarė – gėrėtis šiuo grožiu vieniems būtų praradimas. Taigi paskelbė, kad jei kas nori gražių nuotraukų ir malonių įspūdžių, gali atvykti į jos šeimos saulėgrąžų lauką. Šypsosi, kad norinčiųjų tikrai atsiranda – matyt, lietuviams tokios vietos prie širdies.
Grožį kasdienybėje kurianti Justina šypsosi, kad saulėgrąžų lauką itin palankiai įvertino ir paukščiai. „Kadangi saulėgrąžas paliekame ir per žiemą, neseniai ieškojau, ar šiuo metu galvose dar likę sėklų – nėra, viską nulesė paukščiai. Kai rudenį prieini prie saulėgrąžų, tai jų pakyla visas pulkas, – pasakoja Justina. – Panašu, kad nors iš naujo nesėjome, ir šiemet turėsime saulėgrąžų lauką, mat į žemę pribyrėjo daug sėklų.“
Štai toks tas vasarnamio gyvenimas. Pasakojimais iš jo instagrame besidalijanti Justina šypteli – nežinia, gal kada nors sodyba taps ne tik vasarų, bet ir nuolatiniais namais. „Kaip sako mano vyras, dar 10 metų, mažoji dukra baigs mokyklą ir Šiauliai daugiau mūsų nelaikys. O kol kas sodyba didelis džiaugsmas ir mums, ir mano tėvams. Pastebiu, kad ši vieta mus tarsi suburia, sutraukia. Tikiuosi, ją saugoti norės ir mano vaikai“, – šypteli Justina.
