Europos kino apdovanojimai tarptautinio pripažinimo sulaukusiam kino režisieriui Sauliui Baradinskui buvo tarsi patvirtinimas – svajonės pildosi, kai į jas įdedi širdies ir daug dirbi. Prisiminęs kūrėjo kelio pradžią, jis pasakoja: „Pripažinau, kad sirgau atipine depresija, turėjau suicidinių minčių, mane slėgė skolos ir nedarbas. Tai buvo emocinė kaina, kurią man teko sumokėti norint tapti kūrėju. Neturėjau kito kelio, nėriau į tai visa širdimi ir velniškai daug dėl to dirbau, kad būčiau ten, kur esu dabar.“
Bet tuo gyvenimas režisieriui ir žavus, jis – tarsi nuolat skambanti muzika, tik ne visada ji vien laiminga ar liūdna.
– Jei kurtum filmą apie savo gyvenimą, kaip jį pavadintum? Kokią istoriją papasakotum?
– (Pamąstęs). Pirmoji į galvą ateina nuostabi tėvo ir sūnaus istorija, jau papasakota Timo Burtono filme „Gyvenimo žuvis“. Sūnus kaip įmanydamas iš tėvo bando išgauti, kokia yra realybė, o tėvas jam viską pasakoja pasakomis, fantazijomis. Kartais jaučiuosi kaip tame filme – gyvenu savo pasakų, pasakojimų pasaulyje, nes man tas pasaulis yra saugesnis.
Visą vaikystę buvau ir tebesu jautri asmenybė. Net ir dabar, suaugęs, jaučiu, kad naivus, rožinius akinius užsidėjęs vaikas manyje dar nemirė. Ir kuo toliau, tuo labiau, kaip kūrėjas, bandau jį apsaugoti. Stengiuosi matyti gyvenimą kitaip, gal net gražesnį, nei jis yra, nes tai man padeda būti. Tikiu, kad labai svarbu draugauti su savo vidiniu vaiku, ypač pasirinkus kūrėjo kelią.
– Augai Vilniuje?
– Taip, Pašilaičiuose.
– Kas formavo tavo, kaip vaiko, paauglio, pasaulėžiūrą?
– Dabar, kai prisimenu, regiu kognityvinį disonansą. Iš vaikystės turiu nuostabių prisiminimų: vasaromis su draugais dūkdavome, bėgiodavome su vandens buteliais, žaisdavome vadinamaisiais kepsais, dar, gal kas atsimena, žaidimą „Stuku stuku“. Atrodė, gyvenimas yra gražus ir jis niekada nesibaigs. Man buvo gera augti sovietiniame rajone, jis buvo pilnas gyvenimo ir istorijų.
Bet lygiai taip pat jau paaugęs supratau, kad rajone vyko labai daug liūdnų dalykų. Pirmą kartą parūkiau šešerių. Paskui galvojau, kodėl. Būtent tada skyrėsi mano tėvai. Aišku, kai parūkiau, supratau padaręs visišką nesąmonę, kurios kartoti nenorėjau, bet tada man atrodė, kad cigaretė yra tarsi suaugusiojo gyvenimo simbolis. Dabar pagalvojus, darosi juokinga (šypsosi). Matyt, jaučiau poreikį gerokai anksčiau suaugti. Kaip vaikas idealizavau suaugusiuosius ir norėjau kuo greičiau būti kaip jie.
Pirmą kartą parūkiau šešerių. Paskui galvojau, kodėl. Būtent tada skyrėsi mano tėvai. Aišku, kai parūkiau, supratau padaręs visišką nesąmonę, kurios kartoti nenorėjau, bet tada man atrodė, kad cigaretė yra tarsi suaugusiojo gyvenimo simbolis.
Pirmajame mano daugiabučio aukšte veikė viešnamis. Tik vėliau sužinojau, kad ten vyko negeri dalykai. Vaikystėje man teko liudyti ir rajonų kovas, kai mušdavosi vadinamieji urlaganai su pankais. Sykį nuo muštynių slėpiausi krūmuose. Atsimenu, kartą su draugais bėgome pažiūrėti sudegusio metalinio garažo, kuriame buvo įvykdytas kažkoks nusikaltimas. Vėliau sužinojau, kad kituose Pašilaičių garažuose „Vilniaus bomberis“ Valerijus Januškevičius nušovė du žmones. Atsimenu, kartais bijodavau grįžti iš mokyklos – jei niekas neužpuldavo ir nereketuodavo, jau būdavo gera diena.
Paauglystėje pradėjau groti grupėje ir tapau neformalu. Nors sekėsi nelabai gerai, teko dalyvauti grupių konkursuose, džiaugiuosi, kad turėjau progą savo raidą įprasminti subkultūrose. Mano tuometį muzikos kelią palaikė mama, ji kantriai stebėjo mano muzikanto karjerą. Deja, dėl balso mutacijos ir nemokėjimo dainuoti viską teko mesti (šypsosi).
Jaučiu, kad ir dabar, kurdamas savo naują filmą, miuziklą „Betono muzika“, į jį noriu atsinešti tą savo vidinį vaikystės ir ankstyvos paauglystės pasaulį, jausmą, ką reiškia eiti rajonu ir bijoti, kad tave užpuls marozai. Taip pat ir tą laisvę, kurią jauti grodamas grupėje, nors ir žinai, kad toje laisvėje nėra rytojaus. Ne paslaptis, kad tuo metu alternatyvioji muzika buvo labiau laisvės, saviraiškos simbolis – ateities joje buvo mažai, galimybių užsidirbti taip pat.
Po kurio laiko, vis prisimindamas savo vaikystę, supratau, kad joje buvo daug laukinių vakarų ir rytų, bet taip pat netrūko ir tokio absoliutaus noro gyventi. Esu dėkingas už visas patirtis ir gyvenimą, kurį patyriau augdamas rajone.
Iš vaikystės iki šiol prisimenu tėvo gamintus blynus, cepelinus ir želę per Kalėdas. Tai paprasti, nuostabūs gyvenimo dalykai, kuriuos tėvas man dovanojo. Jis visada mane palaikė ir padėjo man, kai buvo sunku.
– Koks dabar tavo santykis su mama?
– Myliu savo mamą ir jaučiu jos meilę man. Mūsų santykiai ne visada buvo paprasti, tačiau tai, turbūt, įprasta vaikų ir tėvų santykiams (šypsosi). Ji visada karštai manimi tikėjo ir mane palaikė. Kai mano filmas „Techno, mama“ buvo rodomas Venecijos kino festivalyje, mano visa šeima skrido jo pamatyti. Nors filme iš dalies paliečiu ir mūsų su mama santykių įkvėptas temas, mama tai priėmė ir labai manimi didžiavosi.
Labai vertinu mūsų ryšį – ji visada mane palaiko ir serga už mano sėkmę. Mano motina buvo itin svarbus žmogus, formavęs mane kaip kūrėją vaikystėje. Ji rašė poeziją, piešė, o tai man visada buvo labai įdomu. Esu jai dėkingas už parodytą kūrybiškumą.
– O kaip sutari su tėvu?
– Mano tėvas yra nuostabus. Labai jį myliu ir esu palaimintas kaip sūnus, turėdamas tokį tėvą. Aš vis jį stebiu ir stebiuosi, kaip jam pavyksta išlikti tokiam pozityviam ir šiltam. Jis keliauja po pasaulį, mėgsta daug vaikščioti ir skaniai valgyti. Aš, jei ką, irgi mėgstu skaniai pavalgyti (juokiasi).
Iš vaikystės iki šiol prisimenu tėvo gamintus blynus, cepelinus ir želę per Kalėdas. Tai paprasti, nuostabūs gyvenimo dalykai, kuriuos tėvas man dovanojo. Jis visada mane palaikė ir padėjo man, kai buvo sunku. Tėvas mane įkvepia džiaugtis gyvenimu.
– Prieš kurį laiką instagrame pasidalijai vaizdo įrašu: važiuoji riedlente, nugriūni, stojiesi. Visai kaip gyvenime, pamaniau. Suprantu, kad ir tavajame pasitaikė kryčių...
– Esu disleksikas, turiu ADHD – dėmesio sutrikimą. Apie šiuos dalykus sužinojau tik gerokai ūgtelėjęs. Dėl to man sunkiai sekėsi mokykloje, iš manęs daug tyčiojosi, nes nemokėjau skaityti.
Norėdamas pabėgti nuo viso emocinio krūvio, paauglystėje atradau riedlentę. Negaliu patikėti, bet dabar tai – olimpinis sportas, nors kai riedlente važinėjome mes, mus vadino vandalais (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kai matau, kad riedlente važinėja paaugliai, mielai su jais pabendrauju. Iš esmės riedlenčių sportas – žiauriai sunkus, nes tu sąmoningai turi nerti į savo didžiausias baimes ir pasitikėti savimi. Kiekvieną kartą darydamas sudėtingą triuką, gali sunkiai susižeisti. Bet čia ir yra visas grožis – kai nugriūni, turi nepasiduoti, stotis ir vėl bandyti iš naujo. Ir tada tau viskas pavyksta.
Riedlente važinėju jau daugiau nei dvidešimt metų. Man šis sportas padėjo pasitikėti savimi ir savo jėgomis, patikėti, kad aš visą laiką galiu atsistoti ir varyti į priekį. Gal ir lėtai, galbūt mažais žingsniais, bet aš galiu atsistoti.
Gyvenime ne viskas visada būna gražu ir lengva, todėl manau, kad labai svarbu išmokti griūti ir saugiai atsistoti: rasti meilės, empatijos savo vidiniam pasauliui, nedūchinti savęs, palaikyti save ir išbūti su visais savo jausmais. To labai reikia, ypač vyrams, nes nesirūpindami emocine sveikata, galime padaryti labai daug žalos ne tik sau, bet ir artimiems žmonėms.
Esu disleksikas, turiu ADHD – dėmesio sutrikimą. Apie šiuos dalykus sužinojau tik gerokai ūgtelėjęs. Dėl to man sunkiai sekėsi mokykloje, iš manęs daug tyčiojosi, nes nemokėjau skaityti. Norėdamas pabėgti nuo viso emocinio krūvio, paauglystėje atradau riedlentę
– Gruodį grįžai iš Reikjavike vykusių Europos kino apdovanojimų. Tavasis „Techno, mama“, jau anksčiau pelnęs 35 apdovanojimus, įvertintas ir „Sidabrine gerve“, buvo nominuotas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje (daugiau apie Sauliaus kūrybą galite paskaityti čia). Šią nominaciją įvardijai kaip kol kas didžiausią įvertinimą savo karjeroje. Saulius vaikystėje nujautė, kad jo laukia tokie dalykai?
– Tikrai ne. Vaikystėje aš tiesiog norėjau kurti, nes norėjau pabėgti nuo realybės. Atsimenu, tiesiog jausdavausi kitoks. Kūryba mano gyvenime buvo visa laiką, bet režisūra atėjo tik vėliau, sulaukus maždaug 26-erių.
Iki tol kūriau daug audiovizualinio turinio, dirbau montažo režisieriumi televizijoje, montuodavau filmų anonsus. Tiesa, man atrodo, tada iki galo nesupratau, kas yra kinas. Nebuvau tiksliai įsivardijęs, kad noriu būti kino režisieriumi. Kol pamačiau, ką daro kino režisieriai – tada ir supratau, kad tai yra mano svajonė.
– Su sužadėtine Beata Tiškevič socialiniuose tinkluose dalijotės, kad prieš šešerius metus, pačioje jūsų draugystės pradžioje, taip pat viešėdami Reikjavike, vienas kitam pažadėjote siekti savo svajonių. Tada metei darbą televizijoje ir vos po šešerių metų į Islandiją grįžai jau kaip tarptautiniu lygiu pripažintas režisierius. Mes, visuomenė, matome gražiąją tavo kelio svajonės link dalį. O kaip jis vingiavo iš tiesų?
– Po to, kai mečiau darbą televizijoje ir nusprendžiau tapti kino režisieriumi, buvo šešeri labai sunkūs metai. Kad būčiau kūrėju, man teko labai daug paaukoti, kęsti finansinį nepriteklių, eiti per savo asmenines problemas. Pripažinau, kad sirgau atipine depresija, turėjau suicidinių minčių, mane slėgė skolos ir nedarbas. Tai buvo emocinė kaina, kurią man teko sumokėti norint tapti kūrėju. Neturėjau kito kelio, nėriau į tai visa širdimi ir velniškai daug dėl to dirbau, kad būčiau ten, kur esu dabar.
Man regis, pasirinkęs režisieriaus kelią, pirmą kartą gyvenime leidau sau suaugti, išeiti iš tos inercijos, kai dirbi, dirbi, kol staiga supranti – juk čia yra tavo gyvenimas, apie ką jis? Kai manyje sugulė visos psichoterapijos, grupinės terapijos patirtys, kai sulaukiau taip reikalingos meilės, aš tiesiog pradėjau nuoširdžiai kurti.
Atsimenu jausmą Europos kino apdovanojimuose – sėdžiu ir nesuprantu, kas vyksta. Pats stipriausias momentas buvo prieš prasidedant ceremonijai. Grojo tokia islandiška atmosferinė muzika, paruošianti eteriui ir išties leidžianti suprasti, kur tu esi. Ir aš tiesiog pradėjau graudintis. Tada labai stipriai suėmiau Beatos ranką. Supratau, kiek daug man kainavo vien čia atsidurti ir tiesiog sėdėti. Supratau, kad jei nebūčiau siekęs savo svajonių, nežinau, kur būčiau.
Ceremonijos įspūdžius vis dar virškinu – ne kasdien tenka vykti į tokius apdovanojimus. Man teko garbė būti nominuotam vienoje kategorijoje su tokio lygio kūrėjais, kurie dabar jau nominuoti „Oskarui“. Vis dėlto supratau, kad anksčiau, kaip ir kiekvienas žmogus, turintis vidinį kritiką, save dubasindavau, savimi nepasitikėdavau, o dabar mano vidiniai demonai atsitraukė. Pamačiau, kiek daug meilės gavau iš pasaulio ir visatos, suvokiau, kaip man pasisekė, kad galiu daryti tai, ką noriu, ir man yra tiesiog nerealu gyventi šį gyvenimą. Todėl niekados nepasiduokite dėl savo svajonių. Niekados.
Jaučiuosi palaimintas ir dėkingas, kad man padėjo, su manimi filmą kūrė ir mane palaikė tiek daug talentingų žmonių. Mano sėkmė yra mūsų viso bendro darbo rezultatas, šiems žmonėms būsiu dėkingas visą gyvenimą.
Pats stipriausias momentas buvo prieš prasidedant ceremonijai. Grojo tokia islandiška atmosferinė muzika, paruošianti eteriui ir išties leidžianti suprasti, kur tu esi. Ir aš tiesiog pradėjau graudintis. Tada labai stipriai suėmiau Beatos ranką. Supratau, kiek daug man kainavo vien čia atsidurti ir tiesiog sėdėti.
– Kas nors yra sakęs, kad tau nepavyks?
– Tūkstantį kartų. Dabar matome mano sėkmę, apdovanojimus, bet jeigu kas žinotų, kiek kartų man teko verkti, išliūdėti, priimti visus atmetimus... Kai kalbu apie kritiką, atstūmimus, menkinimą, omenyje turiu ne šimtą kartų. Daugiau. Tiek kartų, kalbant apie festivalius, kino kritikus, žmones, man buvo uždarytos durys. Buvo daugybė akimirkų, kai jaučiausi esantis niekas.
Kol nelankiau terapijos, visas nesėkmes priimdavau už gryną pinigą, tarsi jos nustatytų mano vertę. Bet ilgainiui supratau vieną dalyką – jeigu nuoširdžiai tiki tuo, ką darai, jei tai yra tavo gyvenimo prasmė, joks kitas žmogus negali iš tavęs to atimti.
Dabar, kai viską prisimenu, suprantu, kad tai buvo pamokos, kurias man reikėjo išmokti. Reikėjo išmokti susikoncentruoti į savo darbą ir kantriai dirbti. Viskas ateina, kai stipriai ir kantriai dirbi dėl savo svajonių.
– Noriu tavęs paprašyti nusikelti į jūsų su Beata draugystės pradžią. Pameni, kuo ji tave patraukė, sužavėjo?
– Beata yra geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Draugams dar mėgstu sakyti, kad tai yra geriausias dalykas, nutikęs Lietuvai (šypsosi). Nesu sutikęs tokio empatiško, tikro, nuoširdaus, ambicingo, užjaučiančio, palaikančio, mylinčio, turinčio nuostabų humoro jausmą ir gydančio žmogaus.
Sau ir kitiems noriu palinkėti turėti vidinės Beatos. Žmonės, žinantys ją iš televizijos, gali sakyti, kad ji keista, kitokia. Lietuvių kalboje žodis „keistumas“ turi kažkokį negatyvų atspalvį, bet man atrodo, kad mes kiekvienas turime to keistumo, gyvenimo žaismingumo. Beatai aš nuolat dėkingas, nes su ja man niekada nėra nuobodu.
Galiu papasakoti vieną istoriją, kodėl aš myliu Beatą (juokiasi). Pamenu, kai dirbau su pirmuoju savo filmu „Auksinės minutės“, buvau taip į jį pasinėręs, kad per darbus užmiršau, kaip gyventi paprastą gyvenimą. Beata pajautė, kad metas mane pabudinti. Sutarėme tarp mano darbų susitikti pietų vienoje picerijoje Užupyje.
Beata vėlavo. Jos laukdamas, stebėjau gatvę. Matau, eina vyras, persirengęs monstro kostiumu. Buvo taip juokinga, pamaniau, nufilmuosiu ir parodysiu Beatai. Ir tas monstras pro vitrininį langą pamatė, kad aš jį filmuoju. Priėjo, rodo į mane – išeik į lauką, jei toks kietas, parodyk, ką ten nufilmavai. O man tokia gėda, žmonės žiūri...
Išeinu pro duris ir nieko nesuprantu – monstras ima šokti ir dainuoti. Pasirodo, juo persirengusi buvo Beata. Atėjusi į piceriją ji nusirengė tą kostiumą ir pasakė, kad norėjo man priminti, jog yra ne tik darbai – dar yra gyvenimas, ji. Ir tokių istorijų su Beata yra pilna.
Myliu Beatą, nes matau, kiek daug ji daro dėl savęs, dėl mūsų, kaip ji įkvepia savo kūryba, knygomis, kaip eina emocinio švietimo keliu. Kartais prisimenu, kad Beata ką tik išleido bestseleriu jau tapusią antrą savo knygą „Beveidžiai“, stropiai studijuoja trečiame psichologijos kurse Vilniaus universitete, toliau kartu su partnere sėkmingai dirba prie savo verslo „Nebegėda“, realizuoja savo projektus socialinėje erdvėje ir dar spėja mane mylėti (šypsosi). Man labai gera būti šalia tokio žmogaus, kuris siekia savo svajonių, palaiko ir myli mane. Beatai visa gyvenimą būsiu dėkingas už meilę, kuri padarė mane geresniu žmogumi.
Pastebiu, kad žmonės į porų terapiją eina tada, kai nutinka kažkas kritinio, bet manau, kad ne tada laikas. Mudu su Beata tiesiog norime palaikyti tą pulsą, turėti erdvės į santykį įsileisti, galbūt, ir lengvą diskomfortą, turėti vietos pakvestionuoti įvairius dalykus.
– Kaip sprendžiate nesutarimus? Bent jau iš to, kuo dalijatės socialinėje erdvėje, neatrodote panašūs į tuos, kurių namuose skraidytų lėkštės...
– Manau, konfliktai yra nuostabus dalykas, tik svarbu, kad būtų pyktis, o ne neapykanta, menkinimas, žeminimas. Per šešerius draugystės metus mudu su Beata nė sykio vienas kito neįžeidinėjome, abu gerbiame vienas kitą. Gal ta pagarba atėjo iš to, kad abu gyvenome rajone, žinome, kiek daug sunkių dalykų abiem teko išgyventi. Dabar tiesiog džiaugiamės, kad esame ambicingi, normalūs žmonės, gyvenime siekiantys būti laimingi ir mylintys.
Mano galva, svarbus ir lygiavertis santykis, autonomija. Mudu nebandome realizuoti savęs per vienas kitą, abu pildome savo pačių svajones. Gera, kai tu iš partnerio nieko nereikalauji, tau tiesiog malonu ir saugu su juo būti. O kartais mes mėgstame pabūti ir vieni, manau, tai sveika.
Žinoma, rūpinamės ir savo emocine sveikata. Beata labai ilgai lankė terapiją, aš terapiją tebelankau, taip pat lankėme porų terapiją. Tai yra nuostabus dalykas! Pastebiu, kad žmonės į porų terapiją eina tada, kai nutinka kažkas kritinio, bet manau, kad ne tada laikas. Mudu su Beata tiesiog norime palaikyti tą pulsą, turėti erdvės į santykį įsileisti, galbūt, ir lengvą diskomfortą, turėti vietos pakvestionuoti įvairius dalykus. Mums tai svarbu.
– Sauliau, kaip manai, laimė – pasirinkimas ar duotybė?
– Manau, kad visiškai subjektyvus žmogaus, kuris nori būti laimingas, pasirinkimas. Grįžtant prie svajonių, apie kurias nemažai kalbėjome, – galiu nuoširdžiai pasakyti, kad svajonės yra labai sunkus dalykas. Jei pasirenki siekti svajonės, iš karto pasirašai sutartį su savimi eiti per nežmoniškai sunkų darbą, kančią, gal net būti nelaimingas tol, kol pasieksi tos svajonės. Todėl labai svarbu neužsimiršti, apie ką tavo svajonė ir laimė.
Man didžiausia laimė – procesas ir pats gyvenimas. Aš jį matau ne kaip kelionę iš taško A į tašką B, o kaip grojančią muziką. Kartais ji gali skambėti garsiau, kartais – tyliau, kartais jį gali būti liūdna, kartais ji – linksma. Man tai yra muzika, kurioje aš groju, man tai yra gyvenimas.
Kasdien po 5–10 minučių atlieku dėkingumo meditaciją, padėkoju už tai, kad darau, ką noriu, kad esu sveikas, turiu mylimą žmogų, draugus, šeimą, tėvus, kūrybą, kolegas, darbus, karjerą, visus žmones, kurie mane palaiko tiek gyvenime, tiek socialinėje erdvėje, pinigus ir visus dalykus, kurie mane kiekvieną dieną praturtina.
Šiame kelyje man labai padeda gebėjimas pasidžiaugti mažais dalykais. Mane laimingą gali padaryti kavos puodelis iš greta esančio aparato, skani bandelė. Kasdien po 5–10 minučių atlieku dėkingumo meditaciją, padėkoju už tai, kad darau, ką noriu, kad esu sveikas, turiu mylimą žmogų, draugus, šeimą, tėvus, kūrybą, kolegas, darbus, karjerą, visus žmones, kurie mane palaiko tiek gyvenime, tiek socialinėje erdvėje, pinigus ir visus dalykus, kurie mane kiekvieną dieną praturtina.
Tikiu, jei neužsidarysime savyje, būsime atviri gyvenimui, lygiai taip pat ir gyvenimas norės būti atviras tau. Tad siunčiu kiekvienam šio interviu skaitytojui gerą energiją ir linkiu atverti save gyvenimui.
