Kuris simpatiškiausias – Chandleris, Rossas ar Joey? Tai, galima sakyti, amžina serialo „Draugai“ žiūrovų diskusija. Priklausomai nuo preferencijų, nemažai galima pasakyti ir apie jus, sako portalo LRT.lt kalbinta psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė.
Anot jos, filmai ir serialai gali tapti puikia terapijos priemone, net užmaskuoti mirties baimę, sukelti amžinybės iliuziją. Tiesa, jei sunkiai atsitraukiate nuo serialų, vertėtų pamąstyti – gal jūsų paties gyvenime trūksta įspūdžių, pakylėjimo, laimės jausmo?
– Yra žmonių, serialų žiūrėjimą vadinančių laiko gaišatimi. Vis dėlto auganti serialų kūrimo industrija rodo, kad šis žanras turi išties nemažai gerbėjų. Kodėl ir kokį malonumą psichologiniame, pasąmonės lygmenyje patiria žmogus, žiūrėdamas serialą?
– Žmogus iš prigimties yra smalsus, jis nori dalyvauti jį supančioje aplinkoje, tai rodo ir A. H. Maslow apibrėžta žmogaus poreikių hierarchija. Filmai, serialai, knygos ar bet kuri kita meno forma tampa priemonėmis šiems poreikiams patenkinti.
Filmai žmogų atakuoja per visus pojūčius, jei gerai sukurti, sužadina net skonį ir kvapą. Serialai veikia dar stipriau, nes įtraukia į ilgą, tęstinį siužetą. Dėl šios priežasties serialas žadina ilgaamžiškumo, net amžinybės jausmą. Žmogus žino, kad yra mirtingas, jam tai nepatinka. Serialas sukelia iliuziją, kad žmogus nėra laikinas, kyla jausmas, kad gyvenimas nesibaigs – juk žmogus laukia serialo tęsinio, jaučia, kad yra nuo jo tam tikra prasme priklausomas.
Kitas svarbus aspektas – tapatinimasis, taip pat būdingas visiems žmonėms. Dažniausiai serialų herojai būna stipriai išreikšti archetipiškai, pasižymi koncentruotomis charakterio savybėmis, todėl žiūrovas iš karto su jais susijungia. Dėl galimybės tapatintis su herojais patiriame galybę skirtingų gyvenimų, ko realybėje per savo laikiną fizinį buvimą neturime galimybės padaryti.
Pavyzdžiui, jei esame susituokę, bet žiūrime serialą apie skyrybas, natūraliai, žinoma, netiesiogiai, išgyvename ir savo skyrybas. Vadinasi, mums nebereikia to išbandyti savo gyvenime, kad žinotume, kokias emocijas ši patirtis gali sukelti. Žiūrėdami serialus, išgyvename įvairiausius santykių elementus, kokių gyvenime gal nedrįstume, nenorėtume patirti. Tai – ir vyro bei žmonos, meilužių, mokytojo ir mokinio, vadovo ir pavaldinio, kiti santykiai.
Su herojumi įvykstantis susitapatinimas gali paskatinti ir empatiją. Pavyzdžiui, seriale matantis pavaldinį, kenčiantį nuo savo direktoriaus, vadovo pareigas realiame gyvenime einantis žmogus gali susitapatinti su pavaldiniu, pajusti jam užuojautą, taigi ir savo darbe tapti malonesnis. Dėl serialų kūrėjų gebėjimo kurti įtraukiantį turinį ir dėl žiūrovo gebėjimo susitapatinti filmai, serialai turi ir terapinę, gydomąją funkciją.
– Galbūt tai, kokiam herojui jaučiame simpatiją, gali ką nors papasakoti ir apie mus pačius?
– Į giliausią, archetipinį, tapatinimosi lygmenį žiūrovas, jei jis nėra, pavyzdžiui, psichologas, psichoterapeutas ar meno kūrėjas, dažniausiai panyra pasąmoningai, intuityviai. Norint per serialus geriau pažinti save, vertėtų pagalvoti, koks herojus man labiausiai imponuoja. Galima aprašyti jį ir pabandyti prisitaikyti, pagalvoti, kiek jo savybių yra apie mane.
Jeigu domina agresyvus, pavojingas herojus, verta pagalvoti, kodėl mane tai traukia, kodėl noriu tokiu būti. Galbūt tai – mano užblokuota, neišreikšta dalis? Jeigu žiūriu ir labai žaviuosi seriale rodomu gyvenimu, kuris yra priešingas mano paties gyvenimui, gal verta pamąstyti, kodėl mano realybė neatitinka mano svajonės? Jei žavimės herojaus tikslu ir jaučiame, kad tai – mūsų tikslas, gal nedrįstame jo imtis, jaučiame praeities ilgesį, svajonės neišsipildymą?
Sukelti tokias mintis yra meno terapijos tikslas, o per filmų terapiją gali įvykti išties stebuklingi dalykai. Tokios mintys, grįžimas nuo filmo, serialo prie savęs ir savo gyvenimo gali padėti išspręsti daugybės metų senumo problemas.
– Kaip būtų galima paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės tą patį serialą žiūri daugybę kartų, puikiai žinodami, kuo jis baigsis? Iš tokių kultinių, nemarių serialų būtų galima išskirti, pavyzdžiui, „Draugus“, „Sopranus“.
– Kultiniuose serialuose itin ryškus archetipinis lygmuo, o archetipinį meną mes kaskart patiriame naujai, priklausomai nuo mūsų nuotaikos, patyrimo. Žiūrėdami tą patį serialą po pusmečio, mes jau būsime kitokie, tad matysime kitokias detales, net tapatinsimės su skirtingais herojais. Geras archetipinis serialas visada „užkabins“ būtent tą psichologinį momentą, kurio žiūrovui tuo metu reikia, ir jis kaskart bus skirtingas.
Žinoma, svarbu ir metai iš metų nesenstančios temos. Pavyzdžiui, „Drauguose“ parodomi visi įmanomi žmogiškojo ryšio elementai, jie išryškinti taip, kad žiūrovui net nereikėtų mąstyti. Serialas dar ir puikiai sušaržuotas, tad išlieka kokybės, profesionalumo elementas.
„Sopranai“ yra apie galią. Galia žmonijai visada bus svarbi ir reikšminga, juk matome, kad ir dabar vyksta karai. Pavyzdžiui, serialas „Sostų karai“ – taip pat apie galią, tik dar su mistikos elementu. Žmogus yra transcendentinė būtybė. Nors gali tai neigti, žmogus visada ieško tikėjimo: vaikystėje tiki Kalėdų Seneliu, vėliau – dievu, protu, aukštesne galia. Taigi fantastiniai serialai yra labai pagavūs, atliekantys ir transcendentinę funkciją, leidžiantys tarsi pakilti virš proto ribų, tapatintis su visagalybe, mistika, magija, kuri tikrai traukia ne tik pasakas mėgstančius vaikus, bet ir suaugusiuosius.
Kartų gyvenimą rodantys serialai, sagos sužadina tęstinumo, giminystės jausmą, išminčių serialai iliustruoja mokytojo ir mokinio santykį, žinių perdavimą. Tai – amžinosios temos.
Detektyvai, siaubo filmai pastatyti ant agresyvumo išraiškos poreikio. Neretai sakau, kad kraštutinėje situacijoje kiekvienas pasaulio žmogus galėtų nužudyti kitą žmogų. Jeigu žmogus tą neigia, vadinasi, neįsivaizduoja, kokios aplinkybės gali susiklostyti. Kai mamos man sako, kad jūs, psichologe, juokaujate, pasiūlau įsivaizduoti, ką jos darytų, jeigu jų akivaizdoje kitas žmogus pultų jų vaiką. Taigi detektyvai, siaubo filmai ir serialai suteikia progą tapatintis su mumyse esančia agresyvia galia, kurią gyvenime išleisti būtų pavojinga.
– „NBC News“ kalbinta klinikinė psichologė dr. Renee Carr sakė, kad žiūrint serialus mūsų smegenyse išsiskiria laimės hormonas dopaminas, taigi organizmas patiria panašų malonumą į tą, kurį suteikia psichotropinių medžiagų vartojimas. Taip atsiranda priklausomybė nuo serialo, nes kyla potraukis dopaminui, t. y. malonumui. Kokiems žmonėms dažniau išsivysto priklausomybė nuo serialų?
– Tiriama ir statistiškai jau yra įrodyta, kad priklausomybė nuo serialų dažniau išsivysto žmonėms, kuriems realybėje trūksta laimės, prasmės jausmo. Kai savo gyvenime esu apatiškas, nejaučiu laimės, man trūksta pakylėjimo jausmo, įsijautimo į savo kasdieninius patyrimus, pakaitalu tampa serialas.
Juk ekrane verda gyvenimas, vyksta veiksmas, matomi laimingi žmonės. Serialas sukelia adrenaliną, galios, taigi kartu ir laimės, išsipildymo jausmą. Tiesa, nuo to realus gyvenimas gali tik dar labiau nukentėti, nes žmogus atsitrauks nuo savo problemų. Galbūt jis žiūrės, kaip serialo herojus dirba jo svajonių darbą, o pats, išjungęs serialą, grįš į nemėgstamą darbą, nes nedrįsta jo keisti. Taigi dar sykį noriu pabrėžti, kad svarbu patyrinėti, su kokio tipo personažais esame linkę tapatintis, kokie serialai mums patinka – tai daug ką pasako apie mus pačius.
Tęsiant apie priklausomybę nuo serialų, reikia suprasti, kad kūrėjai dažniausiai tyčia serijos gale sukuria intrigą, iki galo neatskleistą užuominą į kitą seriją, taip sukeldami norą ir smalsumą ją įsijungti. Taigi iš dalies tampame priklausomi ne tik nuo serialo siužeto, to, kas vyksta ekrane, bet ir kūrėjų, kurie pasistengė padaryti taip, kad negalėtume atsitraukti.
Nors įsitraukimas į serialą neturi psichotropinio poveikio smegenims, žinoma, kaip ir visur, taip ir čia svarbus sveikas protas, sąmoningumas ir atsakomybė.
– Jeigu darosi sunku atsitraukti nuo serialų, kokiais būdais į savo gyvenimą, laiko planavimą įnešti daugiau kontrolės?
– Esu konsultavusi paauglę, kuri turėjo priklausomybę nuo animės filmukų. Jie gali taip įtraukti, kad psichika atsiskiria nuo realybės ir vaikas net nebenori joje gyventi. Reikia jį grąžinti, priminti, kad tavo kūnas vaikšto čia, o filmuko herojai – nerealūs, neegzistuoja.
Kai konsultuoju suaugusiuosius, jiems irgi primenu nežiūrėti po 7 ar daugiau serijų vienu prisėdimu, daryti pertraukas. Jeigu visą naktį žiūriu serialus ir ryte negaliu atsikelti į darbą, tai jau yra priklausomybės elementai. Bet jeigu jūs prisiimate atsakomybę, kad visą naktį skirsite serialams žiūrėti, nes norite įsitraukti, įsijausti, pajusti, kad gyvenate toje istorijoje, o kitą dieną pasiimsite laisvą ir miegosite, darykite tai žinodami, kur yra pavojinga zona. Svarbiausia, kad tada, kai pasineriame į iliuzinį pasaulį, nenukentėtų mūsų adekvati realybė.
Serialų mėgėjams siūlyčiau bent savaitę pagyventi visai nežiūrint serialų. Jeigu nepavyks, sakyčiau, vertėtų susimąstyti, ar pakanka gyvenimo džiaugsmo, ar turiu su kuo pabendrauti, ar mane pakankamai įtraukia realybė, kitaip tariant – pasirūpinti savo gyvenimu ir padaryti jį įdomesniu.
Beje, vienas iš bet kokios priklausomybės gydymo būdų yra susirašyti neišpildytų, uždraustų, primirštų svajonių sąrašą ir pasirinkti bent vieną punktą, kurio galėtumėte imtis tuoj pat. Taip atsiranda jausmas, kad aš pats kontroliuoju gyvenimą, o ne serialas sukelia adrenaliną, kurio man trūksta.
– Kaip paaiškintumėte tuštumos, netekties jausmą, kurį, pasibaigus serialui, išgyvena žiūrovas?
– Būtent tokie jausmai pasibaigus serialui ir kyla, nes mes atsisveikiname su erdve, kurioje tam tikrą laiką buvome, tarsi palaidojame dalyką, su kuriuo buvome užmezgę artimą ryšį. Panašiai gali jaustis žmogus, išeinantis iš mėgstamo darbo – jis gali smarkiai užstrigti gedule.
Nors ir suprantame, kad serialas buvo alternatyvi, o ne tikra realybė, mūsų vaizduotė atkartoja jausmus ir prisiminimus beveik taip pat, kaip patirtus realybėje. Beje, būtent todėl kai kurie žmonės, baigę žiūrėti ilgą serialą, iš karto ima žiūrėti jį iš naujo – nes nenori išgyventi netekties. Vis dėlto bet kokią netektį svarbu išgedėti. Pavyzdžiui, netekus šuns ar katės, taip pat patariama nepulti iš karto įsigyti naujo augintinio. Reikėtų suprasti, kad tuštumos jausmas yra natūrali ir reikalinga pasiruošimo kitam etapui dalis.
