Kalbėdami apie laimę, neretai mąstome apie žmogaus psichologiją, vidinius jausmus. O jeigu į laimę pažvelgtume kitaip? Mat atmetę romantiką, žmogų galėtume pavadinti biochemine mašina, sako portalo LRT.lt kalbintas neuromokslininkas. Taigi tai, kiek laimingi jaučiamės, lemia ir mūsų smegenyse vykstančios cheminės reakcijos, susijusios su laimės hormonais.
Jei žvelgsime iš šios perspektyvos, laimės jausmą galima ugdyti, treniruoti tarsi raumenį, vadinasi, galima išsiugdyti įprotį būti laimingam. Pavyks ne visada, mat čia svarbi ir genetika, ir požiūris į gyvenimą. Vis dėlto pabandyti verta, nes laimės receptūra – paprasta, patikrinta ir žinoma nuo senų laikų.
Paprastai apie nepaprastą reiškinį – laimės hormonus – portalo LRT.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto profesoriumi, Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėju habil. dr. Osvaldu Rukšėnu.
– Kai kalbame apie laimę, šį jausmą tarsi romantizuojame, galvojame apie emocijas, vidinius dalykus, gyvenimo prasmės paieškas ir pan. „Aš be nuotaikos, jaučiuosi nelaimingas“ – galbūt šią būseną galima paaiškinti fiziologiškai, kitaip tariant, ar gali būti, kad taip jaučiamės todėl, kad mūsų organizme išsiskyrė per mažai laimės hormonų?
– Šį klausimą būtų galima prilyginti klausimui, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis. Šiuo atveju kyla klausimas, ar nuotaika bloga dėl to, kad neišsiskyrė laimės hormonai, ar hormonai neišsiskyrė todėl, kad prasta nuotaika.
Grįžtant prie laimės jausmo, viskas priklauso nuo to, kaip jį vertinsime, – romantiškai ar materialistiškai. Jeigu žvelgsime atmetę romantiką, t. y. pro fiziologinę, neurobiologinę prizmę, tai mes, žmonės, esame tarsi biocheminės mašinos. Egzistuoja koreliaciniai ryšiai tarp laimės jausmo ir tam tikrų hormonų koncentracijos. Vadinasi, esant didesnei tam tikrų hormonų koncentracijai, dažniausiai jaučiamės geriau.
Pavyzdžiui, kuo daugiau meilės hormonu vadinamo oksitocino, tuo stipresnį prisirišimo jausmą jaus žmogus. Natūralu, kad jis prisiriš prie malonaus žmogaus, tokio, kuriam jaučia simpatiją. Bendravimas su tokiu žmogumi savaime teikia malonumą, o malonumas yra žingsnis laimės link. Tiesa, kai kam šitai neveikia – biologija tuo ir žavi, kad joje gausu išimčių.
– Kalbant apie išimtis, teko skaityti, kad laimės hormonų išsiskyrimą, koncentraciją kiekvieno žmogaus organizme nulemia genetika. Vadinasi, dalis žmonių gali tiesiog nuo gimimo turėti mažiau laimės hormonų, dėl to jiems bus sunkiau pajausti laimę, jie laimės jausmą jaus rečiau?
– Viskas, kas vyksta gyvame organizme, vienaip ar kitaip yra nulemta genetikos. Jeigu egzistuoja tam tikra genetinė paklaida, dėl kurios nesigamina koks nors hormonas arba yra mažai receptorių, gali labai kažko norėti, bet fiziškai negalėsi to padaryti.
Norėdami paprastai suprasti, kaip veikia laimės hormonai, galime įsivaizduoti, kad virtuvine marle spaudžiame bulvių tarkius. Marlė su tarkiais yra ląstelė, o skystis, kurį išspaudžiame, – hormonai. Jie patenka į kraują, su juo keliauja po visą organizmą, o jų poveikis pasireiškia toms ląstelėms, kurios turi receptorius, t. y. atpažinimo priemones, atpažįstančias konkrečius hormonus. Labai svarbus momentas – hormonų organizme gali net kunkuliuoti, bet jei nebus receptorių arba jie dėl tam tikrų priežasčių nereaguos į hormonus, tai jokio poveikio tie hormonai neturės.
Kita vertus, dabar jau žinoma, kad laimės hormonų receptorių kiekis organizme kinta, priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, yra įrodyta, kad jeigu organizmas daug ir dažnai išskiria dopaminą, organizmas pats mažina jo receptorių kiekį. Tai – vienas iš organizmo būdų palaikyti homeostazę, t. y. pasirūpinti, kad visi organizmo „parametrai“ būtų optimalios vertės. Kaip pavyzdį galime paimti vandenį. Nors nesame vandeniniai gyvūnai, vanduo mums kritiškai svarbus, vandeniu žmogų galima ir numarinti. Vadinasi, vandens turi būti tiek, kiek reikia. Tas pats galioja ir hormonams.
– Laimės hormonų yra keturi: dopaminas, serotoninas, oksitocinas ir endorfinai. Kaip jie veikia?
– Dopaminas siejamas su malonia savijauta, taip pat susijęs su mokymusi, atminties procesais. Per dopaminą dažnai veikia ir psichoaktyviosios medžiagos. Serotoninas vadinamas geros nuotaikos hormonu, įrodyta, kad jis teigiamai veikia miegą, apetitą, virškinimo procesus, taip pat mokymąsi, atmintį.
Kiek kitoks yra oksitocinas, vadinamas meilės hormonu. Jis siejamas su empatija, žmogiškų ryšių sudarymu, prisirišimu prie žmogaus, vaikų ir tėvų ryšiu. Oksitocinas svarbus gimdymo, maitinimo krūtimi elementas.
Endorfinai yra tarsi atsakas į streso keliamą diskomfortą. Organizmas endorfinus išskiria siekdamas suvaldyti tam tikras situacijas, t. y. atkurti normalią homeostazę. Endorfinų padaugėja valgant, mankštinantis, sekso metu. Organizme visi laimės hormonai veikia sinchroniškai, kompleksiškai.
– Ar žmogus fiziškai gali pajusti, kad jam trūksta laimės hormonų?
– Jeigu laimės hormonų stipriai sumažėja, tai pasijaučia. Klasikinis pavyzdys – klinikinė depresija. Ją, kaip ligą, populiaru sieti su serotonino trūkumu. Net ir pagrindiniai vaistai nuo šios ligos skirti padidinti serotonino koncentraciją tarp neuronų. Tiesa, pastaruoju metu ši versija, švelniai tariant, yra kritikuojama, bet vis dar labai paplitusi.
Analogiškai ir su kitais laimės hormonais, pavyzdžiui, oksitocinu. Iš tyrimų su gyvūnais rezultatų matyti, kad stipriai sumažėjus meilės hormonui oksitocinui, tarp gyvūnų sumažėja bendravimas, socialumas.
– Ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams būdingas laimės hormonų išsiskyrimas?
– Taip. Mūsų pažinimas laimės hormonų srityje iki šiol didžiąja dalimi atėjo iš tiriamųjų procesų žinduolių organizmuose ir kūnuose, tikintis, kad tai, kas pastebima gyvūnuose, vyksta ir žmogaus kūne. Tiesa, sparčiai besivystančios naujos smegenovaizdos metodikos dabar jau leidžia tirti procesus gyvose žmogaus smegenyse, kas yra nuostabu ir leidžia išvengti priekaištų, kad tyrimų su, pavyzdžiui, žiurkėmis rezultatai negali būti prilyginami žmonėms.
Gyvūnų smegenyse ir kūnuose randami tie patys hormonai ir koreliaciniai ryšiai, kaip žmonių. Tiesa, tyrimuose kyla niuansų, kaip interpretuoti gyvūno laimės jausmą, mat iškyla susikalbėjimo problema. Taigi tyrimų rezultatus iš žmogiškųjų pozicijų galime interpretuoti dviem būdais – stebėdami gyvūnų elgseną arba matuodami tam tikrus parametrus, t. y. hormonų koncentraciją, smegenų aktyvumą ir kt.
Kai kalbame apie gyvūnų laimę, yra dvi stovyklos. Vieni tiki, kad gyvūnai gali patirti laimės jausmą, turi protines funkcijas, mąsto, jaučia. Kiti kategoriškai tiki, kad gyvūnai yra tik refleksinės mašinos. Taigi kaip gyvenime, taip ir moksle yra priešybių.
– Kokiais būdais, jei nekalbėsime apie medikamentus, galime „pasigaminti“ laimės hormonų, paskatinti jų išsiskyrimą?
– Jokios alchemijos nereikia, receptūra labai paprasta, tai – sveika gyvensena. Pirmiausia – mažinti stresą, nes ypač chroniško streso pasekmės visam žmogaus organizmui ir konkrečiai smegenims yra ilgalaikės ir daug apimančios. Labai svarbi ir sveika mityba. Prisiminkime, kad turime ir mikrobiotą, t. y. mikroorganizmų ekosistemą, apie kurią šiuo metu daug kalbama. Mikrobiotos veikimas labai priklauso ir nuo streso, ir nuo mitybos.
Taip pat svarbus judėjimas, fizinis aktyvumas. Įrodyta, kad pusvalandis pasivaikščiojimo miške pagerina kognityvines funkcijas, padeda susikoncentruoti, nuramina. Visos šios priemonės – patikimos, žinomos iš senų laikų, tik šiuolaikinėje, civilizuotoje visuomenėje tampa vis sunkiau jų laikytis ir jomis naudotis.
– Įsivaizduokime, kad įpratome sveikai maitintis, užsiimti fizine veikla, išmokome valdyti stresą. Vadinasi, išmokome ir paskatinti laimės hormonų išsiskyrimą savo kūne. Ar tai reiškia, kad galima išsiugdyti įprotį būti laimingiems?
– Taip, šie įpročiai gali būti vienas iš kelių. Atmetus visus galimus techninius, t. y. genetinius, apribojimus, jeigu žmogaus fiziologija yra normali, į jūsų klausimą būtų galima atsakyti teigiamai. Bet ne viskas taip paprasta.
Laimė priklauso ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, žmogaus požiūrio į gyvenimą. Čia galima pateikti gerai žinomą stiklinės pavyzdį – ar matome pusiau tuščią, ar pusiau pilną stiklinę. Verta prisiminti ir italų filmą apie koncentracijos stovyklą „Gyvenimas yra gražus“, puikiai iliustruojantį, kad tą pačią situaciją žmonės gali vertinti labai skirtingai.
Laimės suvokimas yra labai individualus. Pavyzdžiui, karų nualinto Afganistano gyventojui laimė gali būti šiltas maistas ar ramiai išmiegota naktis, o ekonomiškai stiprios šalies gyventojui, tarkime, šveicarui, greičiausiai bus būtinybė. Pasaulyje egzistuoja didžiulė įvairovė, iš to kyla ir skirtingi laimės vertinimai, jiems įtakos turi ir psichologinis, subjektyvus įspūdis.
Kalbėti apie laimės hormonus dabar populiaru, bet reikėtų turėti mintyje, kad jie yra tik dalis organizmo, veikiančio kaip visuma. Būtų per daug paprasta, jei viskas priklausytų tik nuo laimės hormonų. Žvelgiant proziškai, organizmas turi ir virškinimo, šalinimo, kvėpavimo, kitas sistemas. Priklausomai nuo to, kaip jos veikia, taip ir jaučiamės. Jeigu jausime nuolatinį duriantį skausmą pilve, apie kokią laimę galima kalbėti? Kita vertus, yra paralyžiuotų žmonių, kurie teigia esantys laimingi. Taigi situacijų – įvairovė, ir kiekvienam žmogui toje pačioje situacijoje gali kilti labai skirtingi jausmai.
– Paminėjote, kad norint paskatinti laimės hormonų išsiskyrimą, svarbu išmokti valdyti stresą. Žinome, kad stresas taip pat kyla išsiskiriant streso hormonams. Jeigu smarkiau jaučiame stresą, o ne laimę, galima sakyti, kad taip nutinka dėl to, kad laimės ir streso hormonų kovoje dominuoja būtent streso hormonai?
– Galbūt neįvardyčiau to kova. Kalbant paprastai, tiek streso, tiek laimės hormonai save išreiškia per poveikį kitoms ląstelėms, šiuo atveju daugiausia nervinėms. Skirtingos nervinės ląstelės, turinčios galimybę reaguoti į skirtingus hormonus, priklausomai nuo jų koncentracijos, aktyvuojasi skirtingai. Kurios srities ląstelės aktyvesnės, tos ir dominuoja, o jų aktyvumas, be kita ko, priklauso ir nuo hormonų koncentracijos.
– Kokiais būdais galime slopinti streso hormonų aktyvumą?
– Atsakymas ir vėl paprastas – vengti stresinių situacijų, o tai šiuolaikinėje visuomenėje yra sunkiai realizuojama. Ne veltui psichikos sveikatos specialistai prirašė krūvas knygų apie stiprėjantį stresą ir jo pasekmes. Vis dėlto taip yra, pasirinkimas nelabai didelis – lieka arba išsikelti į vidurį miško, toli nuo civilizacijos, o tai savaime yra kitoks stresas, arba bandyti kapstytis, pakeisti požiūrį į esamą situaciją.
Yra įkvepiančių pavyzdžių, kaip ir itin civilizuotoje visuomenėje žmonės gyvena gana ramiai, nestresuodami, bandydami priimti tai, kas vyksta. Taigi lieka už tokius žmones pasidžiaugti ir galbūt bandyti sekti jų pavyzdžiu.
