Darbą ministerijoje gamtininkė, ornitologė ir lektorė Ingrida Lagunavičienė iškeitė į edukacijas gamtoje, o didmiesčio šurmulį – į Utenos kraštą, kur įkurdino ir auginamas pelėdas. Dabar į jos rengiamus žygius ir paukščių stebėjimo turus lankytojai atvyksta iš visos Lietuvos. Tiesa, visą šalį apvažiuoja ir pati Ingrida, užsukdama į atokiausias mokyklas ir darželius.
– Kiek esu jus mačiusi, tiek ant jūsų rankos tupi pelėda, o aplink – susibūrę smalsuoliai, norintys apžiūrėti gana neįprastą augintinį, galbūt netgi pasvajoja apie tokį patį.
– Dažnai žmonės mano, kad nedidelę pelėdą galima auginti kaip papūgą, – narvelyje. Tačiau taip nėra. Laukinių paukščių laikymo sąlygoms keliami labai griežti reikalavimai: nustatyta, kokio dydžio voljeruose jie gali gyventi, kokios sąlygos turi būti užtikrintos, o pelėdoms būtina erdvė skraidyti, slėptis, tupėti ir elgtis pagal savo rūšiai būdingus poreikius.
Kadangi laikau trijų rūšių pelėdas, turiu tris didelius, maždaug 4–5 metrų aukščio voljerus. Jie įrengti taip, kad paukščiai galėtų skraidyti, turėtų tupėjimo vietas, slėptuves ir būtų apsaugoti nuo nepalankių orų sąlygų. Vieno paukščio voljero plotas siekia apie 20 kvadratinių metrų, o laikant daugiau paukščių reikia dar didesnės erdvės.
Mano ryšys su pelėdomis prasidėjo dar mokykloje, kai penktoje klasėje pradėjau tyrinėti mažųjų apuokų ir naminių pelėdų mitybą. Tačiau pažintis su nelaisvėje laikomomis pelėdomis prasidėjo gerokai vėliau – Pelėdų parke, esančiame netoli sostinės. Iš pradžių ten nuvykau kaip lankytoja, į vieną jų organizuojamą ekskursiją. Ekskursijos metu aktyvus mano dalyvavimas patraukė šeimininko dėmesį, o po savaitės sulaukiau darbo pasiūlymo.
Tuo metu intensyviai dirbau organizuodama renginius ir edukacijas gamtoje, todėl sutikau savaitgaliais prisidėti prie parko veiklos. Ten supratau, kiek daug atsakomybės reikalauja darbas su pelėdomis ir kad šią temą noriu plėtoti giliau – kurti gyvą, bet atsakingą pažinimo patirtį. Vėliau, persikėlusi į Klaipėdą, įrengiau tinkamus voljerus ir pradėjau savarankišką edukacinę veiklą apie pelėdas, kartu sudarydama sąlygas žmonėms jas pamatyti iš arti, bet laikantis gyvūnų gerovės ir saugumo reikalavimų.
– Iš kur ta meilė pelėdoms ir kitiems sparnuočiams?
– Vaikystėje lankiau gamtininkų būrelį. Mūsų mokykloje jis buvo gana populiarus, nes būrelio vadovas Tomas Baravykas buvo labai aktyvus: nuolat vesdavosi mus į savaitgalio žygius, stovyklaudavome su palapinėmis.
Tokios išvykos palikdavo didžiulį įspūdį – jose galėdavome iš arčiau pažinti augalus, medžius, vabzdžius ir kitus gyvus organizmus. Labiausiai mano mokytoją domino paukščiai, todėl apie juos jis kalbėdavo su ypatingu užsidegimu. Jis rengdavo paukščių stebėjimus, žiedavimą, pamažu tuo susidomėjau ir aš. Taip mano gyvenime atsirado ornitologija.
Vėliau susidomėjimas virto pirmu rimtesniu tyrimu – su kita moksleive pradėjome nagrinėti mažųjų apuokų mitybą. Rinkome gumulėlius, kuriuos pelėdos atryja suvirškinusios grobį. Moksliškai jie vadinami atrajomis, o vaikams juos dažnai paaiškinu paprasčiau – kaip gumulėlius, kuriuose galima rasti nesuvirškintų maisto likučių.
Pamenu, prisirinkome tų atrajų, jas išdžiovinome ir pradėjome ardyti: vienas kauliukas, pūkelis, žandikaulis... Mane labai žavėjo, kad iš tokio mažo radinio galima tiek daug sužinoti – kuo paukštis minta, kokių gyvūnų liekanų galima aptikti, pavykdavo nustatyti tikslias pelių ar pelėnų rūšis.
Taip likau prie pelėdų ir dar kelerius metus tyrinėjau apuokų mitybą. Įdomu tai, kad pelėdas buvau girdėjusi ne kartą, bet pirmą gyvą pelėdą iš arti pamačiau tik septintoje klasėje. Tada su bendramoksle laimėjome Lietuvos jaunųjų mokslininkų konkursą ir išvykome į Ispaniją atstovauti Lietuvai bei pristatyti savo tyrimų. Buvo ir daugiau dalykų, dėl kurių mano susidomėjimas neblėso.
Prie to labai prisidėjo pakeliui sutikti gamtininkai. Ypač įsiminė pažintis su Broniumi Šablevičiumi. Jį sutikau šeštoje klasėje, kai mokytojas pasiėmė mane į Labanoro girią daryti lutučių apskaitos. Kadangi avėjau girgždančius guminius batus, pamenu, kaip B. Šablevičius atsisuko į mokytoją ir tarstelėjo: „Kam tu ją atsivežei, neišgirsim lutučių.“ Man, kaip vaikui, tai labai įstrigo. Įdomu, kad visai neseniai B. Šablevičius buvo užsukęs į svečius apžiūrėti mano prižiūrimų pelėdų. Smagiai pasišnekučiavome. Džiugu, kad po tiek metų mūsų keliai vėl susitiko.
– Turbūt net neverta klausti, kokią specialybę pasirinkote baigusi mokyklą. Tikriausiai ir artimieji, matydami jūsų aistrą, nebesiūlė rinktis nieko kito.
– Aišku, pasirinkau biologijos studijas. Esu kilusi iš Suvalkijos, Užgirių kaimelio, esančio Marijampolės rajone, užaugau keturių vaikų šeimoje. Kadangi esu trečias vaikas, tėvai per daug nespaudė, tiesiog ragino apsispręsti, ką noriu veikti. Jau devintoje klasėje jiems pasakiau, kad noriu būti biologijos mokytoja.
Nežinau, ar tėvai mano pasirinkimą laikė labai perspektyviu, bet tada ir pati apie mokyklą negalvojau – man labiau patiko organizuoti įvairias pažintines veiklas. Dar pirmame studijų kurse subūriau keliasdešimt gamtos entuziastų ir kviečiau juos kartu keliauti po žygius ar įvairius ornitologų renginius. Jau praktikų metu asistuodavau dėstytojams, nes mokėjau žieduoti paukščius. Tai dar viena man labai įdomi veikla.
Būdama moksleivė, jau buvau pramynusi daugybę kelių, todėl, įstojusi į universitetą, pažinojau pusę, jei ne 80 procentų, visų šalies ornitologų. Studijų metais po miškus klajojau su Dariumi Musteikiu. Keliaudama su juo tikrinti inkilų, turėjau galimybę pamatyti, kaip jis žieduoja pelėdas ir pati to pramokti. Vėliau studijos mane nuvedė į Graikiją, Italiją ir Švediją, kurioje gavau puikius pradmenis ir išmokau žieduoti kitus paukščius. Man taip patiko, kad apie išprotėjusią, sparnuočius žieduojančią lietuvę rašė net Švedijos spauda (nusijuokia).
– Ar mokykloje kada nors dirbote?
– Esu dirbusi ir mokykloje – laikinai pavaduodavau mokytojus, taip pat dirbau Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre, organizavusiame šalies mokytojams konferencijas, įvairius mokymus, tarptautinius renginius. Galiausiai dirbau ir Švietimo ir mokslo ministerijoje, kur biologijos buvo nedaug: mano sritis buvo mokyklų tinklo pertvarka, netradicinio ugdymo mokyklos. Tai man suteikė dar daugiau pagrindo sutvirtinti tikėjimą neformaliuoju ugdymu ir jo svarba.
– Kaip suprantu, ir ministerijoje neužsibuvote, nors darbas ten skamba labai rimtai ir solidžiai.
– Ir mano tėvams tai skambėjo solidžiai. Jų kartai stabilus darbas, aiškios pareigos ir saugumas buvo labai svarbūs dalykai. Jie nuoširdžiai didžiavosi, kad dirbu ministerijoje, ir aš tai suprantu – jie man linkėjo gero.
Vis dėlto ilgainiui pajutau, kad tai nėra mano kelias. Darbas buvo rimtas, iš jo daug išmokau, ypač todėl, kad turėjau nuostabią vedėją, leidusią man augti kaip asmenybei. Tačiau labiausiai gyva jaučiausi ne kabinete, o vesdama edukacijas, būdama gamtoje ir dirbdama su žmonėmis.
Ką ryškiausiai pamenu iš to darbo – tai apsilankymus mokyklose, ypač mažesniuose miesteliuose. Kartais jausdavau, kad žmonės manęs tarsi prisibijo. Stengdavausi paaiškinti, kad atvykau ne vertinti ar kontroliuoti, o susipažinti, išgirsti, kuo jie gyvena, su kokiais sunkumais susiduria. Tada labai aiškiai pajutau, kaip stipriai kartais veikia pareigų ir institucijų hierarchija. Man tai visada buvo svetima, nes tikiu, kad mokykloje kiekvienas žmogus – nuo tvarkytojos iki direktoriaus – yra svarbus ir vertas vienodos pagarbos.
Vis dėlto supratau, kad šis darbas – ne man, tad sumaniau įkurti savo organizaciją. Laimėjau projektą, kurio metu turėjau sukurti 20 gamtinės bei ekologinės krypties edukacijų ir surengti 400 renginių dviejuose šimtuose Lietuvos mokyklų. Tai įgyvendinti turėjau per dvejus metus, tačiau tikslą pasiekiau per pusantrų metų. Man taip patiko.
Dabar stengiuosi ieškoti finansavimo, kad kuo daugiau vaikų galėtų dalyvauti nemokamose edukacijose, per metus jų pavyksta surengti iki 300.
Man labai patinka keliauti per kaimo darželius ir mokyklas. Nors kai kurie, jau kviesdami vesti edukacijos, tikisi išgirsti neigiamą atsakymą, nes neva ten niekas nenori važiuoti, aš, jei tik galiu, niekada neatsakau ir nuvažiuoju.
– Prieš pokalbį užsiminėte, kad pastaraisiais metais jums itin įdomu ir prasminga dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių.
– Tiesa, edukacijas vedu jau daugiau nei 15 metų ir nuolat sulaukiu padėkų bei pagyrimų už puikiai atliktą darbą. Vienu metu supratau, kad turbūt prie komplimentų jau pripratau, kad jie jau nebekelia tokių emocijų kaip anksčiau, juolab kad dirbu jau daug metų, išmanau savo sritį, man patinka darbas su vaikais. Viduje ėmė kirbėti klausimas, ar man nepabodo.
Taigi išsikėliau sau iššūkį ir jau trečius metus stengiuosi telktis į moksleivius, turinčius specialiųjų poreikių. Dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, man svarbiausia sukurti aiškią, saugią ir įtraukiančią veiklą. Todėl edukacijos metu daug stebiu, prisitaikau, keičiu užduotis, įtraukiu judesį ar konkrečius daiktus, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti pagal savo galimybes.
Man labai stiprus įvertinimas būna tada, kai tik po edukacijos sužinau, kad grupėje buvo nemažai vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Tada suprantu, kad pavyko svarbiausia – sukurti aplinką, kurioje vaikai nebuvo išskirti, o natūraliai tapo veiklos dalimi. Būna visokių situacijų, bet man svarbiausia rasti kelią iki vaiko. Kai edukacijos pabaigoje jis dar nenori išeiti, suprantu, kad ryšys įvyko.
Pavasarį edukacijas vedžiau Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre Vilniuje. Man labai gera žinoti, kad ši patirtis paliko gerą įspūdį, – vėliau buvau rekomenduota ir pakviesta dirbti į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Edukacijos su gestų kalbos vertėjais – kitokia, bet labai praturtinanti patirtis. Vaikai aktyviai klausinėjo, domėjosi, o man tai dar kartą parodė, kaip svarbu gebėti informaciją pateikti skirtingais būdais. Kadangi pas vaikus atvykstu trumpam, stengiuosi tą laiką išnaudoti kuo prasmingiau – suteikti jiems gyvą, aiškią ir įtraukiančią patirtį.
– Apvažiuojate visą šalį. Ar kada skaičiavote, kiek kilometrų per metus nuvažiuojate?
– Labai daug! Paprastai daugelis mano, kad mano darbas labai įdomus, bet niekas nepagalvoja apie automobilyje praleistą laiką. Tik jau esu išmokusi jį leisti produktyviai. Klausausi garsinių knygų, tinklalaidžių, įsijungusi laisvųjų rankų įrangą atskambinu į skambučius ir sutvarkau nemažai reikalų.
Aišku, jei Vilniuje turiu būti 8 val. ryto, reiškia, kad iš namų išvažiuoti turiu 5 val. ryto, tai irgi yra žavu – pamatau bundančią gamtą, prabėgančią stirną... Gaila tik, kai vaikai klausia, ar ryte būsiu namuose. Todėl dabar mano tikslas – ateityje susikurti lankomą objektą, kad žmonės atvažiuotų pas mane. Idėjų turiu ir tikiu, kad ateityje jas įgyvendinsiu.
– Įvairios edukacijos, darbas su žmonėmis reikalauja atiduoti nemažai savęs. Kaip pati atgaunate jėgas? Negi einate į mišką, kuris iš esmės yra ir jūsų darbo vieta...
– Kaip tik į mišką ir einu. Gamta man yra ne tik darbo vieta, bet ir būdas atgauti jėgas. Stengiuosi atsibusti anksčiau, kol penkerių sūnus ir trejų dukra dar miega, ir skirti šiek tiek laiko sau. Daugelis ryte pirmiausia pasidaro kavos, o aš kieme pastatau paukščių gaudyklę ir tik tada einu jos gerti.
Atsigėrusi pasižiūriu, kas pateko į gaudykles, ir sužieduoju paukščius. Būna, kad į mišką išeinu tiesiog pasivaikščioti – be žiūronų, be fotoaparato, be jokio tikslo. Su vyru taip pat mėgstame leisti laiką gamtoje, o su visa šeima, kiek leidžia mažųjų jėgos, pažygiuojame. Tie išėjimai nebūtinai būna ilgi, bet jie labai svarbūs – tai mūsų bendras laikas.
Kartais išvažiuoju susitikti su gamtininku Romualdu Barausku. Jis mane įsileidžia į miškus, kuriuose pats praleidžia daugiau nei 300 dienų per metus, pasako, kur pasėdėti, kad galėčiau pamatyti elnių ar stirnų. Tokios akimirkos man yra vienas geriausių pabuvimų su savimi ir bendraminčiais.
– Prieš tai užsiminėte, kad esate gyvenusi ir sostinėje, ir Klaipėdoje, o kas atvedė į Utenos apylinkes? Nesate miesto žmogus?
– Patiko man ir mieste. Kurį laiką gyvenau pačiame Vilniaus centre, priešais Rotušę. Būdavo, grįžtu iš miško, pasistatau automobilį ir per Senamiestį žingsniuoju su guminiais batais. Tas kontrastas man visada buvo savas: dieną – miškas, vakare – miesto ritmas.
Kol neturėjau vaikų, mieste buvo gera. Po darbo gamtoje mielai grįždavau į Senamiestį ir ilsėdavausi nuo kiemo, buities, ūkio darbų. Bet savaitgalių mieste beveik neįsivaizduodavau – kviesdavau draugus su šeimomis į gamtą, organizuodavau ne tik pasisėdėjimus prie laužo, bet ir mažas edukacijas, susitikimus su gamtininkais.
Į Utenos apylinkes mane atvedė vyras – tai jo gimtinė. Jis yra pilvo chirurgas, dirbęs Vilniaus ir Klaipėdos ligoninėse, bet vis sakydavo, kad norėtų grįžti į savo kraštą. Kai susiklostė palankios aplinkybės, per kelis mėnesius susiruošėme ir persikėlėme.
Galbūt man nebuvo taip svarbu, kur gyventi, bet Aukštaitija man visada atrodė vienas gražiausių Lietuvos kraštų. Esu nemažai dirbusi Kuršių nerijos nacionaliniame parke, iki šiol dažnai ten nuvažiuoju ir labai vertinu tą kraštovaizdį, tačiau Aukštaitija man vis tiek yra ypatinga. Man gera, kai į Aukštaitiją su edukacijomis pavyksta pakviesti šeimų net iš pajūrio.
Organizuoju paukščių stebėjimo turus, žygius, įvairias edukacijas, rodau ežerus, piliakalnius, miškus, stengiuosi viską suplanuoti taip, kad atvykusiems nereikėtų papildomai rūpintis maršrutu ar veiklomis.
Kadangi pati gerai žinau, kaip tėvams kartais trūksta laiko pabūti dviese ar tiesiog ramiai atsikvėpti, programose stengiuosi palikti erdvės ir suaugusiesiems. Kol jie išeina į žygį ar ekskursiją, vaikams pasiūlau gamtinių veiklų. Po kelių valandų suaugusieji dažnai grįžta pailsėję, prasiblaškę ir laimingi, kad galėjo pamatyti gražių vietų ir trumpam pakeisti kasdienį ritmą.
– Iš esmės visa jūsų veikla susijusi su ugdymu ir gamtos pažinimu. Ką vis dėlto įvardytumėte kaip savo misiją?
– Manau, žmogus gamtą saugos tada, kai ją pažinos, atskirs zylę, strazdą, pelėdą... Jei nepažinos, jam ir nerūpės. Tiesa, mano tikslas – ne tik padėti ją geriau pažinti, bet ir suformuoti pagarbų požiūrį ir priminti apie atsakingą elgesį gamtoje.
Norisi ugdyti ir kritiškesnį mąstymą, nes neretai į dalykus žvelgiame labai paviršutiniškai. Tarkime, kartais galvodami, kad daro gera, žmonės aplinkai ir gyvūnams padaro daugiau žalos. Tarkime, pavasarį prasideda laukinių gyvūnų ir paukščių gelbėjimas, nors žmonės ne visada žino, kada juos reikia gelbėti, o kada – ne.
Gamtoje radus mažą pelėdžiuką, dažniausiai jį reikia tiesiog palikti. Be to, svarbu pagalvoti ne tik apie jo, bet ir apie savo saugumą – juk niekada negali žinoti, ar jo nestebi mama pelėda, kuri gindama jauniklį gali priskristi ir sužeisti. Jei varnos pelėdžiuko nepuola, jis dažniausiai į medį įlipa pats.
Žmonės dažnai puola gelbėti, tačiau, parsinešę gyvūną ar paukštį namo, net nežino, kaip su juo elgtis, ir pradeda ieškoti, kam perleisti atsakomybę bei priežiūrą. Taigi visuomet pirmiausia patariu kreiptis telefonu 112, kuris yra sujungtas su gyvūnų globos ir reabilitacijos centrais, todėl informacija perduodama specialistams, galintiems įvertinti, ar gyvūnui tikrai reikalinga pagalba, ir gebantiems jais pasirūpinti.
Taip pat labai gražiai skamba įvairios inkilų kėlimo akcijos, tačiau žmonės nesusimąsto, jog vien iškelti inkilą neužtenka, – reikia jį ir prižiūrėti, išvalyti. Jei to nedarome, kokia prasmė rengti įvairias akcijas ir raginti žmones juos kelti? Man labai gražu, kad kai kuriuose Vilniaus parkuose ne tik inkilai keliami, bet ir pasirūpinama jų priežiūra. Tai tik pora pavyzdžių, kurie skatina susimąstyti ir pagalvoti, kaip iš tiesų turime elgtis gamtoje, tačiau tikintis iš žmonių sąmoningumo, būtina pasirūpinti ir jų edukavimu.
