Šiemet Lietuvos biudžete gynybai tenka beveik 4 % bendrojo vidaus produkto (BVP), o per kelerius metus turėtume perlipti 5 % slenkstį.
Dalis visuomenės – tarp jų ir mano gerbiamas dr. Kęstutis Girnius – klausia, ar logiška „perkelti“ finansavimą iš šių sričių ir užšaldyti pinigus ginkluotėje srityje. Esą grėsmė Lietuvai nėra reali, o ginkluotė dulkės sandėliuose, kai finansavimo stokoja mokyklos ir socialinės globos namai. Nesutinku: chuliganas nepuls, jei matys, kad Lietuva – kietas riešutas, kurį kramtyti skaudės labiau nei kitas regiono valstybes. Kad toks taptume, reikia padirbėti.
5% – daug ar mažai?
Iki Žiemos karo pradžios Suomija krašto apsaugai skyrė beveik 4% bendrojo vidaus produkto ir to pakako, kad ji praktiškai vien su savo kariuomene 1939–1940 m. atsilaikytų prieš Sovietų Sąjungą. 2024 m. Suomija gynybai skyrė 2,3% BVP ir 3% planuoja pasiekti tik 2029 m. Vis dėlto nuo 1945 m. ji niekuomet nenustojo rengtis karui: netgi „ekonominio stebuklo“ laikotarpiu 9-ajame dešimtmetyje, kai realus BVP augimas viršijo 3% per metus, Suomijos išlaidos gynybai nenukrito žemiau 1,5% BVP. Tai reiškia, kad šiandien Suomija, skirtingai nei Lietuva, jau turi gerai paruoštas pajėgas.
Kitas mažos, bet gerai parengtos šalies pavyzdys – Izraelis. Dar prieš 40 m. gyventojų ten buvo panašiai kaip Lietuvoje, o lietuvių ir izraeliečių pragyvenimo lygis šiandien praktiškai vienodas. Valstybė nuolat ant karo slenksčio, supama priešiškai nusiteikusių kaimynių. Nuo 2005 m. Izraelio gynybos išlaidų lygis laikosi ties 5% BVP riba, tačiau toks „atsipalaidavimas“ atėjo po trijų dešimtmečių karinės galios auginimo, kai krašto apsauga „valgė“ 10–20% bendrojo vidaus produkto. Izraelis yra kiečiausias riešutas tarp mažų valstybių, tačiau vis dar turi įrodinėti 10 kartų daugiau gyventojų turinčiam Iranui, kad yra pasiruošęs kovai.
Suomijos bei Izraelio patirtis rodo, kad maža pafrontės valstybė gali tapti sunkiai įveikiama, o gynybai skirti 5% BVP yra racionalu, ypač kol savo pajėgumus tik kuriame. Taigi, eilinis žmogus besiginkluojančioje Lietuvoje išties gauna saugumo garantijas. Bet ar galėtų gauti daugiau?
Ar ginklavimasis gali auginti gyventojų pajamas?
Vakarų Europoje nusiginklavimas ir persiginklavimas nėra naujas reiškinys. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Vokietija buvo nuginkluota, o Britanija ir Prancūzija savanoriškai karpė gynybos biudžetus. Didžiosios depresijos krizės apogėjuje į valdžią atėjus naciams Vokietijoje prasidėjo tylus, bet greitėjantis persiginklavimas.
Augančios išlaidos ir maskuojamas „pinigų spausdinimas“ leido nacių karo mašinai įdarbinti milijonus bedarbių ir išbristi iš krizės greičiau nei diržus susiveržusioms šalims. Nacistinis modelis buvo netvarus ir vedinas nežmoniškos ideologijos, tačiau tarpukariu tai tapo didžiuliu gynybos išlaidomis paremtu fiskaliniu stimulu, kuris išjudino šalies ekonomiką.
Vokietijos pavyzdžiu netruko pasekti ir kitos šalys. Britanijoje, remiantis ekonomisto Marko Thomaso skaičiavimais, vien 1935–1938 m. gynybos užsakymai sukūrė apie 1,5 mln. darbo vietų: pramonės, laivybos ir statybos srityse. Vienas svaras išlaidų gynybai sukurdavo iki 1,7 svaro bendrojo vidaus produkto, kas gerokai kėlė pajamų ir vartojimo lygį šalyje.
Thomasas spekuliuoja, jog anksčiau pradėjusi kelti išlaidas gynybai Jungtinė Karalystė galėjo ne tik geriau pasiruošti Antrajam pasauliniam karui, bet ir dar labiau pagreitinti pajamų lygio augimą.
Išvada paprasta: dideli karinės pramonės užsakymai gali veikti kaip stipri fiskalinio skatinimo priemonė – užpildyti gamybines nišas, sukurti gerai apmokamas darbo vietas, kurti ir skleisti technologijas.
Lietuvos atvejis – sudėtingesnis
Sėkmingam stimului reikia nuosavos gynybos pramonės. Jei britai tarpukario pabaigoje būtų ginkluotę pirkę vien iš amerikiečių, tai nebūtų išjudinę jų ūkio. Anot Lietuvos banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus, Lietuvos gynybos pramonė sukuria apie 0,5% BVP. Tai nedaug, tačiau yra ir proveržio ženklų: „Rheinmetall" 155 mm artilerijos sviedinių gamykla Baisogaloje (180 mln. Eur investicija) 2026 m. planuoja tiekti dešimtis tūkstančių sviedinių per metus. Auga priešlėktuvines, žvalgybines, dronų ir lazerines sistemas gynybai kuriančios įmonės.
Viešai iškeltas tikslas, kad iki 2030 m. Lietuvos gynybos pramonės kuriama pridėtinė vertė siektų 1 mlrd. Eur. Jei tai pavyktų, remiantis TVF BVP prognozėmis, tai sudarytų jau apie 1,4% bendrojo vidaus produkto ir gerokai prisidėtų prie augančių gyventojų pajamų.
Sėkmė negarantuota. Kol nėra stiprios pramoninės bazės, į kurią galima būtų papildomai investuoti, gynybos finansavimas sutrauks daugybę startuolių, norinčių pasinaudoti valstybės parama, tačiau nesugebančių efektyviai vystyti sprendimų. Didelės sumos ir skubėjimas taip pat traukia korupciją. Sveikinu Lietuvos valdžios pastangas kurti gynybos pramonės įmonių holdingą, tačiau valstybės vaidmuo šiame sektoriuje turėtų būti dar didesnis.
Ko reikia, kad norai išsipildytų?
Tam, kad vyktų efektyvi gynybos pramonės plėtra, kurianti darbo vietas ir kelianti pajamas, reikia tiesioginės valstybės iniciatyvos, kuriant naujas įmones. Valstybė neturėtų vien laukti, kol finansavimo skatinamas privatus verslas sukurs pramoninę bazę.
Šalia privataus aukštųjų gynybos ir kosmoso technologijų sektoriaus auginimo reikia steigti valstybės įmones, tokias kaip Giraitės ginkluotės gamykla, turinčias suplanuotų ilgalaikių užsakymų. Skamba kaip komandinė ekonomika? Šiek tiek, tačiau mažai pafrontės valstybei nereikia to bijoti: iki 2002 m. visa Izraelio gynybos pramonė buvo valstybės rankose ir dabar tėra tik iš dalies privatizuota.
Tai netrukdo sektoriui augti, o net su aukštųjų technologijų vystymu nesusijusiose įmonėse atlyginimai aukštesni nei šalies vidurkis. 1950–1980 m. valstybės vaidmuo visoje Vakarų Europoje buvo smarkiai išaugęs ir tai rinkos ekonomikos nesugriovė.
Reikalinga technologijų ir švietimo jungtis. Šiandien Lietuvoje tarsi laukiama, kol technologijos bus sukurtos įmonėse, kurios įdarbina standartizuotoje švietimo sistemoje parengtus specialistus. Inžinerijos specialybės universitetuose turėtų gauti aiškias mokslinių tyrimų programas, susietas su kariuomenės poreikiais. Karinių pajėgų ir švietimo bendradarbiavimo pagrindu Izraelyje gimė „Geležinis kupolas“, kuris kiekvienam gyventojui garantuoja saugų dangų, drauge dirbo kariuomenės tyrimų direkcija, „Technion“ universitetas ir valstybės valdoma įmonė.
Tai kas iš tų 5% paprastam žmogui?
Keldamos išlaidas gynybai, mažos valstybės gali tapti sunkiai sukramtomais riešutais: SSRS tarpukario pabaigoje buvo beveik tiek kartų ekonomiškai pajėgesnė už Suomiją, kiek Rusija yra galingesnė už Lietuvą šiandien.
Suomija atsilaikė su 4% BVP gynybai. Padedama sąjungininkių Lietuva yra visiškai pajėgi atgrasyti Rusiją nuo invazijos, tačiau ši turi aiškiai matyti, jog mėgindama praryti Lietuvą, ji išsilauš visus dantis. 5% bendrojo vidaus produkto krašto apsaugai tam turėtų pakakti.
Visgi, jei norime, kad šalies gyventojai pajustų realią šių išlaidų teikiamą naudą, turime smarkiai auginti savąją gynybos pramonę. Tai keltų gyventojų pajamas (ypač jei įmonės būtų kuriamos regionuose) ir kartu galėtų paversti Lietuvą sunkiai pakeičiama NATO ginkluotės tiekimo grandimi.
Taigi, dėl atsakingo valstybės darbo paprastas žmogus gautų ir augantį pragyvenimo lygį, ir ramybę dėl galimos invazijos. Kad tai pavyktų, reikia centralizuoto gynybos pramonės įmonių steigimo ir atskaitomybės. Skambu kaip socialistas, bet dabar ne tie laikai, kai galime sau leisti gynybos sektoriui žaisti neoliberalios ekonomikos smėlio dėžėje.
