Ar istorija gali padėti geriau suprasti šiandienos Europą, karą už rytinės sienos ir iššūkius, su kuriais susiduria Lietuva bei Lenkija? Dokumentinio filmo „Respublika. Pabaiga ir Pradžia“ kūrėjai įsitikinę, kad gali. Naujausias jų darbas – tai ne istorijos pamoka, o pasakojimas apie dabartį, atskleidžiamą per bendro istorinio paveldo prizmę.
Šį tekstą galite skaityti ir lenkų kalba.
Abiejų Tautų Respublikos istorija jau daugelį metų kelia emocijas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Vieniems ji simbolizuoja išskirtinį dviejų tautų bendradarbiavimą, kitiems pirmiausia primena nesutarimus ir skirtingas praeities interpretacijas. Tačiau dokumentinio filmo „Respublika. Pabaiga ir Pradžia“ kūrėjai siūlo pažvelgti į šią istoriją visiškai kitu kampu. Užuot dar kartą ieškoję atsakymo, kas prieš kelis šimtus metų buvo teisus, jie klausia, ko ši istorija gali išmokyti mus šiandien.
Tai Lenkijos ir Lietuvos bendros gamybos dokumentinis filmas, sukurtas bendradarbiaujant TVP, LRT bei studijoms „Oko i Ucho“ ir „Ketvirta versija“. Kartu tai ir keturių dalių dokumentinio ciklo, skirto bendram Vidurio ir Rytų Europos paveldui, finalas.
Ne apie praeitį, o apie dabartį
Jau filmo pristatymuose pabrėžiama, kad tai nebus tradicinis istorinis dokumentinis filmas. Scenarijaus autorius Piotras Kornobis sako, kad nuo pat pradžių siekė kalbėti ne tiek apie praeitį, kiek apie dabartį.
„Dokumentininkas nerašo mokslinio traktato. Kiekvienas dokumentinis filmas yra asmeniškas pasakojimas, gimstantis konkrečiu istoriniu momentu“, – sako jis.
Anot kūrėjo, darbas prie filmo prasidėjo apie 2018-uosius, kai Lenkija ir Lietuva minėjo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, o Lietuvos ir Lenkijos santykiai įgavo naują pagreitį. Vėliau prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, kuri, kaip pripažįsta P. Kornobis, visiškai pakeitė požiūrį į bendrą regiono istoriją.
„Staiga supratome, kad mūsų kaimynystė yra vertybė. Tai, kas anksčiau atrodė tik vietiniai ginčai, įgavo visai kitą prasmę. Todėl šis filmas pasakoja apie dabartį per istorijos prizmę“, – aiškina jis.
Pasak P. Kornobio, visą dokumentinių filmų tetralogiją vienija viena pagrindinė tema – saugumas. Ne tik karinis, bet ir ekonominis, socialinis bei kultūrinis: „Valstybė egzistuoja tam, kad užtikrintų žmonių saugumą. Todėl mums buvo svarbu suprasti, iš kur jis atsiranda, kaip kuriamas ir kodėl kartais suyra.“
Istorija, kuri nustoja skaldyti
Vienas ryškiausių filmo bruožų – atsisakymas pasakoti istoriją tik iš vienos nacionalinės perspektyvos. Vietoje tradicinio lenkiško ar lietuviško pasakojimo kūrėjai pakvietė istorikus iš kelių Europos valstybių.
Filme savo įžvalgomis dalijasi mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų, kurie tuos pačius istorinius įvykius vertina skirtingais aspektais. Būtent ši interpretacijų įvairovė, anot kūrėjų, tapo didžiausia projekto stiprybe.
P. Kornobis pripažįsta, kad nuomonių skirtumų filmavimo metu netrūko, tačiau jie niekada nevirto konfliktais: „Lenkijoje dažnai galima išgirsti nuomonę, kad unija su Lietuva įtraukė mus į Rytų problemas. Tuo tarpu dalis Lietuvos istorikų sako priešingai – jog būtent ryšiai su Lenkija Lietuvai sukėlė savų sunkumų. Abi perspektyvos yra įdomios.“
Režisieriaus nuomone, svarbiausia nėra nuspręsti, kuri interpretacija yra „teisingesnė“. Kur kas svarbiau suprasti, kodėl dvi visuomenės tą pačią istoriją prisimena skirtingai.
„Istorija moko šiuolaikinio pilietiškumo. Ji leidžia ramiai kalbėtis apie temas, kurios iki šiol daro įtaką mūsų gyvenimui“, – pabrėžia jis.
Vietoj datų – ekonomika, klimatas ir saugumas
Filmas sąmoningai atsisako įprasto mokyklinio istorijos pasakojimo modelio.
Žiūrovai čia neras chronologinio mūšių, valdovų ar datų vardijimo. Kur kas svarbesni tampa ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai procesai.
P. Kornobis pabrėžia, kad Abiejų Tautų Respublikos žlugimo neįmanoma suprasti nekalbant apie grūdų prekybą, klimato pokyčius, žemės ūkio raidą ar pasaulinės ekonomikos įtaką: „Dažnai girdime vieną sakinį: „Vakarai nustojo pirkti lenkiškus grūdus.“ Tačiau už šio sakinio slypi dešimtys klausimų. Kodėl? Kokios buvo pasekmės? Kaip keitėsi aplinka? Kaip veikė prekyba? Kas iš to pelnėsi?“
Būtent tokie klausimai tapo viso filmo ašimi.
Kūrėjas įsitikinęs, kad istorija tampa iš tiesų įdomi tik tada, kai nustoja būti datų rinkiniu ir ima aiškinti pasaulį formuojančius procesus.
„Visa tai padeda man geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvenu. O be šio supratimo sunku priimti sąmoningus politinius, socialinius ar ekonominius sprendimus“, – sako jis.
Vienas atradimas, pakeitęs požiūrį
Nors filmuojant nebuvo padaryta sensacingų istorinių atradimų, P. Kornobis pripažįsta, kad vienas reiškinys iš esmės pakeitė jo požiūrį į Abiejų Tautų Respublikos istoriją.
Istorija nesikartoja pažodžiui, tačiau tam tikri jos mechanizmai išlieka stulbinamai panašūs.
P. Kornobis
Kalbama apie palivarkų (dvarų ūkių) sistemą.
Tik diskusijos su istorikais padėjo jam suprasti, kad stambių žemės valdų plėtra nebuvo vien didikų godumo pasekmė – ją lėmė ir to meto ekonominė logika: „Supratau, kodėl palivarkai apskritai turėjo atsirasti. Per javapjūtę kiekvienas žmogus buvo reikalingas. Jis galėjo dirbti arba savo ūkyje, arba didžiojo žemvaldžio valdose. Trečio pasirinkimo nebuvo.“
P. Kornobio nuomone, būtent tokie mechanizmai leidžia pažvelgti į istoriją daug sudėtingiau – be supaprastintų vertinimų ir moralizavimo.
Dar labiau stebina jo palyginimas su šiandien vykstančia dirbtinio intelekto revoliucija: „Pramonės revoliucija išlaisvino žmones iš sunkaus fizinio darbo. Šiandien panašų procesą gali sukelti dirbtinis intelektas. Istorija nesikartoja pažodžiui, tačiau tam tikri jos mechanizmai išlieka stulbinamai panašūs.“
Istorija, įamžinta neįkainojamuose meno kūriniuose
Be mokslininkų pasakojimų, svarbiu filmo herojumi tampa ir autentiški istoriniai dokumentai bei meno kūriniai. Kūrėjams pavyko gauti prieigą prie eksponatų, kurių kasdien nepamato net didžiausių Europos muziejų lankytojai. Tarp jų – originali 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija, Hadiačo unijos aktas, garsusis Stokholmo ritinys, Rembrandto paveikslas „Lenkų raitelis“ bei monumentali Jano Matejkos drobė „Reitanas. Lenkijos žlugimas“.
Paklaustas, kuris eksponatas jam paliko didžiausią įspūdį, P. Kornobis nedvejoja.
„Stokholmo ritinys palieka nepaprastą įspūdį. Jeigu vienu vaizdu reikėtų parodyti Abiejų Tautų Respublikos didybę, rinkčiausi būtent jį. Tai išskirtinis kultūros objektas, atskleidžiantis anuometinės valstybės mastą ir galią“, – sako jis.
Ne mažesnes emocijas jam kelia ir galimybė iš arti pamatyti originalią Gegužės 3-iosios Konstituciją: „Tai ne tik dokumentas. Tai įrodymas, kad šios Europos dalies žmonės gebėjo kurti savo laiką pranokusius sprendimus. Norėčiau, kad vieną dieną šie dokumentai keliautų po visą Vidurio ir Rytų Europą, primindami, jog tai yra mūsų bendras paveldas.“
Filmas, apkeliavęs pusę Europos
Įspūdį daro ir pats filmo mastas. Filmavimo darbai vyko Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir Nyderlanduose. Kūrybinė grupė lankėsi Vilniuje, Tartu, Kircholmo mūšio lauke, Vavelio karališkojoje pilyje, Čartoriskių bibliotekoje, Belovežo nacionaliniame parke ir kitose istoriškai svarbiose vietose. Tokia geografija turėjo parodyti, kad Abiejų Tautų Respublikos istorija nesibaigia šiandienėmis valstybių sienomis.
Už lietuviškąją projekto dalį buvo atsakinga vykdomoji prodiuserė Teresa Rožanovska, kuri pabrėžia, kad šis projektas nuo pat pradžių buvo išskirtinis.
„Tai viena iš nedaugelio pastaraisiais metais įgyvendintų Lietuvos ir Lenkijos nacionalinių transliuotojų koprodukcijų. Šiandien tokie projektai yra itin reti, todėl labai džiaugiuosi, kad šį filmą pavyko sukurti“, – sako ji.
Jos pagrindinė užduotis buvo atrinkti Lietuvos istorikus bei ekspertus ir koordinuoti filmavimo darbus Lietuvoje.
Kaip prisimena prodiuserė, visas procesas vyko itin sklandžiai: „Neturėjome jokių logistinių problemų. Visi pašnekovai ir institucijos buvo labai atviri. Kai dirba profesionalai, viskas vyksta natūraliai ir be kliūčių.“
Filmas, užbaigiantis svarbią tetralogiją
„Respublika. Pabaiga ir Pradžia“ nėra atskiras projektas. Tai ketvirtoji ir paskutinė P. Kornobio dokumentinių filmų ciklo dalis, skirta Vidurio ir Rytų Europos istorijai.
T. Rožanovska pasakoja, kad jau perskaičiusi pirmąją scenarijaus versiją suprato, jog gimsta išskirtinis filmas: „Pakako perskaityti scenarijų ir pamatyti, kaip mąsto Piotras. Neturėjau nė menkiausios abejonės, kad šį projektą verta įgyvendinti. Jis geba apie istoriją kalbėti šiuolaikiškai, atsakingai ir įtaigiai.“
Prodiuserė atkreipia dėmesį, kad filmo premjera vyksta tik dabar dėl nuo kūrėjų nepriklausiusių aplinkybių: „Filmas buvo baigtas prieš kelerius metus. Tikėjomės bendros premjeros su Lenkijos televizija, tačiau TVP reorganizacija pakeitė planus. Džiaugiuosi, kad padedant LRT Lietuvos žiūrovai pagaliau galės jį pamatyti.“
Ne paskaita, o pasakojimas
Vienu didžiausių iššūkių kūrėjai vadina pusiausvyros paieškas tarp istorinio tikslumo ir patrauklios kino kalbos.
P. Kornobis pripažįsta, kad šiandieniai istoriniai dokumentiniai filmai dažnai pakliūva į vieną iš dviejų kraštutinumų – arba primena akademinę paskaitą, arba tampa įspūdingu reginiu be gilesnio turinio.
Todėl svarbiausiu filmo elementu jis pasirinko žmones: „Svarbiausi yra mano pašnekovai. Būtent jų žinios, aistra ir gebėjimas pasakoti istorijas priverčia žiūrovą įsiklausyti. Mano užduotis buvo sukurti erdvę jų pasakojimams.“
Režisierius įsitikinęs, kad netolimoje ateityje naujosios technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, dar labiau pakeis istorinių filmų kūrimą. Jos leis dar tiksliau atkurti praeities pasaulį, tačiau, kaip pabrėžia jis pats, technologijos niekada nepakeis istorikų, archeologų ir muziejininkų darbo: „Būtent jie ir toliau liks tokių filmų pagrindu. Dirbtinis intelektas gali padėti parodyti praeitį, tačiau jis nepakeis žinių.“
Bendra istorija – bendra ateitis
Filmo kūrėjai neslepia, kad svarbiausias jų tikslas – paskatinti diskusiją. Ne apie tai, kuri pusė prieš kelis šimtus metų buvo teisi, o apie tai, kaip bendra istorija šiandien formuoja Lietuvos, Lenkijos ir kitų regiono valstybių santykius.
„Tikiuosi, kad filmas gyvuos ne tik televizijoje, bet ir internete. Norėčiau, kad juo naudotųsi studentai, mokytojai ir visi, besidomintys istorija. Tačiau svarbiausia, kad žinia apie šį filmą pasiektų žiūrovus“, – sako T. Rožanovska.
Ši mintis geriausiai atspindi ir paties filmo esmę. „Respublika. Pabaiga ir Pradžia“ nesiekia paskelbti galutinio nuosprendžio Abiejų Tautų Respublikos istorijai. Priešingai – jis kviečia kelti klausimus apie atsakomybę, saugumą, bendradarbiavimą ir Vidurio bei Rytų Europos ateitį.
Tai dokumentinis filmas, primenantis, kad istorija nesibaigia vadovėlių puslapiuose. Ji gyvena politikoje, ekonomikoje, kultūroje ir kasdieniuose visuomenės sprendimuose. Šiandien, kai Lietuva, Lenkija ir kitos regiono valstybės vėl susiduria su saugumo bei tarptautinio bendradarbiavimo iššūkiais, kūrėjai ragina į praeitį pažvelgti ne tam, kad būtų atgaivinti seni ginčai, o tam, kad geriau suprastume dabartį.
Filmas prieinamas LRT EPIKOS platformoje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
