Remdamasi krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko citata apie vokiškus tankus „Leopard“, tarptautinė žiniasklaida parašė, kad netrukus kelios šalys esą paskelbsiančios, kad tokius siųs Ukrainai.
Išėjo tokia, švelniai tariant, gėda ir nesąmonė. O dėl ministerijos ir ministro išsisukinėjimo – dar didesnė.
Bet tai vyksta ne pirmą kartą. Ir rizikuojama kur kas svarbesniais dalykais nei pora straipsnių tarptautinėje žiniasklaidoje.
Prieš kelias dienas ministras A. Anušauskas sveikino krašto apsaugos savanorius su jų diena, pabrėžė, kad jų veikla ir atsidavimas įrodė, jog tėvynę jie myli ne žodžiais. Betgi kitame fronte – rimtas eižėjimas. Šaukiamojo amžiaus jaunuoliai patriotizmu nedega ir nesibodi į žurnalistų kameras pasakyti – eik velniop, valstybe, su ta privaloma karo tarnyba – aš tvarkausi gyvenimą, o tu man nori iš jo atimti metus.
Tokių kalbų buvo visada, bet dabar glumina ir skaičiai. Jei, ministerijos duomenimis, iki 2022 m. savanoriškai atlikti prievolę atvykdavo apie 50 procentų šaukiamojo amžiaus jaunuolių ir privalomai šaukti tekdavo vos 7–9 procentus, dabar esą tokių savanoriškai prisistatančių sumažėjo net 20 procentų.
Visų priežasčių, kas nutiko, nustatyti gal ir nepavyks. Ir ar nutiko, apskritai. Gal tikrai viena karta labiau patriotiška nei kita. O gal čia yra karo Ukrainoje įtaka, kurią taip pat galima nutuokti – teorinė karo galimybė ir realus karas žmones veikia skirtingai. Ukrainoje iki vasario 24 d. tėvai išpirkinėjo sūnus nuo tarnybos kariuomenėje. Ir daug vyrų karui prasidėjus taip pat išsivadavo bei pabėgo iš šalies. Nėra čia ko slėpti.
Esą gavusi skaičiukus, kariuomenei patarus, Krašto apsaugos ministerija imasi pertvarkyti šaukimą į kariuomenę. Iškart po naujųjų tas pats ministras A. Anušauskas paskelbia ir pasigiria, kad yra konkretūs siūlymai, kaip tai padaryti. Paaiškina, kad pagrindinė tarnyba truktų 6, o ne 9 mėnesius. Pusė jaunuolių po 6 mėnesių būtų pervedami į aktyvųjį rezervą, o galintiems ir tinkamiems (kitai pusei atitarnavusių 6 mėnesius) būtų pasiūlyta dar 3 mėnesių savanoriška tarnyba, jie būtų rengiami kaip jaunesnieji vadai bei specialistai. Jiems jau būtų mokama profesinės karo tarnybos kario alga.
Kaip ir logiška, ir mažiau jaunuoliams gyvenimo sugadins toji kariuomenė, ir į kišenę – ne keli šimtai eurų, o kario alga.
Ir karinis patarimas yra. Nereikia net papildomai klausti kariuomenės vado Valdemaro Rupšio – jo pasisakymą galima girdėti visiškai paraleliai krašto apsaugos ministro komentarams. Tiksliau, visa komunikacinė strategija jau suręsta, kodėl tokios reformos reikia, kokios problemos kamuoja jaunuolius. Kariuomenės vadas net keliuose iš eilės interviu kartoja lozungą, kad kariuomenėje reikia ne skaičiaus, o efektyvumo.
Bet paklausta apie šią reformą premjerė Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad tai nėra toks dalykas, kurį būtų galima pristatyti kaip Vyriausybės poziciją. Jis nederintas, nediskutuotas, todėl ji nieko komentuoti nei galinti, nei norinti.
Paradoksalu, bet diskusija apie šią reformą pirmąkart Vyriausybėje vyko tik praėjusį ketvirtadienį. Nors jau 2 savaites vyksta toks reformos pristatymas visuomenei ir net atrodo, kad ji prasidėjo.
Tada, žinoma, turi ką pasakyti buvęs premjeras Saulius Skvernelis ir persikvalifikavęs į krašto gynybos ekspertą pareiškia, kad kaip visada šioji vyriausybė diskusijoms pateikia klausimus, kurie nėra suderinti pačioje Vyriausybėje. Ir dargi tokius svarbius kaip kariuomenės reikalai.
Ir čia tiesos daug. Net per daug.
Populiarumą auginantis krašto apsaugos ministras taip erzina savo veiksmais kitus partiečius, kad šie nesusilaiko nuo kandžių replikų, parodančių ministrui jo vietą. Kita vertus, A. Anušauskas supranta, kad daugiau jokio ginklo tam, kad išliktų, neturi – tik viešumą ir puikiai išlavintą įgūdį pranešti geras naujienas, ne tik pirmas, bet vienintelis. Vadinasi, tos naujienos su niekuo nederintos ir netgi nepatvirtintos. Ir netgi klaidingos, kaip kad su tankais „Leopard“.
Tai jau tapę A. Anušausko modus operandi.
Lapkritį ministras viešai paskelbia, kad Leipalingyje rasti partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, nors šios žinios niekaip nesuderino su Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro mokslininkais, atliekančiais identifikavimo procesą. Centro mokslininkai buvo priversti aiškinti, kad tokios ministro žinios patvirtinti niekaip negalį, o atsakymo nėra, nes dar vykstąs DNR tyrimas – net trečiasis bandymas nepavyko ir jį reikia kartoti.
Populiarumą auginantis krašto apsaugos ministras taip erzina savo veiksmais kitus partiečius, kad šie nesusilaiko nuo kandžių replikų, parodančių ministrui jo vietą.
Vėliau tyrimai patvirtino, kad rasti palaikai tikrai minėto partizano.
Kodėl A. Anušauskui reikėjo iššauti pirmam su šia žinia? Todėl, kad į Kariuomenės dienos minėjimą jis pasikvietė partizano artimuosius. Ir aplink juos sukosi visa reklaminė kampanija.
Bet, jei aplinkybės su partizano palaikais rodo tik A. Anušausko charakterio ypatybes ir nepasitikėjimą juo ar pyktį jo atžvilgiu gana siaurame rate, šauktinių reforma yra gerokai svarbesnis reikalas. Negirdėjau A. Anušausko kalbant apie problemas kariuomenėje, kodėl jaunuoliai nenori eiti tarnauti, kodėl iš jos neišsineša įgūdžių, kurie nesugadintų jų gyvenimo, o padėtų.
Kodėl Lietuvos kariuomenėje nėra lyderių? Kodėl, pavyzdžiui, kai žurnalistai, išklausę šauktinių tėvų pasakojimų, kad jų sūnūs, karui Ukrainoje prasidėjus, diena iš dienos mokėsi viso labo tik rikiuotės – kasdien nuo ryto iki vakaro žygiavo aplink vėliavą – pateikę klausimus apie šauktinių ruošimo programą kariuomenės vadams atsitrenkiame lyg į sieną.
Kad šauktiniai sustiprėja fiziškai, tai taip. Bet ar jie išmoksta kariauti, tokių abejonių yra daugiau, nei mes norėtume girdėti. Bet nesigirdi politinės KAM vadovybės keliamų iššūkių šalies kariuomenės vadovybei. Tik pritariamą linkčiojimą viskam, ką siūlo karinis patarimas.
Negirdėjau A. Anušausko kalbant apie problemas kariuomenėje, kodėl jaunuoliai nenori eiti tarnauti, kodėl iš jos neišsineša įgūdžių, kurie nesugadintų jų gyvenimo, o padėtų.
Net ir tuo atveju, kai kariuomenės vadas V. Rupšys karinius patarimus apie ginkluotės davimą Ukrainai dalija visuomenei į kairę ir dešinę priklausomai nuo kariuomenės lobistinio intereso, ministras nedrįsta viešai pareikšti, kad jo pasisakymai sukėlė precedento neturinčią komunikacinę krizę.
Bet politikai veikia, rinkėjai renkasi ir palaikymas A. Anušauskui – sėkmės istorija. Kokia tokios bravūros kaina, kai reikia visų sutarimo šioje valstybėje, o ne tik konservatorių elektorato persigrupavimo nuo vieno asmens prie kito?
Valstybėje, kurioje kelios dienos iki Rusijos atakų prieš Kyjivą, kai Kremliaus sunkioji ginkluotė buvo apsupusi Ukrainos teritoriją iš visų pusių, mūsiškė opozicija postringavo, jog finansavimo krašto apsaugai kelti nėra jokių aplinkybių. O nuotaikos visuomenėje, giliai išlindus iš savo burbulo, kitokios nei norėtume matyti.
