Vilniaus apylinkėse klaidžioja lokys. Kaip ir pernai, panašiu laiku. Galbūt tas pats. Kaip ir pernai, nelabai aišku, ką su juo daryti. Medžiotojai susibūrė į komandas, pasirengusias imtis veiksmų. Laukia tik aiškaus valstybės veiksmų plano, bet jo nėra.
Medžiotojų ir žvejų draugija sako, kad algoritmai, ką daryti, kai ateina pavojingas laukinis gyvūnas, nesukurti. Aplinkosaugininkai atkerta, kad planas yra. Gal ir yra, bet jeigu nėra, tai greitai jo ir nebus. Mat aplinkos ministras Kastytis Žuromskas šiuo metu turi kitų rūpesčių.
Ministrui reikia atsakyti į dešimt klausimų, kuriuos pateikė visuomenininkas Karolis Žukauskas. Jie daug kuo primena tuos, kurie maždaug prieš metus buvo teikiami tuomet dar premjeru dirbusiam Gintautui Paluckui. Jais jau susidomėjo opozicija, kviečianti ministrą atvykti į neeilinį Aplinkos apsaugos komiteto posėdį.
Jeigu spręstume tik pagal klausimus, ministro reikalai prasti. Juose – įtarimai už keistą kainą įsigijus namą iš Seimo nario Roberto Puchovičiaus vystytų projektų. Abejonės dėl patarėjo paskyrimo, Aplinkos apsaugos departamento vadovo konkurso.
Kokiuose medžiotojų klubuose medžioja Aplinkos ministerijos ir jos įstaigų vadovai, kiek yra miško sklypų, kuriuos bandoma paversti kitos paskirties žeme, ketina aiškintis opozicija.
Kitaip tariant, yra informacijos, jog valstybės reikalai aptariami medžioklėse. Kaip senais kai kam labai gerais laikais. Jeigu draugams ar partijai reikia, miškas gali pavirsti kitokia žeme, kurioje galima statyti, parduoti, uždirbti.
Tai galėtų reikšti, kad Aplinkos ministerijos viršūnėlės atsakomybę dėl aplinkos apsaugos pavertė asmeninių arba partinių reikalų tarnaite.
Vienuoliktas klausimas, apie lokį, būtų ne visai į temą. Bet tai nepanaikina egzistencinio panašumo, nūnai sujungusio ministro ir rudojo lokio likimus.
Aplinkos ministras, kaip ir tas į Vilnių užklydęs rudasis lokys, yra atidžiai stebimi ir kol kas dar gali patys ramiai pasitraukti į kitą buveinę, artimesnę kiekvieno iš jų prigimčiai.
Aplinkos ministras, kaip ir tas į Vilnių užklydęs rudasis lokys, yra atidžiai stebimi ir kol kas dar gali patys ramiai pasitraukti į kitą buveinę, artimesnę kiekvieno iš jų prigimčiai.
Jeigu nepasitrauktų savanoriškai, būtų bandoma paskatinti juos pasišalinti iš tos vietos, kur būnant keliama grėsmė žmonėms. Vienas iš dviejų jau dabar yra skatinamas. O jeigu ir tai nesuveiks, beliks likvidavimas.
Medžiotojai aiškiai pasakė, kad į lokį nešaus. Tai saugoma rūšis. Kas kita politikai. Jie saugomi tik laikinai, kol įtarimų laivas neįsisiūbuoja. Jeigu kuris ir išnyra po pirmosios bangos, tai mažai ką keičia.
Kaip tik tai dabar patiria pernai bjaurių klausimų dorai neišgirdęs G. Paluckas. Dėl prastos politinės klausos jis prarado ir premjero postą, ir reputaciją. Mainais į bylą, o galbūt ir laisvę.
Delsimas neišgelbėjo buvusio Seimo nario Kazio Starkevičiaus, nepanašu, kad padėtų ir Sauliui Skverneliui.
Jų ir kitų patirtis moko: nevok ir nesukčiauk, bet jeigu taip negali, tai bent jau neik į politiką, jeigu atėjai ir gavai įspėjimą, nešk kailį greitai, tai bent sveikatą išsaugosi.
Politika – ne septintokų geografija, čia verta išmokti visas pamokas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
