Psichoterapijos pradžioje, 19–20 a. sandūroje, kultūrinis ir socialinis kontekstas buvo visai kitas, nei yra dabar. Freudo laikų Austrijoje ir apskritai Vakarų Europoje dominavo Viktorijos epochos vertybės: racionalumas, valia, instinktų suvaldymas. Freudas ne tik sukūrė naują gydymo būdą – psichoterapiją, bet ir buvo tuometės visuomenės kritikas.
Jis įtikinamai atskleidė, kad labai dažnai tas racionalus, valingas ir instinktus suvaldęs žmogus tėra viso labo iliuzija. Iš tikrųjų kartais jo elgesio motyvai būna visai ne racionalūs, o jausmų ir instinktų padiktuoti, tik pridengti proto skraiste.
Tokiu būdu per daugiau nei šimtą metų psichoterapija smarkiai pakeitė mūsų požiūrį į jausmus. Supratome, kad jausmus pažinti būtina, kad jų ignoravimas gali kelti įvairiausių psichologinių, taip pat ir fizinės sveikatos problemų.
Gali būti, kad pasiekėme ir kitą kraštutinumą, kai jausmai perdėtai sureikšminami. Pavyzdžiui, kai tikime ir įtikinėjame kitus, kad neslėpti savo jausmų ir juos išreikšti yra vienareikšmiškai gerai. Viena vertus, tikrai gerai, kad žmogus pažįsta savo jausmus ir moka juos išreikšti. Tačiau ne mažiau svarbu mokėti savo jausmus pasilaikyti sau. Dažno, išmokusio reikšti savo pyktį, laukia nemalonus siurprizas, kai kiti į jo pyktį atsako savo pykčiu. Apsidžiaugus, kad esi laisvas sakyti ką nori, tenka susidurti su tokia pačia kito laisve atsakyti ką nori atgal. Todėl tikroji laisvė yra ne beatodairiška jausmų išraiška, o gebėjimas pasirinkti, kada jausmus pasilaikyti sau, o kada išreikšti kitiems. Dar svarbiau mokėti išreikšti taip, kad negriautum santykių, o juos kaip tik pagerintum. Žmogus laisvas, kai ne jausmai valdo jį, o jis jausmus.
Jei prieš šimtą metų buvo svarbu išlaisvinti visuomenės normų ir racionalumo iliuzijos pernelyg suvaržytą žmogų, tai galbūt šių laikų žmogui svarbu priminti, kad jausmai tai dar ne viskas.
Socialinių tinklų influenceriai, gyvenimo guru, o kartais net ir patys psichoterapeutai ragina žmones vadovautis savo jausmais ir savo vidiniu balsu priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Taip, į jausmus atsižvelgti svarbu. Štai kažkoks sprendimas atrodo kaip ir geras, bet jausmas nekoks. Žinoma, svarbu suprasti, koks tai jausmas ir ką jis šioje situacijoje reiškia. Tačiau pernelyg sureikšminti savo jausmus ir jais vadovautis – prasta strategija. Jausmai permainingi, šiandien jaučiuosi vienaip, rytoj – kitaip. Be to, be jausmų, yra ne mažiau svarbių kelrodžių. Pavyzdžiui, vertybės ar įsipareigojimai prieš kitus žmones.
Jausmai ir subjektyvūs vertinimai, pagal logiką, jeigu man taip atrodo, vadinasi, taip ir yra, 21-ojo amžiaus žmogui tampa panašia grėsme kaip Viktorijos laikų žmogui tikėjimas visiška proto ir valios viršenybe. Dažnai matome, kai faktai ir mokslo įrodymai atmetami, nes nesutampa su „vidiniu jausmu“ ar paprasčiausiai nepatinka. Šis pernelyg didelis pasitikėjimas savo jausmais turi ir platesnių, ne tik asmeninių, padarinių. Ir tai vyksta ne tik eilinių žmonių lygmeniu, bet ir priimant sprendimus vienoje galingiausių pasaulio valstybių. Per pastaruosius metus JAV vyriausybė atsisakė šimtų mokslininkų ir nepriklausomų ekspertų paslaugų. O kai mokslo bendruomenė atkreipė dėmesį, kad prezidento skelbiami procentai dėl vaistų kainų sumažėjimo yra matematiškai neįmanomi, sveikatos sekretorius nesutriko ir paaiškino, kad „yra du būdai skaičiuoti procentus“.
Todėl aš manau, kad psichoterapijai verta labai kritiškai žiūrėti į šias tendencijas. Jei prieš šimtą metų buvo svarbu išlaisvinti visuomenės normų ir racionalumo iliuzijos pernelyg suvaržytą žmogų, tai galbūt šių laikų žmogui svarbu priminti, kad jausmai tai dar ne viskas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
