Vokiečių brigada Lietuvoje apaugo jau ne tik mitais. Tai vienas didesnių paskutinio meto vidaus, užsienio ir gynybos politikos iššūkių, jau nuo ankstyvo praėjusio rudens kiršinančių politikus, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas, civilinį pasaulį su kariškiais, pačius konservatorius, valdančiuosius Seime su prezidentu.
Galiausiai trintis perėjo į mažiausiai dvišalį lygmenį, kai vokiečiai erzinasi ir siunčia viešus signalus, kad lietuviško spaudimo jie nepakęs. Kalbą apie esą netinkamus Lietuvos politikų komentarus, tarsi reiškiančius nepasitikėjimą jo šalimi, išsakė Vokietijos ambasadorius.
Dalia Grybauskaitė, paskutiniu metu apskritai vengianti ką nors aštriau komentuoti, neištvėrė ir pažėrė kritikos visam valdančiajam elitui.
„Ginčytis, ar tai yra komunikatas, ar susitarimas, ar spaudos pranešimas... Tikrai nenorėčiau dabar į tai gilintis. Tai visiška smulkmena. Tai politizuota atskirų politikų ambicijų išraiška. Turime atlikti savo namų darbus, Vokietija atlieka savo namų darbus. Svarbiausia, kad Lietuva būtų apginta ir būtų sustiprinta rytinio NATO flango gynyba. Tai svarbiausia, o viešos burbulinės politinės diskusijos daro politinę gėdą valstybei“, – akcentavo prezidentė.
Taip pat ji pabrėžė, kad tokie reikalai – ne viešų diskusijų reikalas.
Kas viešai diskutuotina, o kas ne, šiaip yra taip pat diskusijų klausimas. Taip pat lemia aplinkybės. Nes karas yra tokia sunkinanti, net labai sunkinanti aplinkybė ir viešų diskusijų kaina stipriai išauga.
Nežinia, kiek čia labai reikėtų baimintis Vokietijos politinio elito pykčio žaibų, kai šiems esą nepatinka spaudimas iš Lietuvos kuo greičiau čia turėti vokiečių brigadą. Ten irgi yra vidinių trinčių, konkuruojančių politinių jėgų.
Dar yra klausimų, ar iki galo įvertinta Vokietijos politinio elito atsakomybė už 2022 m. vasario 24 d., kai ligtolinė šios valstybės politika Rusijos atžvilgiu įvardijama kaip viena esminių sąlygų Rusijai pradėti precedento Europoje jau ilgus metus neturėjusį karą. Ir kiek Vokietijoje yra Kremliaus finansuotų grupuočių, politinių jėgų, į kurias pro pirštus žiūrėjo šalies saugumo tarnybos.
Toji krizė kirto Lietuvai dėl pasitikėjimo ja tokiu svarbiu ir jautriu klausimus kaip karinė parama Ukrainai. Kirto Ukrainai dėl paramos jai.
Nežinia, kiek ramiai ir nekritiškai mums reikėtų taikstytis su tuo, ką iki šiol su savo kariuomenėmis darė vokiečiai, Nyderlandai ar kitos didelės ir mažos Europos valstybės, iki šiol sunkiai turinčios kuo paremti kruviną karą kariaujančią Ukrainą, nes jų politikai darė viską, kad kariuomenių iš esmės neliktų. Kremliaus naudai. Vienas geresnių pastarųjų žurnalistinių tyrimų pasirodė būtent Nyderlandų žiniasklaidoje, o vokiečių žurnalistai iki šiol nesiliauja taršę šalies gynybos politikos.
Nežinia, kiek viešai Lietuvoje galima kalbėti apie trintį tarp politikų ir Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio, kuri egzistuoja ir piką pasiekė, kai kariuomenės vadas rudenį, su niekuo nesitaręs ir nederinęs, pasisakė žiniasklaidai, kad Lietuva negali duoti Ukrainai jai žūtbūt reikalingų haubicų ir oro gynybos sistemų NASAMS.
Bet jis pasisakė, ir tas jo pasisakymas žaibu nuvilnijo ne tik per Lietuvą, bet ir per visus sąjungininkų sluoksnius, sukėlęs, kalbama, ypač rimtą krizę. Tos krizės pasekmės neišsrėbtos iki šiol. Toji krizė kirto Lietuvai dėl pasitikėjimo ja tokiu svarbiu ir jautriu klausimus kaip karinė parama Ukrainai. Kirto Ukrainai dėl paramos jai. O tada dar grįžo Lietuvai kitu galu, taip pat ir per vokiečių brigados klausimą čia, Lietuvoje. Nes Lietuvos kariuomenės pozicija, sprendimai ir kariniai patarimai tiesiogiai susiję su Vokietijos brigados klausimu.
Niekas neoficialiuose pokalbiuose nepaneigė, kad pačioje Lietuvos kariuomenėje yra tam tikrų skeptiškų nuotaikų, rezervacijų dėl vokiečių brigados nuolatinio dislokavimo. Ir tos rezervacijos tokios paprastos, tokios žmogiškos.
Tiesa, V. Rupšys niekaip nesutinka su tuo, kad jo pasisakymas galėjęs sukelti kokių nors problemų. Kariuomenės vadas, atsiuntęs atsakymą per atstovą spaudai, sako jokios krizės nesukėlęs. Užkulisiuose kalbama, kad buvo apkaltinti žurnalistai, lendantys su klausimais, ir atstovai spaudai, suorganizavę klausimų ir atsakymų seriją.
Vėliau, tiesa, kariuomenės vadas dar kartą savo karinį patarimą pakartojo, kiek kitomis aplinkybėmis, nors net Prezidentūra atsiuntė komentarą, kad tokius klausimus reikia spręsti Valstybės gynimo tarybos formatu. Keista, kad Lietuvos kariuomenės vadas nežino, kas viešintina, o kas ne. Keista, kad apsimeta nežinantis, jog karinės paramos Ukrainai fronte nuo pat vasario 24 d. yra didžiulė įtampa ir sąjungininkėse ir tarp sąjungininkių.
Bet ką daryti, kai tyčia ar netyčia išviešintas Lietuvos kariuomenės vado karinis patarimas, tuomet kilusi ir didžiulėmis pastangomis tarptautiniu mastu gesinama krizė sutampa su buvusio premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymu dėl ketinimų pakeisti kariuomenės vadą?
Tiesa, V. Rupšys niekaip nesutinka su tuo, kad jo pasisakymas galėjęs sukelti kokių nors problemų. Kariuomenės vadas, atsiuntęs atsakymą per atstovą spaudai, sako jokios krizės nesukėlęs.
Visiškai neseniai tose pačiose laidose, kaip ir buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus ar Audrius Butkevičius, sistemingai besisukantys prokremliniuose rateliuose, dalyvaujantis S. Skvernelis pareiškia, kad valdžios nesutarimai ir nesklandumai dėl vokiečių brigados gali kainuoti postą kariuomenės vadui V. Rupšiui.
Dėl ko būtent jam, o ne A. Anušauskui ar G. Landsbergiui? Kodėl būtent kariuomenės vadui, kuris pirmiausia yra Prezidento reikalas?
Gitanas Nausėda iškart suskubo paneigti tokius gandus, tuo klausimą ir uždaręs. Bet ar išsprendęs pačią problemą, greičiausiai sužinosime kada nors vėliau. Nes tikrai yra dalykų, kurių negalima aiškintis viešai ir jų viešai spręsti. Bet jei problema kilo dėl viešumo, vis dėlto galbūt reikėtų nepalikti jo populistų tampymui.
