Beveik pusantrų metų prireikė, kad pasaulis pagaliau perprastų D. Trumpo, prezidento pareigas einančio antrąją kadenciją, veikimo stilių ir tikslus. Iki šiol buvo daug spėlionių, daug vilčių, daug iliuzijų nenorint pripažinti realybės. Šiuo metu iliuzijų jau beveik nebeliko, politikai ir analitikai įsisąmonino, kad atėjo nauja epocha, kurioje galioja kitokios taisyklės nei iki šiol, o visų pirma dramatiškai pasikeitė JAV vaidmuo.
Negana to, daugelis politikų ir apžvalgininkų pripažįsta, kad nėra prasminga vien stengtis pralaukti ketverius D. Trumpo kadencijos metus ir tikėtis, kad pasaulio politika grįš į įprastas vėžes. Šiuo metu vis labiau aiškėja, kad pokytis turės ilgalaikių pasekmių, ir mažai kas abejoja, kad D. Trumpo politiką vienaip ar kitaip pratęs ir būsimų JAV prezidentų administracija.
Apmąstymai ir abejonės dėl D. Trumpo tikrųjų tikslų kaupėsi nuo pat jo kadencijos pradžios, o paskutiniu lašu tapo D. Trumpo pradėtas Irano karas, su juo susieti JAV prezidento reikalavimai partneriams ir akivaizdus jų interesų nepaisymas.
Kovo pradžioje, Vokietijos kanclerį Friedrichą Merzą priimant Baltuosiuose rūmuose, bendros spaudos konferencijos metu JAV prezidentas D. Trumpas niekinamai atsiliepė apie Ispaniją dėl to, kad ši atsisakė suteikti JAV galimybę naudotis Ispanijoje esančiomis bendromis JAV ir Ispanijos karinėmis bazėmis karo su Iranu pirmosiomis dienomis. F. Merzas tuo metu ne tik neužtarė Europos Sąjungos valstybės, bet ir pasisakydamas tarsi pritarė D. Trumpo mintims. Jis sulaukė aštrios kritikos, buvo apkaltintas oportunizmu ir Europos solidarumo išdavyste.
Praėjo vos keli mėnesiai, ir situacija gerokai pasikeitė. Kancleris F. Merzas padarė keletą pareiškimų, atvirai kritikuodamas JAV dėl pradėto karo ir besdamas pirštu į JAV silpnybes. Tarytum tiesiogiai mesdamas iššūkį D. Trumpui, kuris nuolat skambiai kalba apie JAV pergalę ir dominavimą prieš Iraną, F. Merzas kalbėjo, kad Irano vadovybė pažemino JAV ir mausto JAV prezidento administraciją prie derybų stalo.
Tai dar ne viskas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad „gyvename unikaliu metu, kai JAV, Rusijos ir Kinijos lyderiai yra kategoriškai nusiteikę prieš europiečius“. Tai, kad Prancūzijos prezidentas surikiavo į vieną gretą JAV, Rusiją ir Kiniją bei įvardijo jas kaip priešiškas valstybes, yra išties beprecedentis įvykis visoje pokario istorijoje. Iki šiol E. Macronas ne kartą yra kalbėjęs apie tai, kad Europos Sąjunga turi užsitikrinti strateginę autonomiją, turėdamas omenyje tai, kad Europa turi siekti daugelyje sričių, įskaitant ir gynybą, nebūti priklausoma nuo JAV ir kitų valstybių. Tikslą stiprinti Europos savarankiškumą E. Macronas kėlė nuo pat savo prezidentavimo pradžios, tai jis pabrėžė garsiojoje Sorbonos universitete pasakytoje kalboje dar 2017 m., pirmosios savo prezidento kadencijos pradžioje, tačiau tik pastaruoju metu pradėta rimtai siekti šio tikslo.
Po to, kai D. Trumpas antrą kartą tapo prezidentu, daugelis politikų analizavo ir testavo jo charakterį nenorėdami patikėti, kad jis yra rimtai nusiteikęs pakeisti per ilgus dešimtmečius susiformavusius JAV politikos prioritetus, kad jis lengva ranka atsisako JAV įtakos net ir tose srityse, kur ji šaliai teikė akivaizdžią naudą, kad jis iš naujo, nepaisydamas JAV istorijos ir bendradarbiavimo patirties, į lentynėles skirsto draugus ir priešus. Buvo viliamasi, kad jo ekscentriški, sunkiai prognozuojami veiksmai daugiau skirti jo, kaip egocentriškos asmenybės, savimeilei patenkinti, kad šalies interesų suvokimas, biurokratinė inercija ar šalies vidaus interesų grupių spaudimas galų gale privers jį blaiviau vertinti situaciją ir priimti nuosaikesnius kompromisinius sprendimus.
Prisiminkime įvykį praėjusių metų birželio mėnesį, kai NATO generalinis sekretorius Markas Rutte išsiuntė D. Trumpui asmeninę žinutę, o šis iškart ją paviešino socialiniame tinkle. Toje žinutėje M. Rutte gyrė JAV smūgį Irano branduoliniams objektams, kiek įmanydamas aukštino D. Trumpą ir jo vaidmenį. Kiek vėliau, vykstant NATO viršūnių susitikimui Hagoje, M. Rutte kartu su D. Trumpu dalyvavo pokalbyje su žurnalistais. Kai D. Trumpas palygino Iraną ir Izraelį su „dviem vaikais mokyklos kieme, kurie muša vienas kitą“, M. Rutte įsiterpė juokdamasis: „O tada tėtis turi kartais pasakyti stipriau, kad juos sustabdytų.“ M. Rutte`ės įtaikavimas D. Trumpui sulaukė įvairių vertinimų. Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Kaja Kallas gynė M. Rutte`ę sakydama: „Markas Rutte kalba D. Trumpo kalba. Jis kalba ta kalba, kurią prezidentas D. Trumpas supranta.“ Išties tuo metu vyravo įsitikinimas, kad visa, ko D. Trumpui reikia, – tai žiupsnis ritualinių pagyrų, ir su juo bus galima susitarti.
Šiuo metu vis labiau aiškėja, kad pokytis turės ilgalaikių pasekmių, ir mažai kas abejoja, kad D. Trumpo politiką vienaip ar kitaip pratęs ir būsimų JAV prezidentų administracija.
Būdinga, kad šių metų balandžio mėnesį situacija klostėsi jau visai kitaip. D. Trumpas NATO pavadino „popieriniu tigru“ atsilygindamas už tai, kad valstybės – NATO narės atsisakė prisijungti prie jo karo su Iranu ir ribojo JAV pajėgų naudojimąsi karinėmis bazėmis savo teritorijose. Tuo metu M. Rutte vėl susitiko su D. Trumpu Baltuosiuose rūmuose. Prieš susitikimą spaudos sekretorė Karoline Leavitt žurnalistams pasakė, kad susitikime su generaliniu sekretoriumi M. Rutte`e bus aptartas galimas JAV pasitraukimas iš NATO. Po susitikimo M. Rutte jo nekomentavo ir neatsakė į žurnalistų klausimus. Šiandien jau visiems aišku, kad veidmainiavimas, pagyros ir juokeliai negali būti pagrindu, kuris taptų NATO patikimumo garantu.
„Washington Post“ pastebėjo iškalbingą faktą: nuo D. Trumpo Europoje nusisuka net kraštutiniai dešinieji ir nacionalistai, kurie ilgą laiką buvo ištikimi jo šalininkai. D. Trumpo sukeltas ir be taisyklių vedamas tarifų karas, pretenzijos dėl Grenlandijos ir netikėtas Irano puolimas, sukėlęs chaosą energetikos rinkose, privertė juos susimąstyti apie ištikimybę D. Trumpui ir jo MAGA judėjimui, o bet kokias žmogiškumo normas paminantys D. Trumpo grasinimai Iranui ir jo gyventojams daugelį privertė atsiriboti nuo JAV prezidento.
Ilgametis D. Trumpo bendražygis ir bendramintis, „Brexito“ architektas Nigelas Farage dabar sako, kad jis kadaise pažinojo D. Trumpą, bet tai nesvarbu. Viena iš Prancūzijos nacionalinio susivienijimo vadovių Marine Le Pen D. Trumpo pradėtą Irano karą pavadino klaida, kuri turės katastrofiškų pasekmių degalų kainoms. Vienas iš partijos „Alternatyva Vokietijai“ pirmininkų Tino Chrupalla apkaltino D. Trumpo administraciją galbūt įvykdžius karo nusikaltimus, o į aštrius D. Trumpo žodžius, skirtus popiežiui, kritiškai atsiliepė Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, kuri ilgai save pristatė kaip tarpininkę tarp D. Trumpo ir Europos.
Kaip žinoma, kanclerio F. Merzo išsakyta kritika neliko nepastebėta Vašingtone. Paskelbta, kad JAV iš Vokietijos išves 5 tūkst. karių. JAV karių kontingento mažinimas buvo planuojamas jau kurį laiką, tačiau JAV administracija pasistengė, kad šis sprendimas atrodytų kaip bausmė F. Merzui už JAV prezidento administracijai neįtikusias kalbas. D. Trumpas vėliau dar pridūrė, kad JAV kontingento mažinimas Vokietijoje gali būti dar didesnis (šiuo metu Vokietijoje dislokuota daugiau kaip 36 tūkst. JAV karių).
Kaip vertinti šį JAV žingsnį? JAV karių dislokacija Vokietijoje, kaip ir apskritai Europoje, visada turėjo dvejopą reikšmę: iš vienos pusės – tai suteikė JAV garantijas Europos saugumui, o iš kitos – demonstravo JAV galią ir gerokai prisidėjo prie politinės bei ekonominės šios šalies įtakos. Visada buvo laikoma aksioma, kad JAV bazių užsienyje egzistavimas tarnauja ir priimančiosios šalies, ir pačių JAV interesams. Tuo metu iš D. Trumpo retorikos ir veiksmų galima padaryti išvadą, kad jis karių dislokavimą Europoje laiko JAV dovana, kurios europiečiai turi nusipelnyti. Šis požiūris bent iš dalies paneigia pačios dovanos vertę, nes JAV karinės bazės yra vertingos bei svarbios tiek, kiek yra tvirtas NATO ir JAV įsipareigojimas ginti Europą. D. Trumpas nuolat kritikuoja NATO, sėja abejones dėl savo šalies įsipareigojimų, ir pagrįsta būtų manyti, kad europiečiai D. Trumpo akyse nenusipelnė teisės būti ginami.
Be kita ko, išsisklaidė iliuzijos ir dėl D. Trumpo, kaip sumanaus derybininko, taktikos tarpininkaujant Rusijos ir Ukrainos deryboms, kai buvo manoma, kad D. Trumpo reveransai Vladimirui Putinui yra apskaičiuota taktika siekiant V. Putiną pasodinti prie derybų stalo. Dabar jau aišku, kad D. Trumpas tiesiog mėgsta V. Putiną, laiko jį didžiu lyderiu ir įsiklauso į kiekvieną jo žodį, o į Volodymyrą Zelenskį ir daugumą Europos lyderių JAV prezidentas žvelgia iš aukšto. Tai turi pačių rimčiausių pasekmių ir NATO organizacijai, ir bet kokiai Europos saugumo strategijai. Užteks pasakyti tiek, kad JAV visiškai nustojo remti Ukrainą ir dabar ši užduotis didžiąja dalimi teko Europos Sąjungai.
Europos Sąjungos valstybės pagaliau įvertino ir suprato savo saugumo padėtį. Svarbiausias klausimas – kokios išvados iš to bus padarytos?
Dabar jau aišku, kad D. Trumpas tiesiog mėgsta V. Putiną, laiko jį didžiu lyderiu ir įsiklauso į kiekvieną jo žodį, o į Volodymyrą Zelenskį ir daugumą Europos lyderių JAV prezidentas žvelgia iš aukšto.
Dar praėjusiais metais Europos Sąjunga paskelbė planą „ReArm Europe Plan/Readiness 2030“, kuris numato 800 milijardų eurų gynybai, taip pat 150 milijardų eurų paskolų bendriems valstybių viešiesiems pirkimams gynybos srityje.
Pastaruoju metu Jungtinė Karalystė ir Prancūzija kartu su 50 šalių susitarė dėl tarptautinės misijos, kuri sieks užtikrinti laivybos laisvę Hormuzo sąsiauryje. Tiesa, misija gali būti pradėta tik po to, kai bus pasiektas susitarimas dėl ilgalaikės taikos regione. Vis dėlto tai pirmasis Europos konkretus gynybos srities planas nedalyvaujant JAV. D. Trumpas jį pavadino „kvailu“.
Jungtinė Karalystė su devyniomis Europos valstybėmis sutarė sukurti bendras karines jūrų pajėgas, kurių užduotis bus atgrasyti Rusijos grėsmes šiaurėje. Jungtinė Karalystė teigia, kad tai bus „papildymas NATO“. JAV šioje iniciatyvoje nedalyvauja.
Savo ruožtu Europos Sąjunga prisiminė Lisabonos sutarties 42 straipsnio 7 dalį, kuri kalba apie tai, kad kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė turi suteikti visą įmanomą ir būtiną karinę, humanitarinę bei finansinę pagalbą kitai valstybei narei, jei ji tampa ginkluoto užpuolimo objektu. Vertinama, kad šio straipsnio formuluotė yra netgi labiau įpareigojanti nei garsiojo NATO sutarties penktojo straipsnio. Europos Komisijai yra pavesta parengti planą, kaip valstybėms narėms bus privalu elgtis aktyvavus šį straipsnį.
Čia išvardyti veiksmai, kurių imasi Europa, – kol kas tik naujos gynybos sistemos fragmentai. Iki gynybinio Europos savarankiškumo dar laukia ilgas kelias, bet svarbu, kad pirmieji žingsniai jau žengti.
