Europoje vėl pasigirdo raginimų mažiau važinėti automobiliais. Reikia taupyti degalus ir prisidėti prie energetikos krizės sprendimo. Skamba kaip gana įžūlus patarimas. Tokie pareiškimai dažnai išgirstami ne kaip kvietimas koreguoti kasdienį elgesį, o kaip grėsmė asmeninei laisvei. Tačiau pagalvojus – degalų kainos vis tiek gali priversti šiek tiek keistis.
Kalbėdami apie degalų taupymą, jį beveik visada pateikiame kaip praradimą. Mažiau važiuosime, judėsime lėčiau ir mažiau galėsime. Lyg visi gydytojų raginimai daugiau judėti natūraliai ir mažinti streso lygį būtų iš piršto laužti. Lyg spūstyse praleidžiami šimtai valandų ko nors vertos ir yra kokybiškai praleistas laikas.
Atsakymą į klausimą, kodėl mums taip sudėtinga bent kartais išlipti iš automobilio, geriausiai žino tai jau padaręs vadinamasis ekologinis avangardas. Žingsniuoti pėsčiomis, minti miesto dviratį ar kartkartėmis pakeisti mašiną autobusu mes esame motyvuoti ir turime daug patirties. Daugiau nei trejus metus gyvenau be nuosavo automobilio. Dabar mašiną vėl turiu, bet degalų kainos nelabai jaudina, kasdienybėje vis dar moku be jos apsieti. Tiek daug visokių alternatyvų.
Tuos trejetą metų mieste naudojau visą transportą, kurį jis siūlo. Nuo dalijimosi automobiliais paslaugų iki troleibusų, nuo elektrinių mikrojudumo priemonių iki ėjimo, kaip susisiekimo būdo. Kuo įvairiau judėjau, tuo mažiau atrodė, kad ko nors atsisakau. Miestas pasidarė artimesnis, vietos, pro kurias anksčiau tik pravažiuodavau, virto pažintiniais maršrutais, o įveikiami atstumai tapo kasdieniu fiziniu aktyvumu. Tyrinėjau, kas kaip veikia. Kas greičiau, kas lėčiau, kur patogiau, o kur kartais norisi šiek tiek ir pasikeikti. Ilgainiui išsigryninau, kad mieste būti be mašinos visai nesunku, o dabartinis grįžimas prie vairavimo nulemtas gana sudėtingos tarpmiestinio susisiekimo Lietuvoje patirties.
Vis tik tos degalų kainos nekrinta. Kai kam gali tekti vieną kitą dieną apsimesti, kad nieko čia tokio, ir įšokti į viešąjį transportą ar išsitraukti rūsyje dulkantį dviratį. Jeigu taip nutiks, norėčiau padrąsinti ir pasveikinti.
Nutiko dar vienas įdomus dalykas. Mano mobilumas per tuos metus nemažėjo, bet transporto išlaidos ryškiai traukėsi. Per trejus metus mano metinės transporto išlaidos nesiekė nė tiek, kiek dažnam automobiliui per metus prireikia vien jo eksploatacijai neskaitant degalų. Pavyzdžiui, 2024-aisiais visas judėjimas Vilniuje ir Lietuvoje man kainavo beveik 800 eurų, o nueitų žingsnių skaičius kasmet augo, kol pasiekė 6 milijonus per metus.
Mašinos palikti nenorime ne todėl, kad, kaip deklaruojame, taip visada patogiau ir visada greičiau. Mums, suaugusiems vyrams, kurie šiaip jau nieko nebijo, nejauku atsidurti toli nuo namų be savo mažos ar didelės mašinėlės. Šita baimė išeiti iš saugaus fizinio savo namų tęsinio, miesto erdvėje mus gabenančios kapsulės automobilio, gana paralyžiuojanti ir reikia nemažai drąsos norint ją įveikti.
Vis tik tos degalų kainos nekrinta. Kai kam gali tekti vieną kitą dieną apsimesti, kad nieko čia tokio, ir įšokti į viešąjį transportą ar išsitraukti rūsyje dulkantį dviratį. Jeigu taip nutiks, norėčiau padrąsinti ir pasveikinti. Nedrąsu tik pirmą kartą, paskui gali net ir patikti. Kol mašina lieka kieme, išlaidos transportui realiai mažėja. Daugėja natūralaus judesio, o miestas vėl tampa ne tik vieta, pro kurią pravažiuojame, bet ir vieta, kurioje esame. Maža to, pritariančiu žvilgsniu dabar jus lydi visas ekologinis avangardas ir, greičiausiai, padėkos gamta ir ateities kartos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
