Vos apsisuko metai – ir vėl Kalėdų eglė drumsčia vilniečių, ir ne tik, nuotaiką bei ramybę. Praėjusią savaitę, vos tik ji buvo papuošta ir trumpam įžiebta, socialiniuose tinkluose pasipylė nuostaba ir net pasipiktinimas. Be komentarų, suprask, kokio baisumo.
Šią savaitę kur ne kur pasigirdo tylus rinkodarinis balsas, kad puošiama juk etapais ir Vilniuje eglutė visu grožiu pasirodys tik šį šeštadienį, per įžiebimo šventę.
Bet prisiminkime pirmąją Remigijaus Šimašiaus, kaip Vilniaus mero, kadenciją.
Ir antrosios pradžią.
Vilniaus eglės buvo viena už kitą gražesnės, o apie Kalėdų eglės įžiebimą trimituota visais kanalais. Nuo eglių taip pat priklauso mero darbo vertinimas. Visas tas kalėdinis džiaugsmas ir šurmulys turi sukurti jausmą vilniečiui, kad šiaip tai puikiai toji Vilniaus valdžia tvarkosi, rūpinasi gera nuotaika, gera atmosfera. O tada dar varžymaisi tarp miestų ir regionų, kuri eglė gražiausia – tam, kad pritrauktų turistų į žibantį kalėdinį miestelį.
Net jei eglutė – ne pati gražiausia, dar daug kas priklauso nuo legendos. Labai norint, gali „parduoti“ ir ne pačią gražiausią.
Šiųmetė Kalėdų eglutė Vilniuje labiau nei kas kitas demonstruoja, kas atsitinka, kai politikas netenka politinės motyvacijos. R. Šimašius nebesiekia dar vienos kadencijos, o šiame poste būna, nes kaip ir niekas nevaro, atlyginimą moka. Kiti pasakytų, gal ir kažkokia įsivaizduojama pareiga verčia išbūti iki galo.
Šiųmetė Kalėdų eglutė Vilniuje labiau nei kas kitas demonstruoja, kas atsitinka, kai politikas netenka politinės motyvacijos.
R. Šimašius tik šių metų spalį patvirtino, kad daugiau mero rinkimuose nedalyvaus. Galbūt liks taryboje, o dirbti eis į privatų sektorių. Bet nuovargis, demotyvacija ir formalus požiūris į darbą buvo jausti gerokai anksčiau. Ir visus jo, kaip mero, darbus, už kuriuos jis buvo perrinktas antrajai kadencijai, braukia pastarieji metai. Kai Vilniuje įgyvendinta nemažai gan radikalių pokyčių, o tie pokyčiai jaudina tik tuos, kurie turi juos patirti – miestiečius – bet jau nebe mero komandą ir jau nebe jį patį.
Vilniuje atrodo, lyg miestą valdytų nematoma ranka. Kai kurie tų sprendimų padariniai stipriai erzina – gal ir nėra geriausias matmuo, bet socialiniuose tinkluose tokios temos kaip Senamiesčio žiedinimas, o ypač gatvių siaurinimas sutraukia šimtus, jei ne tūkstančius putojančių iš pykčio žmonių.
Kiekvienas iš šių sprendimų, matyt, buvo priimtas sąmoningai, turint minčių dėl miesto tvarumo. Turbūt ir argumentacija yra. Bet iš esmės mieste nelikus mero, visi šie projektai dabar – valdininkų ir vykdytojų rankose. Tai reiškia, kad niekam neįdomu paaiškinti šių sprendimų naudos visuomenei. Kalbėti apie tai, o gal net įtikinti didžiausius skeptikus, kokią naudą žmonės gauna dabar siaurinant jau ir Saulėtekio alėją.
Ir visus jo, kaip mero, darbus, už kuriuos jis buvo perrinktas antrajai kadencijai, braukia pastarieji metai.
Paaiškinti tokio masto radikalius pokyčius yra politiko pareiga, nes kokia prasmė ką nors pradėti, jei tas, kuris ateis, bandys viską daryti atvirkščiai? Ir sulauks palaikymo.
Ne tik gatvių siaurinimas kelia erzelį. Darželiai, mokyklos, o susiaurinus gatves jokių sprendimų dėl viešojo transporto, kuris dabar dar labiau nepadeda išvengti grūsčių.
R. Šimašius dar dėjo vieną kitą pastangą paaiškinti viziją, kai užsimojo miestą apsodinti robinijom.
Paskutinį kartą savo iniciatyvą parodė dėl tos pačios eglutės, kai paaiškėjo, kad savivaldybė iš inercijos pirko, pinigų neskaičiavo, o pirkdama iš vieno šaltinio dar ir stipriai už ją permokėjo. Sąmoningi vilniečiai kėlė klausimą, ar nevertėtų tų pinigų paaukoti Ukrainai. Betgi paaiškėjo, kad merui tiek viskas neįdomu, jog net nepasidomėjo prieš pasisakydamas, jog pirkimo atšaukti be dar brangesnių padarinių nepavyks.
Dviejų kadencijų pabaigai Šimasius išleido knygą apie savo idėjas ir miestą.
Bet iš tikrųjų nieko nėra blogiau miestui, kaip kadencijos pabaigos negalintis sulaukti meras.
