2001 m. rugsėjo 11 d. yra didysis riboženklis pasaulinėje politikoje: istorija klostėsi vienaip iki tol, kitaip – po to. Tą dieną įvyko radikalus JAV žmonių mentaliteto pokytis, transformavęs jų mąstymą ir vietos šioje planetoje suvokimą.
Nenuostabu, kad evangelistai, kurių JAV priskaičiuojama 30 proc., pakitusią tikrovę įformino krikščioniškomis kategorijomis: amerikiečiai yra kur kas atviresni religiniam pasaulio aiškinimui nei mes, europiečiai. Pats tuometis prezidentas George‘as W. Bushas, pasak liudininkų (remiuosi Thomaso Römerio tyrimais), simpatizavo tokioms interpretacijoms. Juk jis taip pat buvo „born again“ („naujai gimęs“), t. y. atsivertęs į evangelinį tikėjimą, kuris, pasak jo paties, išgelbėjo jį iš alkoholizmo.
Evangelistai – jausmingi žmonės, bet kokią šio pasaulio realiją vertinantys per biblinių teiginių raidės ir išoriškai demonstruojamos religinės emocijos prizmę. (Tele)evangelizatorių talentas – sugebėti įaudrinti šių žmonių vaizduotę (surenkant iš jų milijardus dolerių, bet šis aspektas – dar kita istorija). Po rugsėjo 11 d. pamokslininkai pasaulį pavertė Armagedono mūšio lauku, aprašytu Apreiškime Jonui (16 skyriuje): „<...> čia Viešpats nugalės Šėtoną, Kristus – Antikristą.“
Kristus – tai JAV, demokratija (Busho laikais – dar vis), vakarietiška žmogaus vizija ir vertybės, Izraelis (įdomu sekti evangelistinę judaizmo interpretaciją, bet tai taip pat kita tema). Antikristas – teroristai, bin Ladenas, talibai ir, žinoma, Sadamas Huseinas. Pamename, kaip 2003 m. Busho administracija koncentravosi į Irako puolimo klausimą, bandydama bet kokia kaina gauti Jungtinių Tautų ir demokratinio pasaulio pritarimą. Europoje nepakankamai kreipėme dėmesio į tai, kad tikinčių amerikiečių akyse Irako karas buvo pristatomas ne vien geopolitinio saugumo kategorijomis. Argumentuojant už jį, buvo mestas Biblijos koziris: šis karas – tai karas už Kristų, lemiamas mūšis prieš velnią.
Nugalėjus velnią Irake, religinė vaizduotė nenurimo. Atvirkščiai, rinkimus laimėjus Obamos demokratams, ji buvo audrinama dar stipriau: šį kartą šėtonas buvo rastas viduje. Tai – Obamos administracijos pastangos sudaryti sąlygas tarpti voukizmui, destruktyvioms mažumoms, emigrantams, kovojantiems prieš tradicines amerikiečių vertybes. Religinės kategorijos sukosi dar intensyvesniu ritmu: šį kartą Kristus kovojo prieš pačioje Amerikoje dominuoti siekiantį Antikristą. Reikėjo politinio lyderio, įkūnijančio šią kovą.
Argumentuojant už jį, buvo mestas Biblijos koziris: šis karas – tai karas už Kristų, lemiamas mūšis prieš velnią.
Taip amerikiečiai gavo Trumpą. Tiesa, šis žmogus absoliučiai nieko nenusimanė apie Bibliją ir krikščionybę, o jo gyvenimas buvo atvirai, brutaliai antikrikščioniškas ir amoralus. Bet jis pasižymėjo ypač stipria asmenine charizma, komunikaciniais gebėjimais, minios pajauta: galėjo pritraukti žmones. Jis taip pat – patologinis narcizas, megalomanas, ribotų intelektualinių sugebėjimų ir valios žmogus: juo galima lengvai manipuliuoti. Trumpas – tai manipuliuojamas manipuliatorius. Idealios psichologijos žmogus lyderio, kuriuo žaidžiama lyg marionete, vaidmeniui atlikti. Kas juo manipuliuoja ir ko jo rankomis siekiama – kita tema.
Beliko nelengvas uždavinys: kaip amoralų psichopatą paversti iškiliausiu Kristaus karvedžiu? Į jo lūpas įdėti deklaracijas apie tradicinių vertybių gynybą buvo būtinas pagrindinis žingsnis. Vien dėl to didelė dalis amerikiečių, įsibaiminę voukizmo nešamų permainų, ėmė žiūrėti į jį palankiai. Bet to neužteko.
Trumpas pasižymėjo viskuo, kas vertybiškai priešinga ne tik Kristaus kario nuostatoms, bet ir elementariam padorumui. Mokesčių vengiantis, švaistantis pinigus utopiniams verslo projektams, šešis kartus bankrutavęs ir finansiškai atgaivintas neaiškiomis aplinkybėmis, nuo 1987 m., kai grįžo iš Maskvos, garbinantis Rusiją ir kritikuojantis NATO, ypač nešvankiai besielgiantis su moterimis, be perstojo pasakojantis apie savo seksualinius nuotykius, turintis obsesyvų polinkį į auksinius rakandus...
Jis taip pat – patologinis narcizas, megalomanas, ribotų intelektualinių sugebėjimų ir valios žmogus: juo galima lengvai manipuliuoti.
Jau vėliau, 2017 m., daugiau nei 200 JAV psichologų pasirašė memorandumą, išdėstę Trumpo asmenybės analizę: ypač siauras žodynas, santykių su kitais žmonėmis vertinimas išimtinai per „malonus-nemalonus man“ ir gautos dovanos kategoriją, koncentravimasis į savo penį (vis apie tai užsimindavo), priežastys, dėl kurių jis skelbėsi išsiskyręs su pirmąja žmona Ivana („tapo per sena“) – visa tai leido daryti išvadą apie mažamečio vaiko lygmens brandą. Apie tai galima perskaityti kolektyviniame veikale The Dangerous Case of Donald Trump („Pavojingas Donaldo Trumpo atvejis“). Kaip šį žmogų, kurio vienintelė neginčijama sėkmė – narcisistinis telešou „Mokinys“, paversti Kristaus kariu?
Tai padaryti ir vėl teko (tele)evangelistams. Jie užduotį įvykdė nepriekaištingai, ir jų realizuota komunikacijos operacija turėtų būti laikoma chrestomatiniu žaidimo piliečių vaizduote pavyzdžiu. Trumpas – amoralus ir netikintis? Bet biblinis imperatorius Kyras, išgelbėjęs žydų tautą iš tremties ir leidęs jai grįžti į Pažadėtąją žemę, taip pat nepriklausė išrinktajai tautai! Karalius Dovydas, iškiliausias izraelitų personažas ir paties Kristaus pirmavaizdis, taip pat pasižymėjo amoraliais veiksmais! Bet Dievas juos pasirinko didiems istoriniams darbams atlikti. Taip Trumpas tapo ir imperatoriumi Kyru, ir karaliumi Dovydu. Jis – nevertas menkas žmogus, bet tapo Dievo įkvėptuoju! Argi evangelija nesako: „Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20, 16).
Atlikdamas dieviškus darbus, Trumpas taip supanašėjo su Kristumi, kad jo gyvenime ėmė atvirai reikštis Velykų paslaptis – kančios, mirties ir prisikėlimo procesas. Baudžiamieji persekiojimai dėl nesumokėtų mokesčių ar rengto perversmo (2021 m. sausio 6 d. Kapitolijaus šturmas), sveikatos negalavimai (sirgo kovidu) ir, žinoma, garsusis 2024 m. liepos 13 d. pasikėsinimas – tai Kristaus kančia ir mirtis, kuriais visada sekė Dievo kvėpti Trumpo prisikėlimai, kad jis tęstų kovą prieš šėtoną ir išgelbėtų Ameriką.
Tikinčiųjų sąmonėse šiuos naratyvus įtvirtino daugybė pamokslininkų, ypač Lance‘as Wallnau ir Jerry Falwellas jaunesnysis. O pastorė Paula White-Cain tapo naujojo Baltųjų rūmų Tikėjimo departamento direktore. „Kas prieštarauja tau, Donaldai Trumpai, tas prieštarauja Dievui!“ – prieš kameras šaukė ji, akivaizdžiai drebinama jėgų iš aukščiau. Kviečiu skaitytoją internete pasižiūrėti reportažų apie šią energingą moterį, kad ir šį.
Krikščionys palaikė Trumpą dėl dviejų skirtingų priežasčių. Dalis jų, nepriklausomai nuo denominacijos, niekada neprarado racionalumo ir nepasidavė tik ką paminėtiems kerams. Jie visada laikė Trumpą amoraliu megalomanu, neturinčiu nieko bendro su krikščionišku tikėjimu. Bet jį palaikė, nes manė, kad jam esant valdžioje jie įgaus galimybę realizuoti savo krikščioniškosios politikos programą – kovoti prieš abortus ir prieš voukizmą, valstybiniu lygmeniu skiepyti krikščionišką švietimą, įtvirtinti krikščioniškas institucijas, atsilaikyti prieš nekrikščioniškų civilizacijų ar pasaulėžiūrų poveikį. Daugybė protestantų asociacijų, dalis JAV katalikų vyskupų ar žymių krikščionių balsavo už Trumpą dėl šių galimybių, privačiai jį niekindami. Ar jie nenuėjo obuoliauti su velniu? Šį klausimą užduosiu pabaigoje.
Kiti krikščionys palaikė Trumpą, nes juo įtikėjo, kaip įtikima religiniu pranašu, mesijine figūra. Jų sąmonėje Trumpas užėmė vietą, skirtą Dievo Siųstajam, kuris išgelbės tautą nuo nuodėmių ir priešo. Žvelgdami į Trumpą, šie krikščionys jaučiasi esantys teisingoje, Dievo pasirinktoje istorijos ir žmonijos pusėje. Pasitikėdami Trumpu, jie manosi atliekantys gyvenimo misiją, išpildantys sielos pašaukimą.
Trumpui pradėjus karą Irane, nuo jo atsimetė daugybė rėmėjų iš MAGA stovyklos: ir pati šio karo idėja, ir neapgalvota jo strategija, ir prezidento leidimasis būti manipuliuojamam Izraelio ministro pirmininko jų akyse tapo egzistenciniu pavojumi JAV. Šiame kontekste vėl imta kalbėti apie prezidento kognityvinius sugebėjimus, galimą demenciją, psichologinę būseną. Tačiau blėstant MAGA paramai, Trumpui liko ištikimi, kaip rodė apklausos, krikščionys. Kai turi interesų arba esi įtikėjęs, nuomonės lengvai nekeiti. Komentatoriai kalbėjo, kad krikščionys prezidentą palaikys visada.
Žvelgdami į Trumpą, šie krikščionys jaučiasi esantys teisingoje, Dievo pasirinktoje istorijos ir žmonijos pusėje. Pasitikėdami Trumpu, jie manosi atliekantys gyvenimo misiją, išpildantys sielos pašaukimą.
Bet visiems netikėtai Trumpas padarė lemiamą klaidą. Įsijautęs į religinį vaidmenį (jo megalomanijai šis vaidmuo turėtų būti lyg aukščiausias pasitenkinimo taškas), tačiau apie krikščionybę neišmanydamas nieko, jis suklupo lygioje vietoje. Kad be reikalo susipyko su popiežiumi, jam kainuos daugybę katalikų balsų. Kataliko akyse popiežiaus figūra yra pernelyg reikšminga. Bet ji nieko nereiškia, ar net turi neigiamą prasmę, evangelisto akyse. Todėl šis konfliktas nėra ta klaida, kuri sugriaus Trumpą.
Tokia klaida yra jo paties publikuotas paveikslėlis, kuriame save pavaizdavo kaip Kristų. Taip bet kurio krikščionio – kataliko ar evangelisto – sąmonėje buvo peržengta archetipiškai sakrali riba. Galima būti įkvėptam Dievo, galima būti jo pranašu ir karaliumi, galima savo kūne nešiotis Kristaus Velykų paslapties ženklus ir tavo gyvenimas gali būti pripildytas Dievo, bet tarpas tarp tavęs ir Dievo privalo išlikti. Tu nesi Dievas. Save pristatydamas kaip Dievą, Trumpas tapo piktžodžiautoju, netgi šėtonu, kuris, kaip žinome iš Biblijos, mėgsta tai daryti.
Nežinau, ar P. White-Cain, ar kitas patarėjas Trumpą dėl to iš karto perspėjo, ir jis išėmė paveikslėlį, sakydamas, kad norėjo apsimesti Raudonojo Kryžiaus darbuotoju. Bet šokas visų krikščionių – katalikų, protestantų ar „born again“ evangelistų – sąmonėje įvyko. Išmanantieji krikščioniškąjį mentalitetą žino, kad tai būtent toks šokas, kuris gali ištraukti iš įtikėjimo, apie kurį kalbėjau.
Tu nesi Dievas. Save pristatydamas kaip Dievą, Trumpas tapo piktžodžiautoju, netgi šėtonu, kuris, kaip žinome iš Biblijos, mėgsta tai daryti.
Daugybė pamokslininkų, iki šiol rėmusių Trumpą, dabar ėmė jį kritikuoti ir netgi atsiėmė savo paramą (Albertas Mohleris, Denny Burkas). Man ypač įstrigo krikščionių žurnalistės ir rašytojos Megan Basham kardinaliai pasikeitusi pozicija dėl prezidento: „Trumpas piktžodžiavo. Dabar jis privalo atsiprašyti Amerikos žmonių ir Dievo. Bet ar Dievas jam atleis, nežinia.“ Atrodo, tarp krikščionių ir Trumpo atsirado pleištas.
Gali būti, kad su tuo prasidėjo Trumpo žlugimas.
Bet pabaigai norėčiau užduoti klausimą, skirtą krikščionių, rėmusių Trumpą, sąžinei. Ką jūs padarėte? Ką tokį jūs buvote pasirinkę?
Pats būdamas krikščionis žinau, kokia sunki bus ši sąžinės sąskaita. Teks permąstyti pačius tikėjimo pagrindus, savo krikščioniškąją tapatybę. Teks atsakyti į intymiausius klausimus: kas vyko manyje, kas buvo blogai su mano tikėjimu, kad galėjau religiškai įtikėti į amoralią asmenybę, kad galėjau atsiduoti tam, kuris piktžodžiavo prieš tikėjimą?
Ši sąžinės sąskaita atneš daug naudos, nes bus pasimokyta iš baisios klaidos ir suprasta, ką būtina keisti tikėjimo gyvenime, tikėjimo akto struktūroje, santykiuose su tikėjimo autoritetais.
Kita vertus, šią sąžinės sąskaitą atliks tik tie, kurie yra pakankamai nuolankūs, kad pripažintų klaidas. Kiti atsakomybę už savo klaidą primes juos suklaidinusiems autoritetams arba tiesiog pamirš, ką padarė. Dar kiti, suprasdami, kiek daug morališkai gali kainuoti šios klaidos pripažinimas, jos ir nepripažins, pasitenkindami neracionaliais Trumpo paaiškinimais bei patys peržengdami ribą. Prisijungus puikybei, fanatizmas tampa neišgydomas. Tai – paskutinė Trumpo viltis.
