Pradinių klasių mokytojo, lietuvių švietėjo ir politinio kalinio Justino Garbėno (1908–1993) dienoraštis atskleidžia Rytų ir Pietryčių Lietuvos (kitaip dar Vilniaus krašto) istoriją politinių lūžių laikotarpiu. Per kasdienybės prizmę Švenčionių apylinkėse autorius aprašė periferijos miestelių ir kaimų gyvenimą, tekėjusį daugiaetniniame regione Antrojo pasaulinio karo metais.
Iš dienoraščio puslapių išryškėja šio regiono gyventojų požiūris į radikalias socialines politines permainas, jų išgyvenimo strategijos, kilusios tarpetninės įtampos, požiūris į holokaustą. Šaltinis liudija Lietuvos periferijos visuomenės transformaciją ir socialinių ribų perbraižymą sovietų ir nacių režimo tarpsniu. Dienoraščio išskirtinumas glūdi autoriaus padėtyje – to meto įvykiai Lietuvoje ir Europoje matomi eilinio piliečio, „mažo žmogaus“ akimis. Kaip tik tokio žvilgsnio ir trūksta kituose anų laikų šaltiniuose ir istorinėje literatūroje.
Parengė Vitalija Stravinskienė
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
1945 m. sausio mėn. 14 d., sekmadienis
Karas tęsiasi. Daug žmonių vargsta karo siaubo šurmuly, kęsdami badą, šaltį. Juk daug pažįstamų lietuvių vyrų mobilizuoti kovoja frontuose, vargsta, kraują lieja, žūsta nežinia už ką ir dėl ko. Aš gi, gavęs broniruotę, šiltose patalpose mokinu vaikus rašto. Mano šeima soti, jaukiame bute nejunta karo baisenybių.
Darbas mokykloje eina normaliai. Vaikai uoliai pildo mano parėdymus, gerai įsisavina mokymo programą. O mokinių 37, keturių skyrių apimtyje. Mokyklos mikrorajoną sudaro šie kaimai: Plaučiškės, Sorakalnis 242, Indubakiai, Drobiškė243, Prūsokiškė, Katiniškis 244, dalis Gaivenių245 ir Lamesto kaimų, ir Utenos apskrities246 Alžiutėnų kaimas247. Šios padangės visi gyventojai lietuviai. Tėvai supranta mokslo reikšmę, visomis išgalėmis remia mokyklą ir tuo pačiu mokytoją. Jei būna skerdžiamas ir pjaunamas ūkyje gyvulys, būtinai skiria mėsos mokytojo šeimos labui. Pas mus šių gėrybių susidarė net atsargos. Mano žmona pasūdė, ir mes visad turėjom ką į viralą įmesti. Be to, gaudavom: lašinių, dešrų, sviesto, sūrių, kiaušinių, pieno ir t. t. Karo metu kortelėmis skiriamas maisto davinys paprastai gaunamas ne visas, girdi, nėra. Bet tai mano šeimai, jos buičiai nesudarė reikšmės. Už teikiamą man tėvų paramą esu didžiai dėkingas. Gavęs iš centro pirkti vadovėlių ar rašomosios medžiagos, visa atiduodu mokiniams veltui. Šių reikmenų gaunamas kiekis nepatenkina mokyklos poreikių. Ypač stoka rašomosios medžiagos. Išnaudojam kiekvieną popiergalį, nežiūrint kokios spalvos bebūtų, bet tik švarus.
Žiemos atostogų proga sumaniau vykti į Vilnių rašomosios medžiagos reikalu. Sugriebęs pinigus, kiek tik pas mane buvo, pasirūpinau komandiruotę ir traukinio siauruku išbildėjau į Švenčionėlius, o iš ten atsidūriau Vilniuje. Apsistojau Didžioji gatvė 12, pas seną draugą Liudviką Kisielių248. Sekantį rytą nuvykau netolies Aušros Vartų esamą halę apsipirkti. Radau sąsiuvinių, pagamintų iš prastos kokybės popieriaus, bet įmanomi panaudoti. Kiek leido kišenė apsipirkau. Dar esant halėje, nešuliais apsikrovęs, ruošiausi eiti į nakvynės butą. Staiga smarkus sprogimas249 sudrebino halės pastatą, pačežėjo stiklai. Iš halės žmonės spruko lauk. Žinoma, neatsilikau ir aš. Vidugatvy ėmiau dairytis. Virš stoties žaibo atošvaistėmis blyksėjo. Staiga į padangę šovė tamsi masė, juodas debesis. Driokstelėjo antras daug stipresnis sprogimas. Nuo stogų pabiro čerpės, plytos, pačežėjo langų sudužę stiklai. Savo bagažą pačiupęs dūmiau vidugatviu į miesto centrą, toliau nuo pasireiškusio pragaro.
Tačiau užnugary – geležinkelio stoties pusėje viskas aprimo. Susitikau gatvėje L. Kisielių, žygiavom drauge pas jį, įvykusius sprogimus aptardami. Visur namų langų kiaurymėse lindėjo gyventojai, fanieromis ar kitkuo užtaisinėdami langus. Kadangi viskas aprimo, išdrįsome žygiuoti šaligatviu. Einant stiklų šukės džan, džan, džan. Taip pasiekėm Liudo butą. Į šį butą įėjimas iš kiemo pusės, klone, apsuptas aukštų mūrų. Čia sprogimo banga prašvilpė virš pastatų, nepakliudžiusi stiklų.
Pernakvojęs ruošiausi važiuoti namo. Nusprendžiau pirma pasiteirauti išvykimo laiką. Traukinių judėjimas sustojęs. Susidūrus dviem amunicija pakrautiems ešalonams, įvyko tie dukartiniai sprogimai. Katastrofos vietoje žiojėjo gili ir plati duobė skersai viso geležinkelio. Nėra bėgių. Toks buvo stiprus sprogimas, kad geležinkelio elektrinės pastato riogsojo tik pusmetris nuo žemės mūro. O mūro būta apie 1 m storio. Pastate buvusios mašinos ar jų sutraukytos dalys nuskriejo nežinia kur. Stori gatvėje medžiai, telefono stulpai nulaužti, nunešti. Dideli patrankų sviediniai iš vagonų nuspirti riogsojo gatvėje. Tiltas ties prekių stotim sumaišytas. Vagonų dangos skarda sumalta, sukiužinta, suplėšyta, į kempinės gniužulius suplota tūnojo gatvėje; šipuliai, rūbų skiautės, mūrų trupiniai šiukšlino gatvę. Gelžgaliai, plytgaliai, medgaliai, skardos gniūžtės ir kitoks laužas riogsojo gatvėje.
Vietomis kuopelėmis būriavosi žmonės. Prišlijęs prie vieno kito piliečių sambūrio, prisiklausiau apie sprogimo eigą, išdavas ir pasekmes. Dviem amunicija pakrautiems traukiniams susidūrus, sprogimo metu būta daug aukų. Prie įvykio vietos nieko neprileidžia. Darbavosi ten sanitarinė grupė. Į sunkvežimius krovė surinktas žmonių kūno dalis: galvą, liemenį, ranką, koją su batu ar tiesiog pakrauna mėsgalius. Šioje katastrofoje daugiausiai nukentėjo rytinė geležinkelio pusė – Naujamiestis, kuris nuo geležinkelio įkalnio pakilume priėmė didžiausią sprogimo bangos smūgį. Šiame miesto sektoriuje kaupėsi darbininkų varguomenė, susilipdžiusi trobelių, namelių labirintą. Visu geležinkelio rytų ruožu sprogimo banga nušlavė varguomenės skruzdėlyną.
Savimi nenorėdamas L. Kisieliaus šeimą apsunkinti, sekančią naktį apsistojau pas mokslo draugą B. Š., gyvenantį Mindaugo gatvėje. Jo butas antrame aukšte. Langai išbyrėję. Antklodėmis, paklodėmis užtaisytos langų kiaurymės dvelkė vėsuma. Padėjau jam su žmona, jaunavedžiams, patvarkyti ir sklandžiau užtaisyti langų kiaurymes. Vakarienės metu pas Š. užėjo buto kaimynė, dirbanti ligoninėje sesute. Ji papasakojo klaikius dalykus. Per šią traukinio avariją žuvo apie 3000250 žmonių. Tiek daug sužeistų, kad ligoninė į vieną lovą guldė po du nukentėjusius. O ligoninėje stoka medikamentų, vaistų.
Sprogimo išraustą duobę trečią dieną sutvarkė, patiesė bėgius. Prasibrovęs prie traukinių sąstatų prisiplakiau prie kariško ešalono, prie kareivių, vykstančių Švenčionėlių link. Vargais negalais atvykau į Pabradę. Nuo čia mane vežąs traukinys privalėjo sukti į Lentupį. Išlipau. Greitu laiku turėjo iš Vilniaus atvykti keleivinis traukinys. Vargais negalais pasenusia, išėjusia iš termino komandiruote gavau bilietą į Švenčionėlius, kuriuose atsidūriau vakaro sambrėškoj. Į Saldutiškį gauti bilietą pasenusia komandiruote nepavyko. Siauruko sąstatas, vykstąs į Panevėžį, stovėjo stotyje. Ryžausi vykti „kiškiu“.
Traukinėlio tik vienas vagonas buvo skiriamas civiliams, kiti visi kariškiams. Civilių vagonas prisikimšęs tiek, kad, rodos, uodui snapui įkišti nebūtų vietos. Ištisai paruošto sąstato zuja pirmyn ir atgal žmonės, ieškodami progos įlįsti bet į kurį vagoną. Aš taipogi laksčiau. Į vieną karišką vagoną įlindau, bet buvau išprašytas lauk. O juk reikia į namus parvykti. Įsibroviau dar į vieno kariško vagono tambūrą. Tyku, niekas nekimba. Vilkėjau juoda miline, lyg būčiau geležinkelietis. Gal tas gelbėjo. Vienu žodžiu, tapau šio tambūro šeimininku. Pastoviai įsėdęs užjaučiau lankstančius ties sąstatu piliečius, negalinčius įlįsti į vagoną. Daugelis brovėsi į mano tambūrą.
Nelietuviškai kalbantiems atšaudavau: „Negalima, vagonas kariškas!“ O lietuvį vieną po kito įsileisdavau. Viena moterėlė dzibeno pro šalį ant pečių maišą tempdama, lietuviškai dejuodama, šventųjų pagalbos šaukdama. „Lipk greičiau!“ – tariau atidaręs tambūro duris. Taip tambūras pilnai prisipildė keleiviais. O moterėlė su maišu, kurią įsileidau, dėkojo, dėkojo man už gerą širdį. Maišą atrišusi pavaišino mane pyragaičiais, kuriuos vežusi mobilizuotam sūneliui, bet jo neradusi. Buvau smarkiai peralkęs, todėl rydamas bandeles likau didžiai dėkingas moterėlei. Traukinukas supuškėjo, išsijudino ir nubildėjo pirmyn. Taip „kiškiu“ laimingai pasiekiau Saldutiškį. Kaip sekėsi bendrakeleiviams toliau, nežinau, tik man atsisveikinant, visi dėkojo už suteiktą jiems paslaugą, o moterėlė sūneliu vadino, sakiusi už mane pasimelsianti, kad man viskas gerai klotųsi.
Saldutišky Antanaitį radau dar nemiegantį. Pas jį nakvojau. Mane laikė žuvusiu. Katastrofos garso banga bevieliu telefonu pasiekė Saldutiškį ir jo apylinkes. Gandas sklido su įvairiausiais variantais. Visi įsitikinę buvo mane žuvusiu, nes būt tai tas pats traukinys, kuriuo važiavau į Vilnių, susidūrė su amunicijos ešalonu, ir iš keleivių likusi tik košė. Juk neveltui po sprogimo 3 dienas manęs nesulaukę. Ankstų rytą išsiskubinau į Plaučiškes. 5 kilometrus sukoriau labai sparčiai. Mat išsiilgęs šeimos, be to, rūpėjo nuraminti nusiminusią žmoną. Buto šeimininkai R. pro langą iš toli mane atpažino beskuodžiantį, pranešė žmonai, kuri vienplaukė, džiugesio švytinčiu veidu, išbėgo manęs pasitikti.
242 Sarakalnio kaimas buvo 7 km nuo Saldutiškio mstl. (1923 m. jis vadintas Sorakalniu), tuomet jame gyveno 18 asmenų, Lietuvos apgyvendintos vietos..., p. 435. Panašiai gyventojų buvo 1942 m. Tuomet kaime gyveno 3 šeimos, turėjusios 17 narių, Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Sarakalnio kaimo butų-ūkių lapai Nr. 1–3, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 5868, l. 13–18.
243 Drobiškio kaimas buvo apie 5 km nuo Saldutiškio mstl. 1942 m. jame gyveno 55 asmenys, Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Drobiškių kaimo parengiamasis butų-ūkio sąrašas, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 5880, l. 63.
244 Katiniškės kaimas įsikūręs 3 km nuo Saldutiškio, 1923 m. jame gyveno 65 asmenys, Lietuvos apgyvendintos vietos..., p. 434. 1942 m. kaime buvo 64 gyventojai, Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Katiniškės kaimo parengiamasis butų-ūkio sąrašas, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 5871, l. 85.
245 Gaivenių kaimas buvo 8 km nuo Saldutiškio, 1923 m. turėjo 96 gyventojus. Kaimas buvo lietuviškas, nedidelis; ūkininkai neturėjo daug žemės ir priklausė „vidutiniokams“, 1942 m. turėjo tiek pat gyventojų, V. Jurka, Mano gimtasis kaimas – Gaiveniai, Saldutiškis, p. 547; Lietuvos apgyvendintos vietos..., p. 434; Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiaus Gaivenių kaimo parengiamasis butų-ūkio sąrašas, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 5878, l. 1.
246 Prieš tai buvęs neįskaitomis žodis užbrauktas.
247 Alžutėnų kaimas buvo 7 km nuo Saldutiškio mstl., 1923 m. jame gyveno 89 asmenys, 1942 m. –119, Lietuvos apgyvendintos vietos..., p. 447; Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Alžiutėnų kaimo parengiamasis butų-ūkių sąrašas, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 8730, l. 1.
248 Liudvikas Kisielius – tarpukario Vilniaus lietuvių veikėjas, prisidėjęs prie lietuviškos spaudos leidimo (1938 m. vienkartinis leidinys „Jaunimo balsas“).
249 1945 m. sausio 12 d. pavakare karinę amuniciją gabenęs traukinys susidūrė su kitu traukiniu ir įvyko didžiulis sprogimas. Po jo pranešime Maskvai nurodytas 94 žuvusiųjų skaičius, nors realiai jų buvo daugiau (120–130); buvo sugriauta arba nukentėjo per 500 mūrinių ir medinių namų, kelių kilometrų spinduliu nuo sprogimo epicentro išdužo namų langų stiklai. Nuo žemės paviršiaus nušluota duonos kepykla, betono fabrikas, mediniai namai, stovėję Tekintojų g. Plačiau apie sprogimą žr. M. Ėmužis, Vienos katastrofos istorija: apie traukinio avariją Vilniuje 1945 m. sausio 12 d, Naujasis Židinys-Aidai, 2014, nr. 6, p. 34–39; D. Pocevičius, Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis, Vilnius, 2018, p. 266–270; V. Stravinskienė, Wilno: straty wojenne w latach 1944–1945, Oblicza Wojny, t. 3, Lódź, 2021, s. 253–270.
250 Šis skaičius neobjektyvus, jis padidintas.
