Šis straipsnis pasirodo, kai Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose rengiamasi Antrajam pasauliniam karui skirtiems paradams. Vargu ar tai bus „įprasta“ Pergalės diena. Mažiau karinės technikos arba net visai be jos, ypač sustiprintos saugumo priemonės, nuolatinė galimų Ukrainos dronų atakų grėsmė, įtempta atmosfera pačioje Rusijoje. Paradui buvo ruoštasi ne stabilumo, o didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis.
Ir tai turbūt yra didžiausias šių metų parado paradoksas. Pergalės diena ilgą laiką buvo pagrindinis Vladimiro Putino režimo stiprybės simbolis. Ritualas, skirtas valstybės galiai, visuomenės vienybei ir istorinio teisumo jausmui demonstruoti. Tačiau šiandien vis labiau matosi ir kita pusė: karo nuovargis, griežtėjanti informacijos kontrolė, interneto ribojimai, Ukrainos smūgiai energetinei infrastruktūrai, auganti įtampa net režimo viduje. Rusijoje vis dažniau sklando gandai apie pokyčius valdžios viršūnėse ar net galimą V. Putino nuėmimą. Dar prieš kelerius metus tokios kalbos būtų atrodžiusios neįmanomos.
Tam tikra prasme pats paradas tampa ženklu, kaip smarkiai pasikeitė Rusija. Kadaise Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare buvo viena iš nedaugelio temų, bent iš dalies jungusių Rusiją ir Vakarus. Tačiau po 2014 m. Krymo aneksijos, ypač po 2022 m. plataus masto karo prieš Ukrainą, šis ryšys faktiškai subyrėjo. Pergalės diena Rusijoje transformavosi iš istorinio atminimo į geopolitinį ir ideologinį instrumentą.
Simboliška ir tai, kad vadinamosios specialiosios karinės operacijos trukmė jau viršijo Didžiojo Tėvynės karo dienų skaičių. Daliai Rusijos visuomenės tai atrodo beveik kaip mistinis ženklas. Bet jei Sovietų Sąjunga 1945 m. išėjo iš karo kaip valstybė nugalėtoja, dabartinė Rusija, nepaisant milžiniškų aukų ir resursų, tokio rezultato kare prieš Ukrainą neturi. Čia ir slypi gilesnė režimo frustracija.
Tam tikra prasme pats paradas tampa ženklu, kaip smarkiai pasikeitė Rusija.
Internete jau seniai cirkuliuoja ironiškas komentaras apie Rusijos „pergales“: rusai kažkada nugalėjo švedus, o šiandien Švedija tapo viena turtingiausių ir saugiausių pasaulio valstybių; nugalėjo vokiečius, o Vokietija sukūrė stipriausią Europos ekonomiką; nugalėjo japonus, o Japonija tapo technologine supervalstybe. Tuo metu patys „nugalėtojai“ dažnai lieka gyventi stagnacijoje, skurde, pyktyje ant viso pasaulio ir nuolatiniame praeities kare. Ši ironija tiksliai atspindi šiandieninės Rusijos problemą: režimas vis dar gyvena pergale prieš kitus, bet nebesugeba pasiūlyti patrauklios ateities savo žmonėms.
Todėl šiame nuomonės tekste noriu pažvelgti giliau nei į patį paradą ar jo techninius aspektus. Klausimas nėra tik tai, kaip atrodė Gegužės 9-osios renginiai. Kur kas svarbiau, kodėl jie tokie reikšmingi dabartinei Rusijai ir kokią funkciją atlieka V. Putino sistemoje.
Pergalės Antrajame pasauliniame kare tema V. Putino valdymo laikotarpiu tapo ne tik istorijos interpretacija, bet ir vienu pagrindinių režimo legitimumo šaltinių. Tai nebe vien atmintis apie praeitį. Tai aktyviai konstruojamas naratyvas, formuojantis dabartinę Rusijos tapatybę ir platesnį „Ruskij Mir“ supratimą – pasaulio, kuriame Rusija turi ypatingą istorinę misiją ir išskirtinę teisę spręsti, kas yra „tikroji istorija“.
Todėl Pergalės dienos paradas nėra tik nostalgijos forma. Tai politinis instrumentas, skirtas visuomenei mobilizuoti, režimo veiksmams pateisinti ir valstybės tapatybei, paremtai ne ateities vizija, o praeities mitu, palaikyti.
Ši ironija tiksliai atspindi šiandieninės Rusijos problemą: režimas vis dar gyvena pergale prieš kitus, bet nebesugeba pasiūlyti patrauklios ateities savo žmonėms.
Ir būtent todėl verta klausti: ką šiandien iš tikrųjų reiškia Pergalės dienos paradas V. Putino Rusijoje ir ką jis pasako apie valstybę, kuri jį organizuoja?
Gegužės 9-oji šiandien Rusijoje turi visiškai kitą reikšmę nei prieš du ar tris dešimtmečius. Pergalės naratyvas tapo vienu pagrindinių šiuolaikinės Rusijos identiteto elementų. Valstybė save pristato kaip „istorinę nugalėtoją“, turinčią ypatingą moralinę teisę aiškinti pasauliui, kas yra gėris, o kas blogis. Kitaip tariant, Antrojo pasaulinio karo atmintis V. Putino sistemoje transformuota į ideologinį valstybės pagrindą. Ne kartą gyvenant Maskvoje ir kitur Rusijoje teko girdėti naratyvą: jie, rusai, kovotojai prieš fašizmą, o ukrainiečiai ir mes, „pribaltai“, – fašistai.
Tai neįvyko atsitiktinai. Kai 2020 m. pavasarį pradėjau darbą Maskvoje kaip Lietuvos ambasadorius Rusijoje, šalis intensyviai ruošėsi 75-ųjų Pergalės metinių minėjimui. Puikiai prisimenu nuolatines karinės technikos repeticijas Maskvos gatvėse, tankus ir kitą techniką, važiuojančią miesto centru į repeticijas Raudonojoje aikštėje. Tuo metu net dalis Rusijos komentatorių ironiškai vartojo terminą „pobedobesije“ – žodžių junginį tarp „pergalės“ ir „isterijos“. Jis tiksliai apibūdino stiprėjantį militarizuotą Pergalės kultą.
Net pandemija šio proceso nesustabdė. Nors 2020 m. gegužės paradas dėl COVID-19 buvo atidėtas, jis vis tiek įvyko birželio 24 dieną. Likus vos kelioms dienoms iki parado V. Putinas paskelbė programinį straipsnį žurnale „The National Interest“ – Tikrosios Antrojo pasaulinio karo 75-mečio pamokos. Formaliai tai buvo tekstas apie istoriją. Iš tikrųjų tai ideologinis manifestas, kurio pagrindinės tezės iki šiol lieka vienas iš V. Putino Rusijos pasaulėžiūros pamatų.
Straipsnyje V. Putinas pristatė gana agresyvią Rusijos vaidmens pasaulyje logiką. Pagal ją, Sovietų Sąjunga buvo pagrindinė nacizmo nugalėtoja, didžiausia karo auka ir valstybė, išgelbėjusi pasaulį. Iš šios pergalės, V. Putino supratimu, kyla ne tik istorinė atmintis, bet ir dabartinės Rusijos teisė į ypatingą statusą tarptautinėje sistemoje. Pergalė kare paverčiama ne praeities įvykiu, o dabartinės politikos šaltiniu.
Tekste aiškiai matomas ir kaltės perkėlimas Vakarams. Versalio sistema, Miuncheno susitarimas, Vakarų „nuolaidžiavimas“ Hitleriui pateikiami taip, kad Sovietų Sąjungos veiksmai atrodytų kaip racionali ir neišvengiama gynyba. Net Molotovo–Ribbentropo paktas šiame pasakojime tampa ne nusikalstamu susitarimu su nacistine Vokietija, o beveik būtina strategine priemone.
Ne kartą gyvenant Maskvoje ir kitur Rusijoje teko girdėti naratyvą: jie, rusai, kovotojai prieš fašizmą, o ukrainiečiai ir mes, „pribaltai“, – fašistai.
Būtent čia atsiranda pavojingiausia šio teksto dalis. Sovietų Sąjungos nusikaltimai nutylimi arba ištirpinami platesniame „istorinių aplinkybių“ aiškinime. Baltijos valstybių okupacija pateikiama kaip procesas, vykęs „sutartiniu pagrindu“. Katynė, represijos, masiniai trėmimai ir prievartinis teritorijų perbraižymas lieka už kadro. Visa istorija suvedama į vieną schemą: Rusija visada gynė pasaulį nuo blogio.
Dar svarbiau, V. Putinas šiame straipsnyje per istoriją formuluoja politines pretenzijas dabarčiai. Jo tekstas iš esmės teigia: jei Rusija buvo pagrindinė pasaulio išgelbėtoja 1945 m., tai ji ir šiandien turi teisę spręsti pasaulio tvarkos klausimus iš ypatingos pozicijos.
Todėl straipsnyje tiek daug dėmesio Jungtinėms Tautoms, Saugumo Tarybos veto teisei ir penkių branduolinių valstybių formatui. V. Putinas siūlė grįžti prie pasaulio, kuriame didžiosios galios sprendžia globalius klausimus tarpusavyje, o mažesnių valstybių saugumas tampa derybų objektu. Tai ne istorijos pamoka, o geopolitinė programa. Manau, šios vizijos V. Putinas vis dar neatsisakė.
Ši logika ypač svarbi žiūrint į Pergalės dienos paradą. Jis tampa ne tik atminties ritualu, bet ir kasmetiniu šios vizijos patvirtinimu. Raudonoji aikštė tampa scena, kurioje Rusija sau ir pasauliui primena: mes buvome nugalėtojai, todėl turime teisę būti klausomi.
Problema ta, kad ši logika nebeskiria istorijos nuo propagandos. Ji neleidžia pripažinti sudėtingos praeities, nes visa istorija turi tarnauti dabartinei valdžiai. Ji neleidžia Baltijos valstybėms, Lenkijai ar kitoms Rytų Europos šalims turėti savo istorinės patirties, jei ši prieštarauja Maskvos naratyvui.
Todėl 2020 m. V. Putino straipsnis šiandien atrodo dar svarbesnis nei tada, kai jis buvo paskelbtas. Jame jau buvo sudėta beveik visa dabartinės Rusijos ideologinė schema: Rusija kaip amžina nugalėtoja, Vakarai kaip istorijos klastotojai, o Maskva – kaip vienintelė teisėta „istorinės tiesos“ saugotoja.
Aišku, tai, kad jau daugiau nei ketverius metus Ukraina ne tik atlaiko Rusijos karo mašiną, bet ir, atrodo, perima iniciatyvą, gerokai sugriovė šį V. Putino naratyvą.
Pergalės dienos paradas seniai nebėra tik istorijos minėjimas. Tai V. Putino režimo ideologijos vizualinis tęsinys, kuriame Antrojo pasaulinio karo atmintis naudojama dabartinei politikai pateisinti.
Pergalės diena Rusijoje tapo politiniu supernaratyvu, pateisinančiu militarizaciją, represijas, konfrontaciją su Vakarais ir karą Ukrainoje. Paradas skirtas ne tiek karo aukoms prisiminti, kiek kurti ryšį tarp 1945 m. pergalės ir dabartinių Rusijos geopolitinių ambicijų.
Neatsitiktinai oficialiame naratyve karas prasideda 1941 m. birželio 24 d., apeinant Molotovo–Ribbentropo paktą, Baltijos šalių okupaciją ar Sovietų Sąjungos agresyvius veiksmus Lenkijoje ir Suomijoje. Taip kuriama schema, kurioje Rusija visada yra gynėja, niekada agresorė.
Kuo mažiau režimas gali pasiūlyti ateities viziją, tuo labiau jis remiasi praeities pergale.
V. Putino Rusijoje istorija nebėra diskusijos objektu. Ji tapo valstybės kontroliuojama politine technologija. Bet kokia sudėtingesnė Sovietų Sąjungos vaidmens interpretacija traktuojama beveik kaip nelojalumas valstybei.
Todėl Pergalės dienos paradas šiandien – ne tik apie praeitį. Jis kasmet atnaujina Rusijos kuriamą mitą: mes apsupti, mes puolami, bet mes nugalėsime. Kuo mažiau režimas gali pasiūlyti ateities viziją, tuo labiau jis remiasi praeities pergale.
Tačiau čia slypi ir silpnybė. Tapatybė, paremta vien praeities karu, gali mobilizuoti visuomenę, bet negali pasiūlyti ateities.
Tikėkime, kad Ukrainos pergalė kare, Vakarų sankcijos ir spaudimas Rusijai bei pokyčiai pačioje Rusijos visuomenėje vieną dieną užbaigs šią Rusijos „viziją“. Tokia diena tikrai ateis.
