Šių metų gegužės pabaigoje prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvavusi LOGIN festivalyje Vilniuje, buvo pasitikta audringais plojimais. Yra nemažai žmonių, kuriems šios emocijos, skirtos D. Grybauskaitei, yra suprantamos, tačiau kitus tai nustebino, o gal ir sukėlė nerimą. Beje, pasak minėto renginio organizatorių, jame dalyvavo (taigi ir ovacijas sukėlė) kūrėjai, verslo lyderiai, technologijų entuziastai ir ateities vizionieriai.
Ką reiškia tokia auditorijos reakcija? Galima svarstyti, koks yra D. Grybauskaitės kaip prezidentės palikimas, tačiau kažin ar žmonės, sukėlę ovacijas, galvojo apie jį. Galima spėti, kad žmonės yra tiesiog pasiilgę ryškios lyderystės.
Iš tiesų, politinė lyderystė šiuo metu yra didžiausias deficitas. Ir ne tik Lietuvoje. Jungtinė Karalystė laukia jau septinto premjero per pastaruosius dešimt metų, o neseniai atsistatydinęs Keiras Starmeris, kompanijos „Ipsos“ duomenimis, sumušė premjerų visų laikų pasitikėjimo antirekordą – Starmerio darbu buvo patenkinti vos 13 proc. gyventojų. Pasitikėjimas Vokietijos kancleriu Friedrichu Merzu taip pat muša Vokietijos visų laikų populiarumo antirekordus: kompanijos „Infratest Dimap“ tyrimo, atlikto visuomeninio transliuotojo ARD užsakymu, duomenimis, Merzo kaip kanclerio veiklai pritaria vos 16 proc. gyventojų. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono darbu, pagal 2026 m. birželio IFOP apklausą, buvo patenkintas tik 21 proc. gyventojų – tai vienas žemiausių rodiklių tarp Penktosios Respublikos prezidentų.
Jungtinėse Valstijose lyderystės požiūriu – ypatinga padėtis. Prezidentas D. Trumpas demonstruoja lyderystę, tačiau kažin ar tai tokia lyderystė, kuri galėtų tapti pavyzdžiu kitoms demokratinėms valstybėms, nes prezidentas yra pernelyg linkęs laužyti demokratijos taisykles, per daug simpatijų rodo autoritariniams lyderiams ir yra pernelyg įsimylėjęs save. Tam, kad jis antrą kartą būtų išrinktas prezidentu, nemažai pasitarnavo tai, kad oponuojanti Demokratų partija nesugebėjo surasti lyderio, iškelti populiaraus ir gerai pasiruošusio kandidato. Dar keisčiau, kad Demokratų partija D. Trumpo veiksmų fone atrodo gana pasyvi ir savo gretose nesugeba surasti deramai oponuojančių lyderių.
O kaip yra Lietuvoje? Prezidentas G. Nausėda išlaikė aukštą gyventojų pasitikėjimą pirmosios kadencijos metu, tačiau pastaruoju metu padėtis gerokai prastesnė. Metų pradžioje „Lietuvos ryto“ užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa atskleidė, kad pirmą kartą per daugiau nei du dešimtmečius prezidentą neigiamai vertino daugiau žmonių nei teigiamai. Prezidento reitingus galima lyginti su R. Pakso prieš tai, kai jis neteko prezidento posto apkaltos būdu. Taigi prezidentas, kuris Lietuvoje tradiciškai turi didelį pasitikėjimą, šiuo metu yra iš dalies praradęs moralinio autoriteto ir didžiosios visuomenės dalies palaikomo lyderio statusą.
Taigi prezidentas, kuris Lietuvoje tradiciškai turi didelį pasitikėjimą, šiuo metu yra iš dalies praradęs moralinio autoriteto ir didžiosios visuomenės dalies palaikomo lyderio statusą.
Tuo tarpu valdantieji socialdemokratai pademonstravo itin ryškų ir užsitęsusį lyderystės stokos pavyzdį. Po 2024 m. Seimo rinkimų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė atsisakė eiti ministro pirmininko pareigas. Kadangi V. Blinkevičiūtė buvo pirma Seimo rinkimus laimėjusios partijos sąraše ir klausinėjama niekada iki tol neprisipažino, kad nesirengia nei dirbti Seime, nei vadovauti vyriausybei, šis žingsnis ne tik daugelį nuvylė, bet ir buvo vadinamas rinkėjų apgaudinėjimu. V. Blinkevičiūtei atsisakius prisiimti atsakomybę socialdemokratai naujuoju lyderiu pasirinko Gintautą Palucką, kuris užėmė ministro pirmininko postą. Šis pasirinkimas jau pats savaime atskleidė lyderystės stoką partijoje, nes Paluckas partijai jau buvo vadovavęs 2017–2021 m. ir per šį laikotarpį nebuvo pasiekęs deramų rezultatų.
Jam nesisekė ir asmeniškai: per keturis mėginimus kandidatuoti į Seimą vienmandatėje apygardoje bent kartą laimėti taip ir nepavyko. 2025 m. kilus skandalui, kai ministras pirmininkas G. Paluckas buvo įtartas dėl interesų konflikto ir įstatymų pažeidimo, partija nesugebėjo elgtis solidžiai ir G. Paluckas pernelyg ilgai išliko poste net kai tapo aišku, kad jis neatlaikys įtarimų bangos ir kad vis nauji įtarimai akivaizdžiai trikdo vyriausybės darbą.
Lyderystės ir atsakomybės stoką socialdemokratai dangstė kolektyviniais sprendimais, kuriuos, beje, priimdavo nesistemingu būdu ir naudojo pasirinktinai. Turiu omenyje partijos skyrių balsavimą. Atsistatydinus G. Paluckui ir formuojant naują vyriausybę būtent partijos skyrių balsavimo rezultatais buvo grindžiamas kontraversiškas sprendimas iš valdančiosios koalicijos pašalinti partiją „Vardan Lietuvos“, tačiau palikti „Nemuno aušrą“. Taigi socialdemokratai pristigo politinės valios ir, prisidengdami kolektyviniu sprendimu, nuėjo lengviausiu keliu, nors tuo metu jau buvo aišku, kad iš tokio partnerio kaip „Nemuno aušra“ daugiau žalos nei naudos.
Dar paradoksalesnis buvo negirdėtas partijos skyrių balsavimas dėl kandidato į ministro pirmininko postą. Partijos skyriai iškėlė šešis kandidatus, tačiau penki iš jų atsiėmė savo kandidatūras, tad partijos valdyba ir prezidiumas ministrą pirmininką galų gale rinkosi iš vieno kandidato – Ingos Ruginienės. Nuskambėjusi kritika, kad kandidatė užimti patį atsakingiausią postą Lietuvoje stokoja deramos patirties, tarsi neturėjo adresato – sprendimas, nors akivaizdžiai rizikingas ir abejotinas (tai, pakeitusi I. Ruginienę ministro pirmininko poste, galų gale turėjo pripažinti ir partija partija), buvo priimtas be svarstymo ir be alternatyvų.
Galų gale Mindaugą Sinkevičių išrinkus LSDP pirmininku jis nutarė nutraukti koalicijos sutartį su „Nemuno aušra“. Nors dvi jo pavaduotojos ir socialdemokratų deleguotas Seimo pirmininkas likus vos vienai dienai iki partijos valdybos ir prezidiumo posėdžio žurnalistams kalbėjo, kad jie yra prieš koalicijos su minėta partija nutraukimą, ir panašios pozicijos, apžvalgininkų vertinimu, laikėsi mažne pusė partijos narių, partijos pirmininko M. Sinkevičiaus pasiūlymui nutraukti koalicijos sutartį partijos valdantieji organai galų gale pritarė beveik vienbalsiai. Ir šiuo atveju skyrių nuomonės atsiklausta nebuvo.
Rodos, pagaliau partija sulaukė tikro lyderio, kuris imasi atsakomybės ir neišsisukinėja priimdamas būtinus sprendimus. Taip būtų galima sakyti, jei ne derybos dėl naujosios koalicijos sutarties, kurios vyko dėl neaiškių priežasčių partijos pirmininkui išsisukinėjant ir neatsakant, ar jis sutiks užimti ministro pirmininko postą. Yra įprasta, kad valdančioje koalicijos susitarimas rengiamas visų pirma sutarus dėl ministro pirmininko kandidatūros, kuris prisiima lyderystę tiek derindamas programos nuostatas, tiek paskirstydamas ministrų portfelius bei kitas pareigybes tarp koalicijos partnerių. Šį sykį derybos vyko nežinant, kas bus ministras pirmininkas. Nuo atsakymo buvo išsisukinėjama daugiau nei savaitę, net nepaisant to, kad partneriai dalyvavimą koalicijoje siejo su ministro pirmininko kaita.
Čia nėra vietos išsamiai aptarti D. Grybauskaitės politinio palikimo, tačiau aišku tai, kad ji turėjo tvirtą savo poziciją, išliko nuosekli ir principinga, o tai yra vertingos politiko savybės jau vien dėl to, kad balsuodami ar nebalsuodami už tokį politiką per rinkimus rinkėjai gerai supranta savo pasirinkimo prasmę. Noras būti geram visiems paprastai neįkvepia pagarbos politikui ir verčia jį nuolat išduoti paties savo deklaruotus principus. Atsakomybės vengimas, veiksmai, apviliantys rinkėjų lūkesčius, eksperimentai su valstybės valdymu, skiriant į pareigas nekompetentingą asmenį, nėra pateisinami. Vis dėlto, žvelgiant į platesnį, tarptautinį politikos paveikslą, galima atrasti ir objektyvių priežasčių, kodėl politikoje demokratinėse valstybėse sunku rastis ryškiam lyderiui.
Taigi ką reiškia šis reiškinys, kurį pernelyg neperdedant galima laikyti lyderystės deficito demokratinėse valstybėse epidemija? Kodėl politinės partijos, turinčios dešimtis ar net šimtus tūkstančių narių, nesugeba atrasti lyderių? Kodėl ant palankaus vertinimo bangos išrinkti vadovai greitai iššvaisto pasitikėjimą?
Visų pirma verta pažymėti didelę visuomenės poliarizaciją. Dėl socialinių tinklų įtakos ir kai kurių kitų veiksnių geriausiai girdimas yra radikalių grupuočių balsas. Radikalūs politikai kol kas retai laimi rinkimus, tačiau savo retorika jie geba pakirsti pasitikėjimą valdžioje esančiais politikais.
Antra, valstybės valdymo problemos yra sudėtingesnės, nei buvo anksčiau, o vyriausybės palyginus turi mažiau instrumentų joms spręsti. Nors narystė ES turi teigiamą poveikį ekonomikai, tačiau prisiimti įsipareigojimai ES riboja vyriausybės veiklą daugelyje sričių, o globalizacijos įtaka nacionalines ekonomikas daro jautrias išorinės pokyčiams bei tendencijoms. Visuomenės lūkesčiai valdžiai išlieka aukšti, tačiau greitų rezultatų vyriausybės pasiekti negali. Daugelis nepriklausomų analitikų sutaria, kad K. Starmeris ir F. Merzas yra padorūs, nuosaikūs bei kompetentingi politikai, ir nėra lengva atsakyti, kodėl jų reitingai rekordišku greičiu nusmuko į dugną. Iš dalies pastaba tinka ir E. Macronui, nors jis valdžioje jau kur kas ilgiau.
Daugelis nepriklausomų analitikų sutaria, kad K. Starmeris ir F. Merzas yra padorūs, nuosaikūs bei kompetentingi politikai, ir nėra lengva atsakyti, kodėl jų reitingai rekordišku greičiu nusmuko į dugną.
Trečia, XIX a. susiklosčiusi politinių partijų ir jų ideologijų sistema keičiantis visuomenės struktūrai iš esmės sugriuvo. Neliko visuomenės sluoksnių, kurie ištikimai balsuotų už atitinkamos ideologijos partiją. Dėl šios priežasties tradicinės partijos nunyksta, jų vietoje kuriasi naujos, kurių lyderiai negali remtis ankstesnių partijos kartų įdirbiu ir kurios, greitai sulaukusios rinkėjų simpatijų, greitai jų ir netenka.
Ketvirta, ryškus, savo aiškią poziciją ir programą turintis lyderis sunkiai gali vadovauti partijų koalicijai, kuri reikalauja konsensuso. Negana to, kai į parlamentą patenka radikalios partijos, tradicinėms ir nuosaikioms partijoms, kurios nenori leisti radikalių jėgų į valdžią, lieka vien ribotas partnerių pasirinkimas. Dėl to vyriausybės sunkiai formuojamos, jas neretai sudaro politinės partijos su labai skirtingomis politinėmis programomis, balansuodamas partnerių pozicijas lyderis turi daryti pernelyg daug kompromisų, o tai kelia rinkėjų nepasitenkinimą.
Penkta, visuomenėse susikaupė nemažai nerimo ir nepasitenkinimo. Tam, kad būtų įveikta ši būsena, reikia kompleksinių sprendimų, kurie negali būti greitai įgyvendinti, taigi gyventojai, siejantys viltis su lyderiais, dažnai lieka nuvilti. Nerimo priežasčių daug – tai ir ekonomikos problemos didėjant Kinijos ir JAV ekonominiam spaudimui, Rusijai pradėjus agresiją įsiplieskęs karas ir sunkiai prognozuojama tarptautinė padėtis, klausimai dėl DI įtakos darbo vietoms, galų gale, vis labiau skaldanti visuomenes imigracijos problema.
