Simboliška – atšventėm Motinos dieną, po jos Vaiko dieną. Atėjo laikas ir Tėvo dienai. Birželio pirmas sekmadienis – Tėvo diena. Graži šventė, rami šventė be valstybės vadovių ir vadovų sveikinimų ir prakalbų, be valstybinių apdovanojimų. Netgi kovotojų už tradicinę šeimą retai kada prisiminama šventė.
Kaip ir bet kokia šventė – gera proga papokštauti, papasakoti anekdotą. Antai atlikus interneto svetainėse skelbiamų anekdotų apie tėvus analizę, nustatyta, kad arti pusės jų skirti pasišaipyti iš tėvo nusišalinimo nuo vaikų ugdymo. Pavyzdžiui, tėvas ateina pasiimti vaiko iš darželio. Auklėtoja klausia: „Kuris jūsų?“, o tėvas sako: „Nesvarbu. Vis vien rytoj grąžinsiu“. Anekdotai išryškina ir atspindi realybę.
Gana vieningai sutariant, jog „tikras“ vyras turi užsiimti vyriškais darbais, turi būti nagingas, mokėti sutaisyti sugedusią buitinę techniką ir lygių partnerių sąjungoje finansuoti moters svajones bei vaiko gerovę. Ištyrus arti pusantro tūkstančio moterų internetinėje pažinčių agentūroje ieškojusių gyvenimo draugo paaiškėjo, kad tik kas dešimta jų paminėjo norinčios sutikti vyrą, kuris būtų geras tėvas. Taigi biologinis ir ekonominis vyro vaidmuo šeimoje vis dar pripažįstamas, o vaidmuo ugdant vaikus neretai nuvertinamas.
Čia tiktų paklausti pačių tėvų, ar jie nenorėtų ko nors daugiau, gal jiems patiktų žymiai reikšmingesnė vieta vaikų gyvenime? Vyrai irgi tirti. Domėtasi jų nuomone apie vyriškumą ir tėvystę, vyro vaidmeniu šeimoje ir ugdant vaikus.
Apklausa parodė, kad tėvo pareigas ir vaidmenį šeimoje daugelis vyrų suvokia labai supaprastintai. Du penktadaliai mano, jog vyras visų pirma turi aprūpinti vaikus, nors kas aštuntas prisiminė, kad vaiką dar reiktų ir mylėti, su jais bendrauti, būti jiems pavyzdžiu.
Retas atvejis – didelė visuomenės dalis tarsi nepastebi itin svarbios laimės sudedamosios dalies, nors daugelis žmonių Lietuvoje pritaria požiūriui, kad laimingo asmeninio gyvenimo prielaida yra darni, vaikus auginanti šeima.
Tyrimų duomenys liudija aiškias šeiminio statuso sąsajas su laimės lygiu. Jie rodo, kad laimingiausių grupei dažniau priklauso vedę/ištekėjusios ir turintys vaikų, panašus susituokusių, bet bevaikių laimės lygis, antroje vietoje gyvenantys kartu, bet santuokos nepatvirtinę. Šiuo atveju vaikų turėjimas darė statistiškai nereikšmingą įtaką laimingumui. Dar mažiau laimingi vieniši/vienišos, o mažiausiai – našliai/našlės.
Suprantama, kad atskiri žmonės gali būti labai laimingi vieni, o kai kurios gausios šeimos labai nelaimingos. Čia kalbama ne apie juos, o apie didesnes žmonių grupes.
Tikrai didelė vyrų grupė pritaria nuomonei, jog „neturint vaikų negalima būti tikrai laimingam“. Jeigu žmogus ko nors nori, tai gavęs turėtų būti laimingas. Ar tikrai taip?
Paaiškėjo, kad jaunavedžiai puikiai jaučiasi neturėdami vaikų. Tačiau, jei praėjus penkeriems metams po santuokos „šeimos vis dar neaplankė gandras“, jausmas, kad gera būti drauge, dažniausiai ima menkėti. Vyrų laimės jausmo matavimai rodo, kad džiaugsmai išgirdus apie būsimą kūdikį kartais iš viso nepastebimi ar tetrunka tik kelias savaites.
Tėvų išgyvenamas laimės jausmas pastebimai sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva kūdikio priežiūros rūpesčiai. Vis dėlto pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais motinos laimingesnės nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant, jie jaučiasi vis geriau, o jos po truputį nusivilia šeimos džiaugsmais ir, vaikui sulaukus 2—3 metų, tiek jis, tiek ji tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi). Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Net ir pradėjęs lankyti mokyklą vaikas vis dar džiugina tėvus.
Tačiau vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Šiuo metu tėvai jaučiasi blogiausiai. Bet šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga.
Taigi, vidutinė pora, atsakinėjusi į laimės jausmui matuoti skirto klausimus, tarsi teigė, kad ne toks jau didelis malonumas užauginti vaikus. Vis dėlto savita šeiminių prisiminimų logika padeda „atsirinkti“ iš vaiko ugdymo ir priežiūros metų maloniausias akimirkas ir prisiminti tik jas. Antai, bendravimas su dirgliu paaugliu tėvams daug laimės nesuteikia. Tačiau, apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėja, jog jie prisimena malonesnes savo santykių su dukra ar sūnumi akimirkas ir, žvelgdami į praeitį, tvirtina: „Smagu buvo su tuo/ta neklaužada“.
Ir dar viena aplinkybė patvirtina, kad vaikai svarbūs šeimos laimei. Jei nebūtų vaikų, iš kur imtųsi anūkai? O anūkai beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.
Šeimų laimės tyrimai yra ir orientyras visuomenei bei jos norus įgyvendinantiems politikams. Kol kas jiems nelabai sekasi. Daugelyje ES šalių mirtingumas viršija gimstamumą. Todėl vis dažniau svarstoma, kad šalia tradicinio ekonominio šeimų rėmimo jos turi susilaukti ir kitokios paramos.
Regis, paklausti tėvų, ko jiems trūksta, kad norėtų turėti daugiau vaikų, gana lengva. Apibendrindamas tokias apklausas anglų ekonomistas R. Layardas rašo, kad išryškėjo dvi pageidavimų dėl rėmimo kryptys. Pirmoji – pageidavimas padidinti išmokas šeimoms, auginančioms vaikus. Antroji – pageidavimai, susiję su „šeimai draugiškesne aplinka“, t.y. geresnėmis galimybėmis derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesne galimybe dirbti nepilną darbo dieną, lankstesniu darbo grafiku, su dar palankesnėmis sąlygomis šeimos verslui bei dar geresnėmis sąlygomis abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme ir įvairiomis nuolaidomis kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybėmis tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan. Tėvų dienos reikšmingesnis valstybinis minėjimas irgi galėtų būti šiame sąraše.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
