Mindaugo krikštas ir karūnacija leido Lietuvos valstybei tapti viduramžių Europos dalimi. Yra ką prisiminti ir švęsti. Deja, katalikiška Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį. Yra dėl ko liūdėti ir mėginti suprasti kas buvo ne taip padaryta.
Bandymų ieškoti bendresnių Lietuvos istorijos ir ateities paaiškinimų netrūksta. Netrukus bus du šimtai metų, kai išspausdinta Simono Daukanto knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". Joje siekta pavaizduoti lietuvių tautos charakterį, teigta, kad lietuvis yra ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties, pradėjęs darbą, jį pabaigia, davęs žodį, jį ištesi, randa pusiausvyrą tarp savų ir viešų reikalų. Regis, patikimas, kone idealus žmogus. Tačiau šis žmogus nesugebėjo išsaugoti savo valstybės ir S. Daukantas rašo apie nuvargusius žmones, nebesugebančius nieko nuveikti, kurie tik pasyviai stebi „vildamiesi naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiant“.
Mėginimų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį būta ir vėliau. Jų yra ir šiandieną. Publicistikoje ir filosofijoje rastume nemažai stereotipų, turinčių palaikyti tautos tapatybę. Sociologiniuose tyrimuose irgi ne kartą paklausta, kokiomis savybėmis pasižymi lietuvis. Pasikartojantys atsakymai – gimęs Lietuvoje, tas, kuris savę laiko lietuviu, atkaklus, užsispyręs, darbštus, ištvermingas, pesimistas.
Akivaizdžiai trūksta gilesnio požiūrio ir didesnio aiškumo, bandant lietuvišką charakterį suprasti. Taigi stokojame apibendrinimų, paaiškinančių Lietuvos padėtį. Jų ieškant, praverstų ne tik naujos apklausos ir senų anekdotų pasakojimai, bet ir naujo požiūrio paieška.
Galima lietuvišką tautinį charakterį aptarti remiantis ne visiems girdėtom pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti ne iš karto suvartojamų dalykų, o idealių tikslų (pavyzdžiui, laisvės, teisingumo, demokratijos). Pasionariškas postūmis kuria etnosą – sutelkia didelią žmonių grupę, pasižyminčią elgesio bei vertybių bendrumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą – sudėtingas uždavinys. Čia pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių (valstiečių, darbininkų); prekiaujančių; karių bei vadų ir saugančių vertybes, tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų).
Lietuvos istorija liudija, kad atsakinga už etnoso vertybes jo dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Kiekvienas lengvai prisimins bent kelis senovės Lietuvos kunigaikščius. Tačiau paminėti krivius ir vaidilas, kurių tikėjimą jie gynė, seksis daug sunkiau. Nebent prisimintume pirmąjį Lietuvos psichoanalitiką Lizdeiką, kuris, aiškindamas sapnus, paskatino įkurti Vilnių.
Keisdami tikėjimus, Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, tačiau drauge prarado vertybiškai orentuotą etnoso dalį. Vadai ir kariai sugebėjo sukurti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui pajungti valstybę, jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Todėl neišvengiamai atėjo susijungimas su kita kultūra, o vėliau ir pajungimas jai bei negebėjimas tautą ir valstybę apginti. Protingų minčių, kaip gelbėti Abiejų Tautų Respubliką, netrūko, tačiau trūko dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.
Psichologiškai ta pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška įdėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-ąją. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi, o dvasines vertybes ir tradicijas tęsiantys atsidūrė Sibire arba Amerikoje.
Pasionariškas veikimas, vertybinio požiūrio atgimimas atvedė į Kovo 11-ąją. Tačiau šiandieną vėl matome vertybinių principų neveiksnumą ir galinčių juos skleisti niekinimą.
Skatytojui ar skaitytojai lengva padaryti mintinį eksperimentą. Lietuvoje vis dar gausu savižudybių. Įsivaizduokim tokį šios problemos sprendimą: žinomas inteligentas ar dvasininkas pasako: „Nesižudykit. Jūs reikalingi šeimai ir tautai.“ Ar sumažėtų nusižudančių? Regis, net didžiausi optimistai abejotų, kad toks veikimas Lietuvoje būtų sėkmingas. Tačiau visi žino – tai pasakęs interneto komentatorių būtų paskelbas nevispročiu, keistuoliu, nenormaliu, būtų primintos jo būtos ir nebūtos nuodėmės, o jei jų trūktų – jos būtų išgalvotos.
Deja, šis pavydys rodo daugiau nei vieną problemą. Siūlymai vertybiškai įsipareigoti veikiau sukels ironišką šypseną nei bus suvokti kaip dar viena galimybė. Jie nutylimi, elgiamasi taip, lyg jų nebūtų. O kalbant apie tikslus, atstovaujant saugančių vertybes, tradicijas, dorovę sluoksnis nuolat viešai žeminimas. Todėl nuolat skundžiamasi, kad trūksta vairuotojų, statybininkų, santechnikų, bet neteko girdėti, kad stokojame filosofų ar istorikų. Todėl kone visų partijų rinkiminiuose sąrašuose atsidūrė teisti, ir netgi nuteisti išsaugo Seimo nario mandatą.
Kiekvienas iš mūsų turi ir teigiamų, ir neigiamų būdo savybių bei įpročių. Kinų patarlė sako, kad būdo ydos yra ligos, kurias galima pagydyti. Psichologai sako, kad tai asmenybės deformacijos, kurias galima keisti. Kalbant apie tautos būdą, jai kartais tereikia suvokti savo istorijos savitumą ir atsiranda postūmis geresnei ateičiai.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
