Išgirdus apie patirtą nusikalstamą elgesį, o juo labiau – jį patyrus, dažniausiai norima bausmės kaltininkui. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato šešias bausmes, iš kurių tik trys susijusios su įkalinimu, būtent pastarasis neretai tebelaikomas bausmės sinonimu.
Jis pritaikomas maždaug 40 proc. Lietuvoje teisiamų asmenų, o tai Europos kontekste yra labai daug. Kitai daliai pritaikomos kitos bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba bausmės vykdymo atidėjimas, vadinamoji probacija.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Vakarų šalyse buvo atlikta daug baudžiamojo persekiojimo ir jo padarinių realybę analizavusių kriminologinių tyrimų. Buvo nustatyta, kad didžioji dalis nukentėjusiųjų dėl įvairiausių priežasčių lieka nepatenkinti procesų baigtimi, o nuteistųjų resocializacijos veiksmingumas yra labai ribotas. Šių tyrimų rezultatų pagrindu imta kurti atkuriamojo teisingumo koncepcija, kurios esmė – ne tik labiau atsižvelgti į nukentėjusiųjų turtinius interesus ir psichologines traumas, bet ir labiau skatinti kaltininkų atsakomybę konkrečioms nuo jų elgesio nukentėjusioms aukoms. Atkuriamojo teisingumo priemonėmis siekiama atkurti tai, kas buvo sugriauta nusikalstamu elgesiu, o kertinė atkuriamojo teisingumo ašis yra taikinamasis tarpininkavimas – mediacija, kurios metu moderuojami tarpininko savanoriškai kalbasi kaltininkas ir auka, jei reikia – ir jų artimieji, ir galiausiai įveikus psichologinius padarinius sutariama dėl žalos atlyginimo, jo formos ir terminų.
Daugiau nei prieš 25 metus buvo priimta pirmoji Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija, kurioje apibendrinta geroji Europos šalių mediacijos baudžiamosiose bylose praktika ir ji rekomenduota visoms šalims. Rekomendacijos tekstas atnaujintas ir išplėstas 2018 metais. Apie atkuriamąjį teisingumą ir taikinamąjį tarpininkavimą nusikaltimų aukų teisių užtikrinimo kontekste kalba ir 2012 metais priimta visoms Europos Sąjungos šalims privaloma Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva.
Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuriose atkuriamojo teisingumo sąvoka minima tik mokslinėse publikacijose, koncepcijose ir keliuose teisės aktuose, bet vientisos atkuriamojo teisingumo praktikos nėra. Nėra ir pagrindinio elemento – mediacijos ikiteisminio tyrimo stadijoje kaip alternatyvos formaliam baudžiamajam procesui.
Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenims, nusikalstamu elgesiu Lietuvoje kasmet vien tik turtinės žalos padaroma už daugiau nei 60 milijonų eurų. Savanoriškai iki teismo atlyginama tik keliolika procentų. O kur dar visa neturtinė žala – patirti neigiami išgyvenimai, neigiamos emocijos, baimės ir kiti neigiami psichologiniai padariniai. Nėra tikslių duomenų apie tai, kiek žalos atlyginama jau po teismo proceso. Žinoma tik tiek, kad probacijos tarnybų prižiūrimi nuteistieji bendrai skaičiuojant atlygina tik keliasdešimt procentų priteistos žalos, o esantieji kalėjimuose – tik kelis procentus. Taigi labai nedaug. Ir tai tik pinigais išreikšta žala.
Tose šalyse, kuriose plačiai taikoma mediacija baudžiamosiose bylose, atlikti kriminologiniai tyrimai rodo, kad maždaug 80 proc. jų dalyvių lieka patenkinti jų baigtimi, o tai yra daug daugiau nei formaliuoju baudžiamuoju procesu. Be to, mediacija yra daug pigesnė. Mediacijos proceso metu prisiimtų įsipareigojimų laikomasi labiau nei formaliai nustatytų teismo. Tačiau svarbiausia jos vertė yra ta, kad šalys saugioje aplinkoje ir savanoriškai susitinka veidu į veidą, tai atveria kitokią perspektyvą, o valstybė, norvegų kriminologo Nilso Christie žodžiais tariant, nepavagia jų pačių asmeninio konflikto. Kad atkuriamojo teisingumo idėja būtų įgyvendinta praktiškai, reikia kritiškesnio požiūrio į baudžiamojo persekiojimo veiksmingumą ir kitokios baudimo kultūros, bet ji Lietuvoje formuojasi itin lėtai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
