Pergalės dienos paradas Raudonojoje aikštėje šiais metais buvo maksimaliai sutrumpintas. Jo metu pirmą kartą per beveik du dešimtmečius nebuvo demonstruojama jokia karinė technika. Greičiausiai tai buvo padaryta saugumo sumetimais – Ukrainos dronai ir raketos pastaruoju metu pradėjo atakuoti net ir Rusijos gilumą. Kartu toks parado trumpumas įgijo simbolinę reikšmę Rusijos visuomenėje ryškėjant nuovargio ženklams dėl Ukrainoje besitęsiančio karo, kurio baigties nematyti.
Kažin ar ką nors galėjo įkvėpti parado metu pasakyta Putino kalba, kurioje – vien daugybę kartų girdėti ir gerokai nusidėvėję propagandiniai štampai. Jo dar vienas ritualinis patikinimas, kad „mes būtinai laimėsime“, karui vykstant jau penktus metus, skambėjo bejėgiškai ir neįtikinamai.
Pergalės dieną, kurią Putinas įvardijo kaip svarbiausią šalies šventę, didelė Rusijos dalis pasitiko su išjungtu internetu, tikriems nuogąstavimams dėl saugumo sumišus su augančia Putino paranoja. Pergalės dienos turinys Putino Rusijoje jau senokai buvo iškreiptas – ji virto ne žuvusiųjų atminimo, o militarizmo demonstravimo švente. Šių metų šventė galutinai išsigimė ir tapo baimės, nepasitikėjimo, įvairių apribojimų manifestacija.
Rusijoje situacija sparčiai keičiasi. Ilgą laiką šalies gyventojai išlaikė ramybę, demonstravo patriotizmą, dažnai virstantį šovinizmu, ir buvo patikėję, kad karas yra ir liks toli nuo jų kasdienio gyvenimo. Prezidentą Putiną kurį laiką lydėjo sėkmė – ir kariniuose konfliktuose, karuose, ir sprendžiant ekonomikos klausimus, ir užsienio politikoje. Tačiau vieną dieną sėkmė jį apleido, ir daug problemų staiga užgriuvo vienu metu. Daugelis Rusijos gyventojų, įskaitant tuos, kurie dar visai neseniai buvo karšti Putino gerbėjai, pradėjo reikšti nepasitenkinimą – žinoma, dar ne pačiu Putinu (už tai grėstų neišvengiamos represijos), o dėl daugelyje sričių šalyje prastėjančios padėties. Putino populiarumo smukimą liudija netgi Kremliaus aprobuoti Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo reitingai.
Garsus Rusijos žurnalistas, gyvenantis Maskvoje, buvęs radijo stoties „Echo Moskvy“ vadovas Aleksejus Venediktovas iš Amsterdamo transliuojamai televizijai „Dožd“ davė interviu apie gyventojų nuotaiką Rusijoje. Pasak A. Venediktovo, visi Rusijos visuomenės sluoksniai ir provincijoje, ir ypač Maskvoje yra pavargę nuo tvyrančio neapibrėžtumo. Pasak A. Venediktovo, žmonėms atrodo, kad jau geriau yra siaubinga pabaiga, nei be galo išsitęsęs siaubas.
„Z blogeris“ (tai yra Putino šalininkas) Aleksandras Kartavychas savo paskyroje parašė, kad visi „Z blogeriai“ jaučia visuomenės nuomonės pokytį. „Ir aš jaučiu, kad mano auditorija pradeda smarkiai irzti. Yra didelis radikalizmo poreikis. To, kad kas nors paaiškintų, kas yra svarbiausias kaltininkas ir kam reikia išdaužyti snukį. Net Solovjovo auditorija prarado savo ankstesnį budrumo polėkį ir kažką nerišliai murma sau po nosimi. Tokiu kolektyvinės psichozės režimu visuomenės atsparumo liko pusantro–dviem mėnesiams“, – rašo tinklaraštininkas (pasisakymas kiek redaguotas, išbraukiant keiksmažodžius).
Priežasčių, kodėl Rusijos visuomenė taip jaučiasi, yra daug: prastėjanti ekonominė padėtis, didėjantis skaičius sužeistųjų ir žuvusiųjų kare, jau 30 Rusijos regionų pasiekiančios Ukrainos raketų ir dronų atakos, keli ypatingi įvykiai – didelis potvynis Šiaurės Kaukaze, į kurį vangiai reagavo valdžia, paslaptingas ir niekaip nepaaiškintas gyvulių skerdimas Sibire, mobilizacijos ir gyventojų santaupų nusavinimo grėsmė ir daugybė vis griežtėjančių suvaržymų. 26 metus valdančio Putino įtaiga ir žavesys jo gerbėjų akyse ėmė slopti. Galų gale daugelis suprato, kad tai senstelėjęs, paranojiškas, nuo gyvenimo atitrūkęs autokratas. Mažų mažiausia, ką galima apie jį pasakyti, yra tai, kad per dvidešimt šešerius metus jis daugeliui tiesiog įgriso. Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo interneto ribojimai. Jie įgauna pačias įvairiausias formas: uždraudžiami populiarūs socialiniai tinklai, kovojama su VPN, ribojama prieiga prie interneto, išskyrus „baltąjį“ valdžios aprobuotą svetainių sąrašą, galų gale kuriam laikui išvis išjungiamas mobilusis internetas, kartais net ir belaidis ryšys.
26 metus valdančio Putino įtaiga ir žavesys jo gerbėjų akyse ėmė slopti. Galų gale daugelis suprato, kad tai senstelėjęs, paranojiškas, nuo gyvenimo atitrūkęs autokratas.
Tai paveikia kiekvieną gyventoją: žmonės negauna būtinos informacijos, stringa įprastos paslaugos, neveikia navigacija ir banko kortelės. Tai vyksta šalyje, kuri jau buvo pripratusi naudotis interneto privalumais ir garsėjo išplėtotomis skaitmeninėmis paslaugomis. Šie erzinantys ir skaudžiai kasdienį gyvenimą paveikę ribojimai yra tiesiogiai susiję su didėjančiu Putino neadekvatumu. Autokratas pats nesinaudoja internetu, jam nereikia internetu teikiamų paslaugų ir jis ne kartą yra įvardijęs internetą kaip blogybių šaltinį. Nurodydamas išjungti internetą, jis nesuvokia, kiek tai paveikia kiekvieną žmogų ir kokią žalą daro ekonomikai. O kad tai būtent Putino sprendimas, abejoti netenka, nes jau senokai Rusijoje tik jis priima visus bent kiek svarbesnius sprendimus.
Karą Ukrainoje rusai pradėjo šūkiu „galime pakartoti“, turėdami omenyje Antrąjį pasaulinį karą, kurį jie vadina Didžiuoju Tėvynės karu. Žinoma, čia karo motyvai ir istorinė perspektyva yra visiškai supainioti, bet pažvelgus į šį palyginimą verta pabrėžti, kad Didysis Tėvynės karas truko 1 418 dienų, o karo Ukrainoje trukmė jau gerokai didesnė. Ukrainoje vykstantis karas labiau panašus į Pirmąjį pasaulinį karą, vykusį iki išsekimo, nes tuo metu, kaip ir šiandien, technikos pažangos lygis lėmė padėtį, kai gynybos taktika ir gynybai skirtų ginklų pajėgumas viršijo puolimo pajėgumus.
2022 m., susidūrę su Putino netikėtai pradėto karo realybe, dauguma gyventojų patyrė šoką ir kurį laiką gyveno kognityvinio disonanso sąlygomis, mėgindami rasti karo pateisinimą ir kartu grimzdami į apatiją, įtikinėdami save, kad karas nepakeis jų gyvenimo. Sunku buvo patikėti, kad šalis lengvai pasiduos karo, kurio pretekstas akivaizdžiai dirbtinis, propagandai. Daugelis stebėtojų prognozavo, kad žiauri karo realybė ir į šalį grįžtantys karių karstai Rusijos gyventojams atvers akis. Deja, to neįvyko, iš dalies dėl Putino gudriai suplaktos patriotizmo idėjos ir gero atlygio kovojantiems bei sužeistiems kariams ir išmokų žuvusių karių šeimoms. Dosnios išmokos, tapusios socialiniu liftu skurstančios provincijos gyventojams, investicijos į karo pramonę ir Rusijos verslo pelnymasis iš Rusiją palikusių Vakarų bendrovių nusavinimo suteikė impulsą Rusijos ekonomikai ir sukūrė prielaidas karo euforijai. Abejonės ir sveiko proto argumentai išseko, garsiai skambėjo raginimas „pasirinkti“. Ir Rusija pasirinko. Propagandininkų kurstoma šalis nugrimzdo į šovinizmo liūną, mėgavosi savo šalies didybės bei išskirtinumo pasakomis ir susivienijo aplink savo lyderį – Putiną. Tai reikės prisiminti ateityje, sprendžiant šalies gyventojų atsakomybės klausimą.
Karas tapo dingstimi panaikinti asmens laisves, nudažyti gyvenimą pilka spalva ir atimti ateities perspektyvą. Vieną dieną gyventojai atsibudo šalyje, panašioje į Šiaurės Korėją, tik, skirtingai nei šiaurės korėjiečiai, jie žino, ką prarado.
Tačiau euforija negali tęstis amžinai – anksčiau ar vėliau gyvenimo realybė primena apie save. Pradėkime nuo to, kad iškreipto istorijos suvokimo užvaldytas Putinas ir jo mintis įgarsinantys propagandininkai jau senokai padėjo skelbti, kad nuo šiol Rusija niekada nenustos kariauti. Tai liudija ne tik skambūs pareiškimai, bet ir ekonomikos perorientavimas į karo pramonę, visų valstybės struktūrų pajungimas karo reikalams ir karo kultas, propaguojamas žiniasklaidoje, diegiamas universitetuose, privalomas bendrojo ugdymo mokyklose ir pasiekiantis net vaikų darželius. Nors tai ir žinodami, kurį laiką gyventojai galėjo gyventi iliuzijoje, kad dėl karo jiems neprireiks aukotis, kad vis dėlto jiems liks asmeninio gyvenimo erdvė, į kurią valdžia nesiryš kėsintis. Jie suklydo. Karas tapo dingstimi panaikinti asmens laisves, nudažyti gyvenimą pilka spalva ir atimti ateities perspektyvą. Vieną dieną gyventojai atsibudo šalyje, panašioje į Šiaurės Korėją, tik, skirtingai nei šiaurės korėjiečiai, jie žino, ką prarado.
Dabartinis režimas Rusijoje – personalinis, visa valdžia sutelkta vieno žmogaus rankose. Vienas iš dalykų, kuris pavyko Putinui, – tai sukurti galingas bei ištikimas jam saugumo ir jėgos struktūras. Putinas savo politikos nekeis, ir saugomas bei ginamas ištikimų jėgos institucijų valdžioje gali išlikti ilgai. Nepaisant bet kokių pareiškimų, jis neketina stabdyti karo, nes jau nebemokėtų valdyti nekariaujančios šalies. Vis dėlto jo autoritetui pradėjus eižėti, neišvengiamai pradedama žvalgytis į ateitį ir spėlioti, kokia Rusija gali būti po Putino.
Rusijos režimas iš esmės skiriasi nuo Kinijos. Nelikus Komunistų partijos vado Xi, Kinijos komunistų partija tiesiog išsirinks naują vadovą. Nelikus Putino, Rusijos viršūnėje atsiras vakuumas. Galima svarstyti įvairius scenarijus, kaip jis bus užpildytas, tačiau demokratinio kelio scenarijaus galima tikėtis bene mažiausiai. Dar vienas dalykas, kuris pavyko Putinui, – tai iš savo aplinkos pašalinti bent kiek ryškesnes asmenybes, todėl neįmanoma įvardyti, kas galėtų užimti jo vietą. Nelikus Putino, iškart išryškės, kokia susiskaldžiusi, skirtingų interesų draskoma šalis yra Rusija. Bent jau pirmuoju laikotarpiu labiausiai tikėtina, kad pranašumą turės grubi jėga ir valdžia atiteks kuriam nors iš jėgos struktūrų atstovų. Kol kas lieka tik stebėti, kokias dar išsigimimo formas įgis merdėjantis režimas.
