Daugeliui Stambulo konvencijos pavadinimu žinoma tarptautinė sutartis iš tiesų vadinasi Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Tai yra konvencija, kuria Europos Tarybai priklausančiose šalyse siekiama kurti bendrą smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos strategiją.
Ne Europos Sąjungai, o Europos Tarybai, kuriai priklauso visos Europos šalys, išskyrus iš jos pašalintą teroristinę valstybę ir jos sąjungininkę, kuri į ją taip ir nebuvo priimta dėl žmogaus teisių pažeidimų. Būtent žmogaus teisių gynimas ir yra pagrindinis Europos Tarybos tikslas.
Lietuva Europos Tarybos nare tapo vienuolika metų anksčiau, nei tapo Europos Sąjungos nare. Europos Tarybai priklauso ir Turkija – beveik nuo pat jos įkūrimo pradžios prieš 75 metus. Kadangi Smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos konvencija šalių pasirašymui buvo parengta Stambule, taip ji sutrumpintai ir vadinama. Lietuva ją pasirašė prieš 12 metų – 2013 m. birželio 7 d., tačiau ji ligi šiol nėra ratifikuota, t. y. nepatvirtinta Seime.
Dažniausiai teisiniuose dokumentuose būna daug sąvokų, kurių turinį svarbu apsibrėžti, kad jis būtų suprantamas vienodai būtent tame dokumente.
Kadangi šios konvencijos angliškame variante net 25 kartus pavartotas žodis „gender“, jo turinys ir paaiškintas konvencijos pradžioje. Lietuvių, kaip ir daugelyje kitų kalbų, tokios sąvokos nėra, todėl daugumai šalių iškilo keblumų ją verčiant. Lietuvių kalba ji buvo išversta kaip „lytis socialiniu aspektu“, o tai yra – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Vienos šalys išvertė panašiai kaip mes, kitos, kaip, pavyzdžiui, vokiečiai arba bulgarai, tiesiog paliko žodį „lytis“, o ukrainiečiai paliko „gender“.
Tai, kad tokių susiformavusių vaidmenų yra daug, nekelia abejonių. Pavyzdžiui, kai savo pareigomis ir amžiumi visiškai lygiaverčių asmenų susirinkime lyg ir savaime suprantama, kad už kavos išvirimą ar jos atnešimą yra atsakinga moteris ar moterys. Arba, kad ranką paspaudimui paduoda tik vyrai vyrams. Čia būtų galima tęsti labai ilgai.
Bet konvencija yra ne apie tai. Joje tik teigiama, kad būtent dėl tokių lyčių konstrukcijų moterys dažniau patiria ir smurtą, nes pagal sukonstruotą vaidmenį jos turi paklusti, jos turi mažiau savarankiškumo, jos turi mažiau galių, mažiau įtakos. Tai ir yra „gender“ – lyties pagrindu sukonstruotas vaidmuo. Ir dėl jo moterys patiria daugiau smurto, ir būtent iš vyrų – tai prieš keletą dienų eilinį kartą parodė ir Seimo kontrolierių įstaigos užsakytas tyrimas. Tai, kad kontrolės balanso nebuvimas, kai kažkas jos turi labai daug, o kažkas jai turi paklusti, sukelia didelę nusikalstamo elgesio riziką, dar praėjusio amžiaus pabaigoje pastebėjo Charlesas Tittle`as savo sukurtoje kriminologinėje socialinės kontrolės balanso teorijoje.
Argumentas, kurį dažnai išsako nematantieji šios konvencijos ratifikavimo prasmės, kad neva mums konvencijos nereikia, mes turime savo įstatymus, yra paprasčiausias išsisukinėjimas.
Pirma, konvencijos nekuriamos per dvi savaites, kaip kai kurie įstatymų projektai Lietuvoje. Tai yra ilgas procesas, kuriame dirba daug ekspertų, diskutuojama, remiamasi tyrimais ir geriausia praktika tarptautiniu mastu. Pirminiai dokumentai, lėmę šios konvencijos priėmimą, buvo parengti daugiau nei prieš 20 metų.
Antra, tai yra ilgalaikis projektas, orientuotas į šimtmečius, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų, politinių jėgų, tai yra ilgalaikis valstybės įsipareigojimas. Žinoma, galima ją denonsuoti, t. y. nutraukti, bet tai būtų didelis žingsnis atgal ir reikštų politinį ir teisinį šalies bankrotą Europoje.
Trečia, konvencija numato šalies atskaitomybę – ji turi teikti ataskaitas, parodyti, ką padarė ar ko nepadarė įgyvendindama konvencijos nuostatas.
Ir, galiausiai, ketvirta, tarptautinėmis sutartimis yra kuriama teisinė-kultūrinė erdvė, kuriai norime ar nenorime priklausyti. Internete galima atsidaryti „Wikipedijos“ puslapį anglų kalba ir pasižiūrėti į žemėlapį šalių, kurios jau yra pasirašiusios ir ratifikavusios šią konvenciją, ir kurios nekreipia į ją jokio dėmesio ir netgi aukščiausiu politiniu lygmeniu ją pašiepia. Jei jau trūksta noro ir laiko gilintis į konvencijos nuostatas, tai reikėtų pasižiūrėti, į kurį krepšelį šalių, sporto terminais kalbant, patenkame su savo pozicija ir tarp kokių dviejų labai skirtingų teisinių-kultūrinių erdvių tokiu neveiklumu esame.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
