Ar verta Europos lyderiams pataikauti Donaldui Trumpui, net jei šis negaili aštrios kritikos mums?
Vis daugiau europiečių nevengia principingai atsikirsti Trumpui. Tačiau tarptautinėje politikoje svarbu ne emocinis pasitenkinimas, o rezultatas.
Esminis tikslas – stiprinti saugumą. Retorika tėra priemonė tam pasiekti. Todėl verta prisiminti kadaise JAV prezidento pareigas ėjusio Theodore`o Roosevelto principą: kalbėk švelniai, bet turėk didelę lazdą. Kitaip tariant, raiška turi būti santūri, bet paremta apčiuopiama galia.
Viešas žodžių karas su Trumpu neduos naudos. JAV lyderis ne kartą parodė, kad asmeninį susierzinimą paverčia realiais sprendimais – nuo prekybinių tarifų iki spaudimo sąjungininkams. Pranešimas apie ketinimą iš Vokietijos išvesti 5 tūkst. JAV karių tai tik patvirtino.
Visgi tai nereiškia pasirinkimo tarp keliaklupsčiavimo ir žodžių karo. Tarp šių kraštutinių pasirinkimų yra labai plati erdvė, kurią verta išnaudoti. Sąjungininkai Europoje neturi pritarti kiekvienam Baltųjų rūmų pareiškimui. Bet laikinai geriau pasijausti leidžiantis žodžių mūšis taip pat nėra išeitis.
Aštri retorika gali atrodyti principinga, bet ji nesukuria nė vienos papildomos brigados ar oro gynybos sistemos. Tik atitraukia dėmesį nuo svarbesnių tikslų. Jei pasirinkimas yra tarp skambių frazių ir nevystomų pajėgumų arba santūresnės laikysenos ir spartesnio ginklavimosi, racionalus variantas turėtų būti antrasis.
Tai nėra naivumas. Veikiau – realizmas. Europos žemyno priklausomybė nuo JAV saugumo garantijų susiformavo ne dėl Trumpo. Ji augo dešimtmečius, nes didelė dalis Europos valstybių saugumą laikė investicijų neverta sritimi. Spragas, manyta, juk vis tiek užpildys Amerika.
Europiečių užduotis šiandien nėra pamaloninti Trumpą. Užduotis daug subtilesnė – neprarasti politinės savitvardos ir tuo pat metu stiprinti realius pajėgumus. Kalbėti ramiai, bet ruoštis grėsmėms su ypatingu užsidegimu.
Europa turėtų stiprėti ne todėl, kad Trumpas reikalauja, o todėl, kad pati supranta būtinybę. Čia pavyzdžiu tampa Vokietija. Berlynas gynybai jau skiria apie 150 mlrd. eurų ir tvariai juda link 3,5 proc. BVP ribos. Tai reikšmingas lūžis šaliai, kuri ilgą laiką buvo kritikuojama dėl vangumo. Tačiau tokį tempą palaiko toli gražu ne visos Vokietijos kaimynės. Todėl kalbėjimo kietai nereikėtų painioti su realia galia.
Be to, neverta apsigauti manant, kad santykiai su Vašingtonu gali tik subyrėti. Politinė įtampa didelė, tačiau karinis bendradarbiavimas išlieka gerokai stabilesnis, nei leidžia manyti vieši ginčai. JAV Europoje tebeturi apie 80 tūkst. karių. Net ir po anonsuoto dalinio išvedimo Vokietija išliks vienu svarbiausių amerikiečių atramos taškų žemyne.
Europiečių užduotis šiandien nėra pamaloninti Trumpą. Užduotis daug subtilesnė – neprarasti politinės savitvardos ir tuo pat metu stiprinti realius pajėgumus. Kalbėti ramiai, bet ruoštis grėsmėms su ypatingu užsidegimu.
Jei Europa šios logikos neįgyvendins praktiškai, ji ir toliau bus priklausoma nuo JAV ne tik strategiškai, bet ir psichologiškai – kiekvieną Trumpo nuotaikos pokytį paversdama egzistencine krize. Ir priešingai, darant sudėtingus, bet būtinus sprendimus, santykiai su Baltųjų rūmų šeimininku virs ne silpnumo, o brandos pavyzdžiu. Santūrumas padės laimėti laiko tam, kad Europa pagaliau taptų stipresnė darbais, o ne žodžiais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
