Daug kas, ypač kai su vaikais nutinka kokie nors nepageidautini įvykiai, sako, kad šiais laikais vaikai turi per daug teisių ir neturi jokių pareigų arba jų nežino. Prieš keletą metų kartu su kolegomis Vilniaus universitete atlikto tyrimo metu sužinojome, kad tokiam teiginiui pritaria net 72 procentai Lietuvos gyventojų.
Įvairiose konferencijose išgirdęs tokius teiginius, kurių kartais vis dar išsako ir su vaikais dirbantys specialistai, visuomet klausiu, o tai kokių teisių vaikai neturėtų turėti. Tuomet dažniausiai tylima arba pasakomi nieko bendra su vaiko teisėmis neturintys pavyzdžiai. Susidaro įspūdis, kad vaiko, kaip žmogaus, teisių nepripažinimas susijęs su noru išlaikyti neginčytiną žinojimo ir teisumo galią vaikų atžvilgiu ir baime ją prarasti.
Visgi dar 1989 metais priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija tapo reikšmingu pagrindu užtikrinti vaiko teises visame pasaulyje. Pasaulio mastu nėra lengva dėl ko nors susitarti, o šią Jungtinių Tautų konvenciją yra ratifikavę daugiausia šalių pasaulyje. Lietuva šią konvenciją ratifikavo lygiai prieš 30 metų, metais vėliau jos pagrindu buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Nepaisant gerų teisinių pagrindų ir esamos institucinės sistemos, vaiko teisių užtikrinimas vis dar per dažnai lieka paraštėse, kai reikalai tampa rimti ir sudėtingi.
Pavyzdžiui, teisė į išsilavinimą. Kiekvienais metais Lietuvoje maždaug 50 tūkstančių vyresniųjų klasių moksleivių turi nuolankiai priimti visas egzaminų naujoves ir prie jų prisitaikyti, neturėdami nė menkiausios galimybės joms pasipriešinti. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei kiekvieną pavasarį būtų tvirtinamos visiškai naujos kelių eismo taisyklės su naujais apribojimais ir reikalavimais. Arba jei kiekvieną pavasarį verslui būtų nustatomas visiškai naujas reguliavimas su naujomis tvarkomis ir nuostatomis, kurios iš dalies netgi nebūtų žinomos, nes nebūtų išleistos – kaip vadovėliai, iš kurių reikia mokytis ir laikyti egzaminus. Akivaizdu, kad tokios tvarkos nustatytojai greitai prarastų turimą valdžią, bet mokiniai – ne vairuotojai ir ne verslininkai, įprasta reikalauti iš jų to, kas tik atrodo naudinga jų „ateičiai“.
Arba teisė į socialinę apsaugą. Jeigu dešimties metų vaikas užpuola mokytoją, tai jis nėra joks nusikaltėlis. Jis yra vaikas, kuris greičiausiai bus patyręs kompleksinę raidos traumą, todėl taip elgiasi, ir tokie įvykiai yra ne policijos įsikišimo, bet pagalbos jam ir jo šeimai klausimas. Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą ir vaikystę. Neparašyta, kad pagrindas yra tik geros ar save tokiomis laikančios šeimos, ir neparašyta, kad globoja tik šviesią vaikystę, globoja ją visokią.
Arba teisė vystytis ir nepatirti diskriminacijos. Paskutiniojo, praėjusiais metais atlikto, tarptautinio Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų Lietuvos mokyklose tyrimo duomenimis, maždaug 13 proc. penkiolikmečių bent kartą gyvenime yra vartoję nelegalių narkotikų, o tai yra tūkstančiai vaikų ir toli gražu ne pavieniai atvejai, nuskambantys medijose. Tačiau tokiais atvejais vieni vaikai kažkodėl tampa „aukomis“, kurias reikia ginti ir apsaugoti, kiti vaikai tampa „kaltininkais“, kuriuos reikia iš visur šalinti ir griežtai nubausti, ignoruojant tai, kad jie taip pat yra vaikai. Valstybės ir kiekvieno mūsų pareiga yra saugoti visus vaikus, ir ne todėl, kad jie yra mūsų ateitis, o todėl, kad jų gyvenimai vyksta dabar.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
