Baimė svetimųjų, kitaip atrodančiųjų ir nesuprantamai kalbančiųjų turi gilias šaknis. 2016 m. vadinamosios „migracijos krizės“ Europoje metu žymus lenkų sociologas ir filosofas Zygmuntas Baumanas parašė vieną paskutiniųjų savo gyvenimo knygų, pavadindamas ją „Nepažįstamieji prie mūsų durų“.
Sąvoką „migracijos krizė“ jis visur rašo kabutėse ir kalba ne apie migracijos, bet apie solidarumo krizę.
Kritikuodamas bejausmį abejingumą ir moralinį aklumą, jis konstatuoja, kad svetimųjų baimę sukelia būtent tai, kad šie žmonės mums yra svetimi – apie juos mes žinome per mažai, sunku prognozuoti jų elgesį, nežinai, ko iš jų tikėtis, ko iš jų laukti. Ir dar, rašo Zygmuntas Baumanas, šie ateiviai savo pasirodymu prie mūsų durų, kurį lėmė juos ištikęs beširdis likimas, tokiu trikdančiu, erzinančiu ir bauginančiu būdu parodo mums mūsų pačių padėties pažeidžiamumą ir sunkiai susikurtos gerovės trapumą.
Taigi svetimųjų baime galima lengvai manipuliuoti, gąsdinti svetimaisiais, nors akivaizdu, kad joks žmogus savo namų nepalieka, jei tam nėra rimto pagrindo. Ir niekas savo namų nepalieka tam, kad keltų grėsmę kitiems, jei tik jis nėra priešiškos šalies kareivis.
Todėl migranto statusas taip lengvai susiejamas ir su nusikalstamu elgesiu. Įprasta laikytis trumparegiškų ir supaprastintų prielaidų, pagal kurias iš svetimų, keistų ir tikėtinai neišsilavinusių žmonių tiesiog galima laukti bet ko, ir baisiausiai stebimasi, kai kažką panašaus padaro „vienas iš tokių, kaip mes“, t. y. gerai pažįstamas.
Pasižiūrėkime į statistiką. Lietuvoje 100 000 gyventojų tenka maždaug pusantro tūkstančio registruotų nusikalstamų veikų (beje, tai yra vienas mažiausių nusikalstamumo rodiklių Europos Sąjungoje). 95 procentus nusikalstamų veikų Lietuvoje padaro Lietuvos piliečiai. Nusikalstamas elgesys neturi tautybės, bet jei kokia nors etninė grupė yra didelė, tai neišvengiamai tarp jų bus ir nusikalstančiųjų, bet jų visada bus mažuma. Pavyzdžiui, Londone gyvena maždaug 100 000 lietuvių, tai statistiškai vertinant bus neišvengiama, kad jie padarys maždaug pusantro tūkstančio nusikalstamų veikų. Tai reiškia ir tai, kad likusieji 98 procentai lietuvių nenusikals ir nusikaltėlių etiketės negalima kabinti visai lietuvių etninei grupei.
Beje, dar iki Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos tai labai mėgdavo daryti bulvarinė britų spauda – rytų europiečius vaizduodama pirmiausia kaip nusikaltėlius, nors absoliuti dauguma jų tokiais nebuvo ir nėra – jie sąžiningai kūrė ir tebekuria Jungtinės Karalystės ekonomiką. Bulvarinės spaudos kuriamas neigiamas rytų europiečių, pirmiausia, kaip nusikaltėlių, įvaizdis buvo vienas iš daugelio veiksnių, lėmusių Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos. Dabar jau akivaizdu, kad sprendimas buvo trumparegiškas, iš dalies paremtas emocijomis ir stereotipais svetimųjų atžvilgiu.
Ir dar, rašo Zygmuntas Baumanas, šie ateiviai savo pasirodymu prie mūsų durų, kurį lėmė juos ištikęs beširdis likimas, tokiu trikdančiu, erzinančiu ir bauginančiu būdu parodo mums mūsų pačių padėties pažeidžiamumą ir sunkiai susikurtos gerovės trapumą.
Taigi svetimųjų baime galima lengvai manipuliuoti, gąsdinti svetimaisiais, nors akivaizdu, kad joks žmogus savo namų nepalieka, jei tam nėra rimto pagrindo. Ir niekas savo namų nepalieka tam, kad keltų grėsmę kitiems, jei tik jis nėra priešiškos šalies kareivis. O taikos sąlygomis gerokai didesnė tikimybė yra nukentėti artimiausioje aplinkoje, nuo artimiausių ir pažįstamų žmonių, ne nuo svetimųjų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
