Lietuvoje per metus bausmei atlikti įkalinami maždaug 8 tūkstančiai asmenų. Savo infrastruktūra, vyraujančiais santykiais ir požiūriu į žmogų kalėjimų sistema Lietuvoje per 35 metus pasikeitė mažiausiai iš visų socialinio gyvenimo segmentų. Buvę ir esami kaliniai kalėjimą be užuolankų vadina tiesiog lageriu, pasakoja apie nepagarbą ir smurtą, taip pat tai, kad didžioji dalis kalinių priklausomi nuo narkotikų tampa būtent kalėjimuose.
Europos Tarybos Kankinimų prevencijos komitetas praėjusių metų pradžioje paskelbtoje ataskaitoje apie Lietuvą, be jau dešimtmečius kartojamų tų pačių pastabų ir priekaištų, Lietuvos kalėjimuose vyraujančią subkultūrą pavadino šiuolaikine vergovės forma.
Skaitau šį tekstą ir lyg girdžiu, kaip šimtai tūkstančių LRT RADIJO klausytojų jį girdėdami savo virtuvėse, darbo vietose ar automobiliuose į jį reaguodami sako ar galvoja, „taip jiems ir reikia!“. Bet neskubėkit. Penki dalykai, galbūt priversiantys suklusti.
Pirmiausia, pinigai. Apie juos dabar valstybės mastu kalbame daug, kaip niekada anksčiau. Per metus Lietuvos kalėjimams skiriama daugiau nei 100 mln. eurų. Ar jums neįdomu, kur, kaip ir ar veiksmingai tie pinigai panaudojami sistemai, kuri atrodo būtent taip? Be to, Lietuvos valstybė jau daug milijonų eurų yra sumokėjusi kaip žalos atlyginimą už blogas kalinimo sąlygas. Ir dar daug milijonų kainuoja visa tai, kas po žalingo kalinimo nutinka su buvusių kalinių gyvenimais.
Antra, kalinių skaičius ir kalinimo sąlygos nėra valstybės likimas, bet jos pasirinkimas – kiek atstūmimo ir skausmo ji nori atseikėti kaip bausmę. Įvairių valstybių patirtis rodo, kad į nusikalstamą elgesį galima reaguoti labai įvairiai ir skirtingai, o brangiai kainuojantis ir žalingas įkalinimas nėra būtinas.
Kriminologijoje žinomas klasikinis Suomijos pavyzdys, kuri po laimėto Žiemos karo prieš totalitarinę valstybę kaimynę nusprendė, kad pagal kalinių skaičių nenori būti tokia, kaip ta totalitarinė valstybė, ir laikui bėgant kalinių skaičių sumažino iki kitų Skandinavijos šalių lygio. Pagal kalinių skaičių 100 000 gyventojų Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių yra 5-oje vietoje nuo galo. Suomijoje jų yra 3 kartus mažiau.
Beje, pastaraisiais metais kalinių skaičius reikšmingai padidėjo Slovakijoje ir Vengrijoje. Tai nėra politinis komentaras, bet politinį kontekstą turbūt suprantate, valstybės radikalėjimas didina ir kalinių skaičių. Taigi kalinių skaičius yra valstybės pasirinkimas ir politinė taktika, galime pasirinkti jų turėti mažiau ir užtikrinti žmogaus orumo nežeminančias kalinimo sąlygas.
Trečia, nereikėtų galvoti, kad ten yra „jie“, o čia esame „mes“. Jei per metus maždaug 8 tūkstančiai asmenų atsiduria kalėjimuose, iš jų didžioji dalis pirmą kartą, tai galima įsivaizduoti, kiek daug kalinimo patirties per dešimtmečius turėjusių asmenų gyvena mūsų visuomenėje, o dar reikėtų priskaičiuoti jų artimuosius ir draugus. Dažnas politikų išsisukinėjimas, neva visuomenė nesupras to ar ano kalėjimų sistemos reformoje yra tik nenoras prisiimti atsakomybę, priimti ir įgyvendinti būtinus sprendimus. Nėra „jų, kalinių“ ir visuomenės, yra viena visuomenė, o jos socialinę brandą rodo būtent padėtis kalėjimuose, o ne prekybos centruose.
Tęsiant šią mintį galima išskirti ir ketvirtą aspektą, kurį viename interviu išsakė iš savo gimtosios autoritarinės valstybės pabėgusi žurnalistė ir rašytoja Masha Gessen, paklausta, kodėl Vakarų visuomenės tiek daug dėmesio skiria kalinių teisėms, juk būtų galima į tai žiūrėti gerokai paprasčiau, pavyzdžiui, kaip jos gimtojoje autoritarinėje valstybėje. Ji atsakė, supraskit, kalinių teisių paisymas yra lyg lakmuso popierėlis visai žmogaus teisių sistemai šalyje. Jeigu jos bus užtikrinamos kaliniams, jos tikrai bus užtikrinamos ir visoms kitoms pažeidžiamoms socialinėms grupėms.
Ir paskutinis svarbus dalykas apie saugumą. Visuomenė saugiausia yra tada, kai visi joje gyvenantieji gyvena integruotai. Šis vienoje iš Europos Tarybos rekomendacijų išsakytų teiginių ragina matyti ilgalaikę perspektyvą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
