Lygiai prieš 30 metų Lietuvos teismuose buvo atsisakyta teismo tarėjų, vadinamųjų visuomenės atstovų teismuose, vaidinusių svarbų ideologinį vaidmenį sovietmečiu. Beveik iškart po jų atsisakymo imta kelti idėja vėl juos sugrąžinti. Galiausiai keli praėjusios kadencijos Seimo nariai netgi parengė atitinkamus įstatymų projektus, pagal planą jie turėjo būti priimti ir įsigalioti dar 2021 metais.
Šios idėjos įgyvendinimą savo programoje numatė ir dabartinė Vyriausybė. Teismo tarėjų šalininkų nuomone, teismo tarėjų atsiradimas padėtų didinti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisine sistema, skatintų teismų darbo atvirumą ir visuomenės teisinį švietimą.
Be išlygų galima sutikti su dviem dalykais: pirma, pasitikėjimas teismais išties Lietuvoje nėra didelis, kaip, beje, ir kitomis valdžios institucijomis. Praėjusių metų „Vilmorus“ apklausų duomenimis, tik kiek daugiau nei 24 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų teigė pasitikintys teismais, 29 proc. teigė nepasitikintys, beveik pusė tvirtos nuomonės neturėjo. Kita vertus, per pastaruosius 15 metų pasitikinčiųjų teismais padaugėjo beveik dvigubai, o pagal šį rodiklį esame Europos Sąjungos šalių viduryje ir lenkiame kai kurias šalis, net ir turinčias teismo tarėjų.
Antra, teismo tarėjų atsiradimą teismuose labiausiai kritikuoja arba bent jau skeptiškai vertina turintieji teisinį išsilavinimą, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su teismų darbu. Tai dar labiau audrina pasisakančiųjų už tarėjų atsiradimą teismuose fantaziją ir netgi skatina sąmokslo teorijas, neva tokią teisininkų kritiką tarėjų idėjai lemia jų pačių baimė prarasti turimą galią, įtaką ir uždarumą, o teismų sprendimų priėmimuose dalyvaujantys visuomenės nariai neva pagaliau privers teismus dirbti skaidriai ir įgyvendins tikrąjį teisingumą. Visgi teismo tarėjams nagrinėti siūloma priskirti labai nedidelį skaičių bylų. Pasižiūrėkime į juos.
Per metus Lietuvoje išnagrinėjama maždaug 15 tūkstančių baudžiamųjų bylų, iš jų vadinamųjų korupcinių – tik keli šimtai. Būtent jas nagrinėjant planuojama pasitelkti teismo tarėjus. Vadinamąsias korupcines bylas galima suskirstyti į dvi dalis – absoliuti jų dauguma paprastos, nesudėtingos, susijusios su vadinamąja buitine ar situacine korupcija. Kita dalis bylų susijusi su sistemine korupcija, ten įrodinėjimas sudėtingas ir kaip parodė keletas pastarojo meto tokio pobūdžio bylų, netgi skirtingų instancijų teisėjų nuomonės gali kardinaliai skirtis. Sunku įsivaizduoti, kad teismo tarėjų dalyvavimas abiem atvejais galėtų turėti kokią nors pridėtinę vertę.
Civilinių bylų Lietuvoje per metus išnagrinėjama beveik 200 000, iš jų dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir teismo neteisėtų veiksmų, kurias nagrinėjant planuojama pasitelkti teismo tarėjus, – tik keliasdešimt per metus.
Kitaip tariant, dalyvaujant tarėjams numatytų nagrinėti bylų skaičius bus labai nedidelis, vos keli šimtai atvejų per metus, o jų dalyvavimas tose bylose dažniausiai bus beprasmis.
Daug kas teisėjų darbą įsivaizduoja kaip romantinę pramogą, nes žinojimas apie teismų darbo specifiką daugiausia remiasi meniniais filmais ir grožinėmis knygomis. Romantikos ten nedaug, tai yra sunkus, dažnai rutininis darbas, kuriame yra daug perskaityti reikalingų tekstų, posėdžiavimo, sprendimų priėmimo, procesinių reikalavimų laikymosi, klausymo ir klausinėjimo, rašymo ir tekstų tikrinimo. Todėl prieš tampant teisėju mokytis universitetuose, o vėliau – teismuose reikia bent 7–8 metus. Lietuva neturi ilgalaikės ir demokratinės teismo tarėjų tradicijos, todėl šios idėjos stūmimas yra ne tik pataikavimas kai kuriems rinkėjams, neturintis jokios perspektyvos, bet ir pavojingas eksperimentas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
