Europos pensijų fondų asociacijos „PensionsEurope“ vadovas suomis Matti Leppala išplatino pranešimą, kuriuo įsikišo į politinį procesą Lietuvoje. Jis paskelbė, kad Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siūlymai, tarp kurių – „valstybės įnašo pakeitimas gyventojų pajamų mokesčio lengvata, galimybė 12 mėnesių stabdyti dalyvavimą antrojoje pensijų pakopoje ar automatinio įtraukimo į pensijų sistemą naikinimas ne tik kelia pavojų drastiškai pakenkti strateginiam tikslui, kad kuo daugiau lietuvių gautų bent 70 proc. buvusių darbinių pajamų siekiančią pensiją, bet ir grasina ateityje išbalansuoti visos valstybės finansus“ (cituota pagal „Made in Vilnius“).
Taip pat skaitykite
Ponas M. Leppala pateikia ir daugiau kritikos, kuri kaip du vandens lašai panaši į žiniasklaidoje platinamus Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) atstovų pareiškimus. Tai primena neseną įvykį, apie kurį Premjeras pastebėjo: „Tarptautinė kritika dėl valdančiosios koalicijos sudarymo su antisemitiniais pasisakymais pagarsėjusio Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“ yra socialdemokratų oponentų tarptautinių ryšių pasekmė.“ Gintautas Paluckas tokius veiksmus pavadino „antivalstybine veikla“.
Pralaiminčių lietuvių politikų polinkis užtarėjų ieškoti užsienyje senas, kaip ir pati Lietuva. Kunigaikščiai bėgiojo pas kaimynus pagalbos kovose su savo broliais ar pusbroliais dėl sosto. Ir tarpukariu Lietuvos politikai ėmė Rusijos ambasados finansinę paramą, siekdami įveikti vietinius oponentus. Kažin ar buvo atvejų, kad tą darytų ir verslo organizacijos? Bent jau šiais laikais norėtųsi tikėti, kad garbingi užsienio partneriai bus diskretiški, kai vyksta viešosios politikos diskusijos šalies viduje.
Suprantama, kad įvairios tiek verslo, tiek kitos visuomenės grupės gindamos savo interesus kritikuoja, siūlo keisti valdžios sprendimus. Pensijų fondų valdytojai turi savo įmonių akcininkų mandatą siekti kuo didesnio pelno. Jį tiesiogiai lemia pensijų turto administravimo mokesčio, kuris atskaitomas iš pensijų fondų dalyvių turto, dydis. Šiuo metu valstybės nustatyta viršutinė atskaitymų riba yra 0,5 proc. valdomo turto, t. y. apie 45 milijonų eurų nuo 9 milijardų vertės pensijų fondų dalyvių turto.
Pensijų turtas nuolat auga ne tik dėl investicijų grąžos, bet ir dėl politikų sprendimų. Svarbu dalyvių skaičius, kurį veikia valdžios sprendimu vykdomas automatinis įtraukimas, apribojimas pasitraukti ir valstybės mokamos subsidijos. Todėl viešojoje erdvėje ir girdime LIPFA atstovų susirūpinimą ne tiesiogiai pensijų fondų valdymo įmonių pelnu, bet viešosios politikos tikslus – kad „žmonės turėtų orią senatvę“, kad „pensijų pakeitimo norma pasiektų 70 proc.“. Jais pridengiamas, nors ir teisėtas, bet viešiesiems ryšiams nepatogus akcininkų pelno tikslas.
Ne tik Estija, dauguma pokomunistinių šalių, kurioms prieš ketvirtį amžiaus taip pat užsienio patarėjų buvo įsiūlytos visai ne vakarietiškos antrosios pakopos sistemos, atsitraukė nuo pradinio užmojo aprėpti visus gyventojus.
Taip žiniasklaidoje sukeliama sumaištis, kurioje nebeaišku, kas yra kas ir kokia pensijų sistema kam būtų naudinga. Suprantama, kad dabartinė valdžia mandatą panaikinti automatinį prirašymą, leisti dalį lėšų atsiimti ar dalį pervesti į savo sąskaitą „Sodroje“, nebefinansuoti antrosios pakopos iš valstybės biudžeto gavo iš piliečių, nes su tokiais pažadais laimėjo rinkimus. Nei LIPFA, nei jų nepasitenkinimą atkartojęs minėtas ponas M. Leppala tokio mandato neturi. Jie turi akcininkų mandatą didinti pelną.
Tiesa, kad išvardyti valdžios pasiūlymai bent pradiniame etape sumažins ar bent sulėtins pensijų fondų turto augimą. Tai neigiamai atsilieps ir jį valdančių įmonių akcininkų pelnams. Tačiau, kaip parodė Estijos patirtis, tai tik laikinas smuktelėjimas. Estijos antrosios pensijų pakopos reforma pensijų valdytojų dėka Lietuvoje buvo pristatoma su pašaipomis. Tačiau rezultatas, jei vertiname ne vien valdytojų pelnu, teigiamas.
Estijos parlamentas 2020 m. pavasarį priėmė Pensijų antrosios pakopos reformos įstatymą, išlaisvinantį dalyvius iš privalomo likimo antrojoje pakopoje. Nors prezidentas ir kreipėsi į Estijos Aukščiausiąjį Teismą, kad įstatymas būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas tą kreipimąsi atmetė ir 2020 m. spalio 20 d. įstatymas įsigaliojo. Jis leido žmonėms atsisakyti privalomo dalyvavimo ir suteikė keturias galimybes:
1) sustabdyti mokėjimus ir pasiimti turtą (sumokėjus pajamų mokestį), o panorėjus vėl grįžti į fondą po 10 metų;
2) sukauptą pensijų turtą pervesti į asmens specialią privačių investicijų sąskaitą ir valdyti savo turtą patiems asmenims, tęsiant į tą savo sąskaitą įmokas;
3) sustabdyti mokėjimus, bet sukauptas turtas lieka investuotas fonde, asmuo gali vėl pradėti įmokas po 10 metų;
4) tęsti dalyvavimą pagal seną tvarką.
Tiesa, kad išvardyti valdžios pasiūlymai bent pradiniame etape sumažins ar bent sulėtins pensijų fondų turto augimą. Tai neigiamai atsilieps ir jį valdančių įmonių akcininkų pelnams.
Pačioje reformos pradžioje 2021 m. Estijoje iš antrosios pakopos pasitraukė 186 tūkst. asmenų, o 2022 m. – jau tik 29 tūkst. Per pirmus dvejus metus iš fondų žmonės pasiėmė 1,8 mlrd. eurų iš buvusių 5,8 mlrd. eurų. Tereikėjo trejų metų ir antrosios pakopos fondų turtas 2024 m. pabaigoje išaugo iki 6 mlrd., t. y. viršijo buvusį iki reformos. Taigi, valdytojų pelnas vėl pradėjo augti.
Dalis pasitraukusių iš antrosios pakopos pensijų fondų estų pasirinko taupyti ar investuoti lankstesniais būdais, pvz., du kartus išaugo trečiosios pakopos dalyvių skaičius. Dalis, matyt, grąžino paskolas ar nusipirko tai, kam iki tol neturėjo pakankamai santaupų. Ir apie tai Lietuvos žiniasklaidoje skaitėme pajuokas, kad estai prisipirko šaldytuvų bei skalbyklių. Įdomu, kodėl tai juokinga. Ar įsivaizduojama, kad dabar estai šeimose turi po tris skalbykles? Ar manoma, kad keliasdešimt metų iki pensijos vietoje skalbyklės rūbus gali skalbti fondų valdytojų pažadais apie orią senatvę? Ir infliacija, beje, Estijoje, priešingai Lietuvoje platintai informacijai, kelerius metus po reformos iš esmės nesiskyrė nuo kitų Baltijos šalių.
Lietuvoje valdančiosios koalicijos pasiūlyti antrosios pensijų pakopos pakeitimai taip pat ją padarys lankstesnę. Kokia prasmė laikyti tuos, kurie patys sugeba geriau valdyti savo turtą, tuos, kurie seniai emigravę (apie pusę milijono kažkada įtrauktų į antrąją pakopą įmokų nebemoka), tuos, kurie net neturi kitos galimybės nusipirkti tos nulinksniuotos skalbyklės, bet iš menkų pajamų priversti atidėti ateičiai virš to, ką jau ir taip moka socialiniam draudimui?
Europos pensijų fondų asociacijos „PensionsEurope“ vadovas suomis M. Leppala vienbalsiai su mūsų pensijų fondų valdytojais gąsdina, kad pertvarkydama antrąją pensijų pakopą Lietuva nepakels pensijų finansavimo naštos dėl visuomenės senėjimo. Ironiška, kad pati Suomija socialinei apsaugai senatvėje jau skiria daugiau kaip du kartus didesnę visuomenės išteklių dalį negu Lietuva. Ir pakelia!
Gal jau pribrendome patys susigaudyti, kas vyksta aplink ir juo labiau savo šalyje. Būtent todėl, kad kurį laiką atkūrus Nepriklausomybę, stingant išmanymo apie privačias pensijų sistemas, aklai vadovavomės užsienio ekspertų patarimais ir nesuvoktu užsienio finansų įmonių akcininkų pelno siekiu, turime tą neišnešiotą, nuolat reanimuojamą antrosios pensijų pakopos kūdikį.
Ne tik Estija, dauguma pokomunistinių šalių, kurioms prieš ketvirtį amžiaus taip pat užsienio patarėjų buvo įsiūlytos visai ne vakarietiškos antrosios pakopos sistemos, atsitraukė nuo pradinio užmojo aprėpti visus gyventojus. Lenkija, Slovakija, Bulgarija, Kroatija, Vengrija jau 2008–2015 m. laikotarpiu leido žmonėms pasitraukti ar pereiti į pirmąją pakopą, lėšos buvo sugrąžinamos valstybių biudžetams ar pervedamos į socialinio draudimo fondus.
Politikai, ne suinteresuoti verslo atstovai, turi rinkėjų mandatą pertvarkyti pensijų sistemas. Gerai būtų, kad jie savo rinkimų pažadų laikytųsi ir dėl jų kautųsi taip, kaip kaunasi pensijų fondų valdytojai dėl akcininkų pelno.
