Lietuvos bankas (LB) paskelbė plačią studiją apie pensijas. Joje konstatavo, kad „Sodros“ pensijos mažos, nes jų finansavimui skiriama tik 7 proc. BVP lėšų, kai ES šalių vidurkis – beveik 11 proc. Tačiau, teisingai konstatavęs ligą ir jos priežastį, LB nesiūlo atitinkamo vaisto. Nepaaiškina, kaip tą finansavimą pagal ES pavyzdį padidinti. O juk tai vidutinę pensiją pakeltų nuo dabartinės 640 iki beveik 1 000 eurų ir būtų pasiektas saugios senatvės tikslas. Beveik 80 psl. LB studijoje tam neskiriama nė eilutės. Tačiau pagąsdinama, kad 2060 m. bus dar blogiau, ir šokama ant II pensijų pakopos, kuriai paskiriama visa studija. Kodėl?
Jei jau LB perima Vyriausybės funkcijas ir Socialinės apsaugos ministerijos rūpestį pensininkais, kodėl tik tais, kurie sulauks 2060 m.? Meilės logika gal tai ir galima paaiškinti – kol vieną myli, kitiems abejingas. Tačiau iš aukščiausios šalies finansų institucijos didesnio dosnumo galėtų tikėtis ir tie, kuriuos Aukščiausiasis pasikvies dar iki 2060-ųjų.
Panašu, kad LB rūpestis mažomis pensijomis tereikalingas savai biologinio determinizmo teorijai suaktualinti. Pagal ją, tik gyventojų biologinis amžius lemia visuomenės gerovę. Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų prognozės liūdnos, sumažės mokesčių mokėtojų, todėl „Sodros“ finansavimo klausimas neperspektyvus ir nevertas net analizės. Kiek atsidėsi II pakopai, tiek turėsi.
Ar tikrai mažėjant darbingo amžiaus mokesčių mokėtojų skaičiui „Sodra“ pasmerkta tapti nemokia ir vienintelė išeitis – iš anksto dešimtmečiais kaupti būsimoms išlaidoms? Istorija to nepatvirtina. Nepriklausomybės pradžioje turėjome du milijonus dirbančiųjų, dabar – tik pusantro, bet net ir pensininkai dar niekada taip gerai negyveno. Ir „Sodroje“ ne lėšų deficitas, bet perteklius ir net rezervas.
Problema ne finansų, bet meilės dabartiniams pensininkams stoka. Ant vienos lėkštės apie 40 proc. skurstančių pensininkų, ant kitos – apie trys milijardai laisvų eurų „Sodros“ rezerve. LB nė žodžio apie šį paradoksą, ko gero, todėl, kad viešojoje erdvėje jau įtvirtintas naratyvas – jei ne rezervas, krizės atveju sugrįš nuožmusis Andrius Kubilius su savo žirklėmis pensijų karpyti.
Dvi keistos aplinkybės su tuo naratyvu. Pirma, jį reikia patikrinti bent aritmetiniais veiksmais. 3 mlrd. eurų rezervas sudaro apie 60 proc. metinių „Sodros“ išlaidų pensijoms (2024 m. išlaidos buvo apie 5 mlrd.). Taigi, net trejus metus po milijardą galėtume iš esamo rezervo papildyti „Sodros“ biudžetą, esant jo 20 proc. nuolatiniam deficitui. Kiek realistiška tokio masto ekonominė krizė? Buvo panaši tik atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos. Nuo ko rengiamės dar atsiskirti?
Jei jau LB perima Vyriausybės funkcijas ir Socialinės apsaugos ministerijos rūpestį pensininkais, kodėl tik tais, kurie sulauks 2060 m.?
Antra, jei jau pensininkams uždedama viešųjų finansų rizikos draudimo našta, kodėl tik jiems? Pamename, per 2009 m. krizę A. Kubiliaus žirklės darbavosi ir atlyginimų bei įvairiausių kitų viešųjų išlaidų srityje. Apie 360 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų algoms išmokama gerokai daugiau nei pensijoms – iš Valstybės biudžeto. O jame ne rezervas, bet 5 mlrd. deficitas. Iš kokio rezervo jiems būtų mokamos algos, jei krizė užkluptų? Kodėl pensininkams negalima išleisti net esamų jiems skirtų pinigų, o dirbantiesiems algas galima mokėti net iš skolintų ne kokios krizės, bet ekonomikos augimo metais?
Apie tai nė žodžio LB banko studijoje. Joje šokama, kaip minėta, į 2060 m. su neviltimi, kad dirbantieji nebepajėgs finansuoti net dabartinių pensijų. Argumentas – tik šalies gyventojų biologinis amžius. Na, ne gyvuliukai juk esame, pažvelkime į galimus procesus visuomenėje ir vėl bent aritmetiškai paskaičiuokim. Šiandien dirbantysis nuo vidutinės 2 250 eurų algos „Sodros“ pensijų draudimui sumoka 8,72 proc., t. y. apie 200 eurų ir dar po pajamų mokesčio lieka gyventi už 1 400 eurų algą į rankas.
Iki 2060 m. realiai vidutinei algai kasmet augant (virš infliacijos) bent po 2 proc., ji per 35 m. padvigubėtų iki 4 500 eurų. Net jei tektų įmokos dalį „Sodrai“ padidinti dukart – iki 17,44 proc., kad būtų atsvertas dirbančiųjų skaičiaus kritimas, jokia katastrofa neįvyktų. Mūsų pavyzdinis darbuotojas nuo 4 500 sumokėtų beveik 800 ir po kitų mokesčių liktų gyventi su 2 400 eurų, t. y. jo alga į rankas ne padvigubėtų, bet vis tik išaugtų 70 proc.
Na, tai liks ir 2060 m. sotūs ir avis (darbuotojai), ir vilkas (pensininkai). Maždaug toks pajamų paskirstymas tarp dirbančiųjų ir pensininkų jau dabar yra vidutiniškai ES, nuo kurios atsilikimą fiksuoja pats LB, bet palieka kaip nevertą sprendimo. Taigi, nereikia dramų dėl „Sodros“ pensijų ateityje.
O jei jau jų taip norisi, kodėl gi nepagąsdinti ne vien „Sodros“ likimu, bet viso viešojo sektoriaus? Juk jeigu drastiškai mažės skaičius dirbančiųjų, kartu ir mokesčių mokėtojų, kurie išlaiko pensininkus, tai mažės ir skaičius išlaikančiųjų kariuomenę, teismus, sveikatos apsaugą, švietimą, policiją... Mokesčių mokėtojai visa tai finansuoja, o išlaidos pensijoms tesudaro 20 proc. visų surinktų mokesčių. Ar 2060 m. nebereikės krašto apsaugos, remontuoti kelius, finansuoti sveikatos apaugos?
Jeigu dėl sumažėsiančio mokesčių mokėtojų skaičiaus LB vienintele išeitimi pensijų srityje temato išankstinį kaupimą joms II pakopoje, kodėl nesiūlo kaupti rezervus kitoms reikmėms, kurios 2060 m. taip pat nesumažės, o kai kurios net išaugs. Tačiau jis nepropaguoja nei II policijos pakopos, nei II sveikatos, nei II kultūros pakopos. Kodėl mano, kad nesusitvarko tik Socialinės apsaugos, bet ne kitos ministerijos? Lietuvos banko įstatyme nerasime net žodžio „pensija“. O kadangi jis atsakingas už visos šalies finansinį ir euro stabilumą, tai lauktume studijos apie visos šalies finansinį stabilumą iki 2060-ųjų. Ją rengiant, pamatytume, kad skyrius apie II pensijų pakopą nebūtų vertas net žvakės žibinimo.
Na, bet turime tai, ką LB paskelbė, ir ačiū už išskirtinę simpatiją privačiai valdomoms pensijoms. Vertingiausia studijos dalis – II pensijų pakopos dalyvio portretas, dalyvių pasiskirstymas pagal sukauptas sumas, amžių, lytį ir pan. 20 metų šie duomenys buvo privačių pensijų bendrovių saugoma paslaptis, o turėtų būti atviri Valstybės duomenų agentūroje. Jie svarbūs viešosios politikos sprendimams. Vyriausybei tai bus reikšminga pagalba rengiant išėjimo iš pensijų fondų trajektorijas. Paskelbti duomenys leidžia matyti, kokia dalis pensijų fondų dalyvių gali būti paleisti kaip nesuradę kaupimo prasmės (Konstitucinio Teismo terminas), nes, pvz., priartėjo prie pensinio amžiaus su menkutėmis sumomis ar vos pradėję kaupti jau seniai ir negrįžtamai emigravo.
LB studijoje pristatoma daug II pakopos hipotetinių variantų, rodančių, kokią dalį atlyginimo gali tikėtis asmuo ateityje sukaupti. Į simuliacijų rezultatus galima žiūrėti ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Bet kuriuo atveju ne II pakopa, o „Sodros“ pensija lems gyvenimo lygį senatvėje. Tuo metu ne hipotetiniai scenarijai, o faktiniai duomenys rodo, kad 2004–2024 m. vidutinė metinė II pakopos pensijų fondų grąža – 5,2 proc., kai infliacija išmokoms indeksuoti – 4,2 proc., o vidutinės algos vidutinis metinis augimas bei „Sodros“ pensijos vidutinė grąža – po 9,1 proc. Taigi, faktiniai duomenys patvirtina, kad ne ten 20 metų buvo ieškoma, o LB vis dar tebeieško esminių sprendimų.
Iš LB teikiamų rekomendacijų paminėtinos dvi kiek reikšmingos. Pirma, siūloma atsisakyti II pakopos finansavimo iš valstybės biudžeto, kuris jau kainuoja 300 mln. per metus ir nuolat auga. Sveikintina, nes tai viena iš didžiausių ir akivaizdžiausių klaidų, kurios autorius reikėtų bent viešinti. Įmokas į II pensijų pakopą moka maždaug kas antras dirbantysis. Tarkime, su tėvais gyvenantis ir iš tėvų šaldytuvo tebevalgantis viengungis jaunuolis, uždirbantis vidutinę algą, dalyvauja privačiame pensijų fonde ir todėl iš valstybės kasmet gauna apie 400 eurų paramos. Jis gauna iš mokesčių mokėtojų, tarp kurių gali būti jo kaimynė vieniša mama su pora vaikų, vengianti II pakopos, nes nors irgi gautų subsidiją, bet pati savo dalies – 800 eurų per metus, mokėti negali net svajoti.
Sakoma, kad valstybė tokiu būdu skatina žmones kaupti, jog jie senatvėje neateitų su ištiesta ranka. Ateis, nes kaupia, kaip minėta, tik kiek daugiau nei pusė. O ir didelė dalis kaupiančiųjų susikaupia nereikšmingai. Dar įsivaizduokime valstybės socialinės paramos dilemą. Ar ateityje pašalpomis neremti senatvėje tų, kurie nekaupė? Juk patys kalti. Tada lieka remti mažiau vargingus – tuos, kurie sukaupė? Bet kokia prasmė tada dar subsidijuoti ir jų kaupimą? O remti teks, jei nebus rimtesnių pokyčių pensijų sistemoje, ir parama turi savus, ne finansinio elgesio jaunystėje principus bei kriterijus.
Antras LB pasiūlymas – steigti valstybinį pensijų kaupimo fondą. Jis yra – „Sodra“. LB ir daug kas nepripažįsta, kad ten kas nors kaupiama, tačiau tiek Lietuvos valstybinė duomenų agentūra, tiek Eurostatas teikia duomenis apie joje sukauptas pensijų teises. Ir jos išreikštos milijardais eurų. Tiek to, palaukime, kol daugiau kas apie tai sužinos, ir sutikime, kad reikia kaupti tik investuojant į vertybinių popierių rinkas dėl visuomenės senėjimo, kaip ir argumentuoja LB. Taigi, reikia atidėti dalį dabar uždirbamų pinigų, pirkti finansinį turtą, kad, tarkime, 2060 m. turėtume papildomą šaltinį pridėti šiek tiek eurų prie tuometinių „Sodros“ pensijų.
Tam visai nereikalingi esamo tipo pensijų fondai, ar jie liktų valdomi privačiai, ar valstybės. Tik pasekime bent prabėgomis, kiek su jais bergždžios veiklos, – į juos automatiškai įtraukiami žmonės, svarstoma, kaip keisti, ir keičiamas įtraukimas. Tada nepaleidžiama ir svarstoma, bylinėjamasi Konstituciniame Teisme, ką ir kada paleisti. „Sodra“ įpareigojama į kiekvieno sąskaitą nuolat skirstyti dešimtimis euriukų, o dar visa nepasotinama pensijų turto valdytojų industrija. Po 40 metų vėl grįžimas į „Sodrą“, kuri trupina anuitetus, valdo jų fondą, skaičiuoja po kelias dešimtines ir pervedinėja jas papildomai. Visa tai prie viso darbo, kurį reikia dirbti su pagrindinėmis ir rimtomis pensijomis.
Grįžtant prie tikslo – po kelių dešimtmečių papildyti pensijų finansavimą lėšomis iš investavimo kapitalų rinkose, visai pakaktų kaupti bendrą valstybės kapitalo rezervą, neskirstant po kruopą kiekvienam dirbančiajam. Pats LB tokį, rodos, 6 mlrd. rezervą valdo, investuoja. Na, gal kuklinasi, neteikia studijos rekomendacijose, o galėtų nesudėtingai priimti valdyti dar ir tuos 9 mlrd. eurų pensijų fonduose, išblaškytų po asmenines pusantro milijono gyventojų sąskaitas.
Žinoma, nebūtinai LB, gali būti bet kuri valstybės finansų valdymo įstaiga, tačiau svarbiau, kad ta mažmeninė Lietuvos pensijų kaupimo rinka visai nebūtina kaip socialinės politikos dalis. Ji kainuoja tiesiogiai po keliasdešimt milijonų, kasmet mokamų privačių pensijų turto valdytojams, ir yra didžiulė neproduktyvi administracinė našta valstybės institucijoms, tarp jų ir LB tokioms studijoms rengti. Tegul sau gyvuoja privatūs fondai, kas nori ir kiek nori teperka iš jų valdytojų savo būsimas papildomas pensijas. Valstybė, kaip matėme, turi kuo užsiimti neatidėdama savo meilės pensininkams iki 2060 m.
