Kadangi astronomija jau seniai įveikė astrologiją, ties Naujųjų slenksčiu viešumoje populiariausios yra ekonomistų pranašystės. Žiniasklaidos dėmesiu ir verslo organizacijų pinigais lepinami ekonomistai kartais pasiduoda puikybei ir linksta pasakyti daugiau, nei žino. Būkime budrūs. Štai septynios pastaraisiais metais ekonomistų kultivuotos pusiau tiesos žiniasklaidoje.
Pirmoji. Ne tik akušeriai, ekonomistai irgi mėgsta pranešti geras naujienas. Algų augimas viena iš tokių. Tačiau, kai ekonomistai dirba ne profsąjungoms, jie iškart gerąją naujieną ir pritemdo. Perspėja, kad Lietuvoje darbo užmokesčio augimas jau kuris laikas lenkia darbo našumo augimą, o tai kelia pavojų šalies konkurencingumui. Statistiniai duomenys rodo, kad tai tik pusė tiesos. Tikrai, per dešimtmetį lietuvių darbo našumas padidėjo ne tiek ir daug – nuo 74 iki 81 proc. ES vidurkio. Tuo metu vidutinė alga išaugo nuo 28 iki 52 proc. vidutinės algos ES.
Saugant darbdavius nuo išlaidų darbo užmokesčiui didinti tų skaičių ir pakanka. Tačiau antroji tiesos pusė rodo daugiau – daug didesnis Lietuvos atsilikimas nuo ES vidurkio darbo apmokėjimo srityje, nei darbo našumo. Vidutiniškai vienas lietuvis pagamina apie 80 proc. ES vidurkio, bet uždirba tik – apie 50 proc. Kur jau čia lygintis su dažniausiai minima mūsų prekybos partnere Vokietija, kurioje esant darbo našumui, lygiam ES vidurkiui, algos net trečdaliu didesnės, o už lietuviškas – net daugiau nei du su puse karto. Taigi, lietuviškai algai augti erdvės pakanka. Kaip ir mūsų verslininkų išmonei – samdant perpus pigiau darbuotojus, pagamintą prekę parduoti rinkose, kuriose pirkėjų algos dukart didesnės. Kai to pasiekti nepavyksta, tenka prašyti ekonomistų viešo užtarimo ir gąsdinimo pernelyg sparčiu algų augimu.
Antra. Ekonomistai perspėja atsargiai valdžia didinti minimalią algą, nes ši kelia ir vidutinę, o gyventojų pajamų augimas vėl sukels infliaciją. Siūloma tokia logika – jei auga išmokamų pinigų kiekis, kiekvienai prekei jų tenka vis daugiau ir prekė brangsta. Tai teisinga, bet tik su būtina prisiminti sąlyga – jei prekių kiekis nedidėja. Tačiau negali nedaugėti prekių Lietuvoje, kai jos sienos atviros importui iš visų ES šalių, o už jos ribų prekių irgi daug ir jos ypatingai pigios. Sienos visai atviros prekėms, o iš dalies ir paslaugoms, nors jos netransportuojamos. Jų svetur nusipirkti vyksta vis daugiau lietuvių, jie keliauja, pramogauja Turkijoje, Ispanijoje, Kroatijoje, Latvijoje...
Taigi, kodėl dėl pajamų augimo turėtų kilti kainos Lietuvoje, net jei joje gamyba sparčiai ir neaugtų? Vartoti galima ne tik tai, kas pagaminta šalies viduje. Nėra užfiksuota statistiškai reikšmingo ryšio tarp staigesnio ar lėtesnio kainų bei algų augimo Lietuvoje. Infliacijos pliūpsniai į Lietuvą paprastai ateina ir iš išorės per globalias išteklių rinkas, o išeina gal dėl Europos centrinio banko politikos (bent jo atstovai taip mano). Ilgalaikėje perspektyvoje yra nepaneigiama bendra kainų ir pajamų augimo tendencija – turtingose šalyse ir algos, ir kainos yra aukštesnės. Sveikintina ta tendencija, kurią stebime ir Lietuvoje. Kaip tik svarbu rūpintis algų augimu, kad gerovė augtų net ir kylant kainoms. Na, ir, žinoma, reikėtų pergyventi ir dėl pajamų nelygybės, dėl kurios dalis gyventojų veikiami daugiau kainų, nei algų augimo.
Trečia. Atskirų prekių kainų neadekvatų dydį (išsišokantį virš kainų kitose šalyse) ekonomistai linkę aiškinti neva maža Lietuvos rinka. Keistas argumentas. Lietuva neturi savo nacionalinės prekių rinkos, nes esame ES narė, o joje, kaip minėta, nėra sienų prekėms. Todėl teiginys, kad Lietuvos prekių rinka yra maža, o Lenkijos ar Vokietijos – didelė, yra nesąmonė. Turime ne Lietuvos, bet ES rinką. Taigi, jei mūsuose kokia nors prekė labai brangsta, reikia baksnoti ne į rinkos dydį, bet į jos suvaržymus, nesąžiningą konkurenciją ir rinkos priežiūros institucijų abejingumą savo pareigoms.
Todėl teiginys, kad Lietuvos prekių rinka yra maža, o Lenkijos ar Vokietijos – didelė, yra nesąmonė. Turime ne Lietuvos, bet ES rinką.
Ketvirta. Apie mokesčius, nes sulaukėme dar vienos valdžios, kuri žada juos kiek didinti. O ekonomistus tai baugina, todėl perspėja – mokesčiai lėtina ekonomikos augimą. Sako, žiūrėkite, kaip krinta juos padidinusios Estijos žvaigždė. Nutylima, kad Estijos BVP nustojo augti porą metų iki mokesčių padidinimo. Bendrai, pavienių pavyzdžių galime rasti įvairių, bet ne pavyzdžiai įrodo tiesą. Akivaizdi priešinga koreliacija – dideli mokesčiai turtingose šalyse, o dauguma mažų mokesčių šalių beviltiškai nuskurdę. Net Lietuvos istorija patvirtina šią tendenciją – mokesčiai per pastarąjį dešimtmetį išaugo nuo 29 iki 32,5 proc. BVP, bet tai visai nesutrukdė augti ir pačiam BVP.
Kai bandoma teoretizuoti mokesčių temą, teigiama, kad mokesčių padidinimas mažina paskatas dirbti ir investuoti, nes neva labiau apmokestintas žmogus praranda viltį ir nustoja stengtis. Be empirinių įrodymų tai tik spekuliacija. Kodėl ekonominis žmogus nepasielgs priešingai – jei iš jo valdžia daugiau paima, kodėl gi jam nekompensavus patirtą nuostolį dar didesnėmis pastangomis ir sumanumu, kad nepaisant valdžios pasiektų savo tikslą gyventi geriau? Tai mikroekonomikos pasaulis.
Žvelgiant makroekonomiškai – jei valdžia surenka papildomus mokesčius, jų nesudegina, bet padidina visuminę paklausą, kuri gali atverti vartus ekonomikai augti. Tai vyksta tokiu būdu. Gyventojai, kurie daug taupo ir investuoja tarptautinėse kapitalų rinkose, išveža turtą iš šalies ir taip sumažina jos potenciją augti. Tuo metu valdžia, iš jų paėmusi dalį pinigų mokesčiais, nukreipia juos kad ir kelių remontui. Taip sukuria paklausą kelininkų bendrovėms, šios dirba ir kuria papildomą BVP. Taigi, mokesčiai gali ne sumažinti, bet padidinti ekonomikos augimą. Žiūrint, kas apmokestinama ir kaip naudojami mokesčių pinigai.
Penkta. Net jei mokesčiais surinktais pinigais bus padidintos pensijos ir jie „pravalgomi“ (šventa dvasia sotūs ekonomistai paprastai smerkia valgančiuosius), žmonės valgo tai, kas pagaminama. Taigi, kuo daugiau valgoma, tuo didesnė paklausa maistui, o šis, kai pagamintas, irgi yra papildoma BVP dalis. Nereikia gąsdinti pravalgymu, nes jis irgi prisideda prie ekonomikos klestėjimo.
Nereikia gąsdinti pravalgymu, nes jis irgi prisideda prie ekonomikos klestėjimo.
Šešta. Sunkiai pajėgdami visai nuneigti mokesčių poreikį, ekonomistai meldžia – bent jau dabar juos didinti ne laikas, nes prastėja padėtis užsienio rinkose. Tikrai, ekonominė stagnacija daugumoje ES šalių ir net jos stipriausioje narėje – Vokietijoje, į kurią Lietuvos pramonė nemažai eksportuoja. Argumentas lyg ir teisingas – jei vokiečiai nieko nebepirks, Lietuvos pramonininkai jiems nieko negalės parduoti. Teks mažinti gamybą, mūsų BVP smuks. Lyg ir logiška, tačiau nerealistiška, nes nebus taip, kad vokiečiai imtų badauti.
Kai dalis automobilių pramonės darbininkų netenka darbo, jie nesustoja vartoti. Gal vartos taupiau ir kaip tik savo „Aldi“ atras „Rokiškio sūrį“, kai prancūziškas kiek per brangus pirkti iš bedarbio išmokos. Gali panašiai atsitikti ir ketinusiesiems pirkti suomiškus baldus, teks tenkintis gamintais Jonavoj. Panašiai ir su kitomis prekėmis ir kitomis šalimis. Lietuvos pramonei tai gali būti kaip tik proga plėsti savo rinkas į kuklesnį vartojimą priverstoj gręžtis ES. Beje, statistiniai duomenys kaip tik ir rodo, kad po energetinės krizės Lietuvos pramonė atsigauna nepaisant merdinčios ES ekonomikos, t. y. reikšmingos mūsų eksporto rinkos.
Septinta. „Niekada Lietuvoje negyvenome taip gerai“ – klišė, kuria nesunku įsiteikti provincialiam skaitytojui, bet turinti mažai prasmės. Juk visa žmonija niekada negyveno taip gerai, kai vertiname pagal tą išganingąjį BVP. Nei Kenijoje, nei Kolumbijoje, nei Turkijoje, nei Vakarų Europoje žmonės dar niekada taip gerai negyveno. 2 paveikslėlyje parodytas BVP augimas pasaulyje, kai kuriuose jo regionuose ir kai kuriose šalyse per pastaruosius 50 metų. Ką prasmingo pasakome tokiu bendru teiginiu išskirdami Lietuvą, jog tik ji niekada negyveno taip gerai?
Ne tik išskirtinai didžiuojamasi ekonominiais Lietuvos pasiekimais, bet žadama ir graži ateitis. Žinoma, jei darbuotojai nenorės didesnių algų, o valdžia mokesčių. Tačiau vietoje ekonominių prognozių vertinimo gal pakanka šios trumpos istorijos. Kai kartą pas karalių atėjo astrologas ir pasisiūlė išpranašauti ateitį, vyriausiasis ministras jo paklausė: „Jeigu jūs galite numatyti ateitį, turėtumėte žinoti, kiek gyvensite.“ Astrologas atsakė: „Taip, žinau, gyvensiu iki 90 metų ir spėsiu pamatyti savo proanūkius.“ Ministras išsitraukė kardą ir tarė: „Atsiprašau, tačiau jus žvaigždės suklaidino.“ Ir ekonomistams vertėtų būti kuklesniems.
