Žaižaruojančiame mėlyname vandenyje prie Japonijai priklausančios Jonagunio salos slypi geologinis stebuklas. Jūros dugne dunksanti 24 metrų aukščio Jonagunio struktūra, kurios viršutinė dalis pasiekiama panėrus vos 6 metrus po vandeniu, primena didžiulę sugriuvusią tvirtovę – bangų užlietos senovės civilizacijos liekanas, skelbia „ScienceAlert“.
Žinoma, dauguma geologų teigia, kad tai nėra tiesa; laiptuotas smiltainio ir argilito darinys yra laikomas natūraliu kūriniu, dėl tektoninių įtampų ir nuolatinės erozijos susiformavusiu palei lūžius ir sluoksnių plokštumas.
Geologų dėmesį patraukusį darinį 1987 m. aptiko nardymo instruktoriaus Kihachiro Aratake. Ši struktūra labai skyrėsi nuo daugelio kitų mokslininkams žinomų geologinių darinių, ypač savo dydžiu ir neįprastai tvarkinga forma. Ją sudaro didžiuliai akmens luitai, išsidėstę taip, kad primena laiptus ar terasas, su aiškiai apibrėžtais kraštais ir kampais – tokio dydžio formos yra neįprastos natūralioje aplinkoje, todėl yra lyginamos su laiptuotomis piramidėmis ar zikuratais (kelių aukštų, laiptuotais statiniais).
Iš arti šis vaizdas toks įspūdingas, kad geologas Masaaki Kimura iš Riuku universiteto keletą metų rinko argumentus, leidžiančius teigti, kad šią struktūrą modifikavo arba pastatė žmonės, o prieš maždaug 10 000 metų pakilus jūros lygiui ji buvo užtvindyta. Šį požiūrį daugelis jo kolegų geologų laiko kontraversišku.
Nors tiesiogiai Jonagunio formacijai skirti vos keli recenzuoti moksliniai straipsniai, platesnių geologinių tyrimų duomenys rodo, kad jos keistą, struktūruotą išvaizdą galima paaiškinti tūkstančius metų trukusiais gamtiniais procesais. Yra keletas gamtinių geologinių ypatybių ir procesų, susijusių su Jonagunio struktūros formavimusi.
Kaip pažymėjo 1997 m. šioje vietoje nardęs Bostono universiteto geologas Robertas Schochas, „Jonagunis yra regione, kur nuolat vyksta žemės drebėjimai, o žemės drebėjimai suskaldo uolienas“. Kadangi Jonagunis yra sprūdžio zonoje, čia vyksta stiprūs žemės drebėjimai, kurie lengvai paaiškina tiek lūžių reguliarumą, tiek laiptus primenančių struktūrų formavimąsi. Po struktūra esančiai žemei ėmus drebėti, uolienos lūžta ties šiomis natūraliai silpnomis vietomis ir nuslysta viena nuo kitos – vykstant tokiems procesams ir susiformuoja į Jonagunio struktūrą panašios formacijos. Tuo tarpu nuolat judančios vandenyno srovės eroduoja lūžius, atskirdamos uolienas vienas nuo kitų ir nušlifuodamos paviršių iki lygumo.
R. Schoch taip pat pažymėjo, kad netoliese, Jonagunio saloje, esančios uolų struktūros, nors ir apvalesnės bei labiau eroduotos, išsidėsčiusios panašiai kaip ir povandeninės formacijos.
„Nors pats šlaitas, šiuo metu nusėtas nelygiomis, suskilusiomis plokštėmis, – rašė kartu su R. Schochu šią vietovę tyrinėjęs rašytojas Johnas Anthony Westas, – nėra itin panašus į povandeninį darinį, kurį mes tyrinėjome, nekyla abejonių, kad jo geomorfologija iš esmės yra tokia pati – tik šlaitas, veikiamas vien vėjo ir lietaus, per tūkstančius metų įgavo visiškai kitokį, nelygų pavidalą.“
Kadangi povandeninė geologija yra sudėtinga ir brangi, o tai, kas susiję su Jonagunio struktūra ir jos aplinkine geologija, galima paaiškinti natūraliais procesais, išsamesni šios vietovės tyrimai dar neatlikti.
