Šiemet žiniasklaida susirūpinusi, kaip gyventojai taško iš „II pakopos“ pasiimtus pinigus. Verkiant ir griežiant dantimis nebesigirdi klausimo – kas gi yra ta pakopa, kokia jos kilmė, paskirtis, raida ir ateitis?
Ar tikrai ta pakopa antra?
Pradėti tenka nuo pavadinimo, kodėl „II pensijų pakopa“ kabutėse? Todėl, kad esame apsišaukėliai, tik patys sau ją taip pasivadinome. Nė vienoje tarptautinėje pensijų klasifikacijoje mūsiškis kūrinys nepriskiriamas II pakopai.
ES institucijos mūsų vadinamąją II pakopą priskiria prie I tose šalyse, kuriose joje dalyvavimas yra privalomas arba prie III – jei prie jos žmonės jungiasi savanoriškai (kaip pas mus). II pakopa jos laiko profesines darbo kolektyvų pensijų sistemas. Taip pat pensijas klasifikuoja ir Pasaulio bankas, panašiai – Tarptautinė darbo organizacija. O EBPO II pakopai priskiria tik mūsų „Sodros“ pensiją, kartu su vakarų šalyse esamomis profesinėmis pensijomis.
Taigi, nė viena iš organizacijų mūsiškės II pakopa nelaiko arba dėl neprivalomo dalyvavimo joje, arba dėl dalyvavimo individualiai, ne per darbo kolektyvus. Visos organizacijos išskiria savanoriško, individualaus taupymo senatvei schemas ir jas laiko III pakopa. Pagal tuos kriterijus mūsiškės II ir III pakopos nesiskiria. Kitaip tariant, Lietuva viena pati vadina II pakopa tai, ką tarptautinės institucijos laikytų savanorišku individualiu kaupimu, priskiriamu III.
Kodėl svarbu lyginti tarptautiniu mastu pripažintas pensijų sistemų klasifikacijas? Ar kaip pavadinsi – nepagadinsi? Ne. Svarbu, nes klaidingai lyginamės su kitomis šalimis. Dar svarbiau – klaidingai reguliuojame sistemą ir, kaip matysime vėliau, patys ją gadiname.
Lietuva viena pati vadina II pakopa tai, ką tarptautinės institucijos laikytų savanorišku individualiu kaupimu, priskiriamu III.
Pokomunistinių II pensijų pakopų triumfas ir fiasko
Pokomunistinės šalys prieš 20–30 m. pagal Pasaulio banko receptą įsivedė privalomo dalyvavimo II pensijų pakopas. Privaloma buvo jaunimui, bet jiems senstant, o į darbo rinką ateinant vis naujoms kartoms, ilgainiui privalomai būtų įtraukti visi. Pagrindinis siekis buvo ateityje sumažinti naštą socialiniam draudimui, nes jo pensijos II pakopos dalyviams mažinamos ta dalimi, kuria įmokos nukreipiamos kaupti. Be to, buvo tikimasi, kad pensijų turto investicijos padės šalims augti ekonomiškai ir sparčiau vytis vakarus.
Pionierėmis 1998–1999 m. buvo Vengrija, Lenkija ir Kazachstanas. Jos pirmosios patyrė ir neigiamų pasekmių, pirmosios iš dalies arba visai jas nacionalizavo 2011–2014 metais. Netrukus prasidėjo žmonių išlaisvinimo iš II pakopos paradas. Čekijoje II pakopa panaikinta 2016 m., gyvavusi vos trejus metus. Bulgarija 2015 m., Kroatija 2019 m. dalyviams leido grįžti į valstybinę sistemą. Slovakija kelis kartus atidarė „pasitraukimo langus“ (2008, 2009, 2012, 2013), o 2015 m. panaikino privalomą dalyvavimą jaunimui. Gruzijoje 2019 m. išleisti dalyviai virš 40 m. amžiaus. Estija 2021 m. leido pasitraukti bet kam pasiimant visus pinigus. Uzbekistane II pakopa suvalstybinta, Rusijoje – įšaldyta.
Kol kas privalomumo laikosi tik Armėnija, Rumunija ir Latvija. Jose vyksta viešos diskusijos dėl dalyvių išleidimo, o įmokos ne kartą mažintos. Latvijoje – nuo 8 % iki 5%. Užuojauta latviams, nes kol jie vis dar reikšmingai finansuoja II pakopą socialinio draudimo sąskaita, dabartinių pensininkų skurdo rizikos lygis siekia 49,3 %.
Septynios pokomunistinės šalys II pakopos net nespėjo įsivesti: Serbija, Bosnija, Juodkalnija, Azerbaidžanas, Ukraina, Baltarusija, Moldova. Slovėnija irgi nebandė, nes plėtoja tikrąją vakarietiško tipo profesinių fondų II pakopą.
Taigi, beveik visoje pokomunistinėje erdvėje Pasaulio banko planas su II pensijų pakopa žlugo dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, valstybės nepakėlė dvigubo pensijų finansavimo naštos. Kai dirbančiųjų įmokų dalį nukreipia į II pakopą ateičiai, socialinis draudimas nepajėgia finansuoti esamų pensijų. Antra, II pakopos investavimo rezultatai nuvylė. Kapitalas išvežamas, o grąža menka. Vykstant pokomunistinių šalių konvergencijai su vakarais, jų gyvenimo standartai, algos ir socialinio draudimo pensijos auga daug sparčiau nei II pakopos pensijų investicijų grąža.
2000 m. iš Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto pareigų pasitraukė Nobelio laureatas Joseph Stiglitz protestuodamas prieš banko įsiūlytas reformas. Jis teigė, kad reformos buvo stumiamos labiau ideologiniais sumetimais ir „rinkos fundamentalizmo“ logika nei „empiriniu ekonominiu racionalumu.“ Daugumai Vidurio ir Rytų Europos valstybių atsisakius privalomo dalyvavimo arba jį reikšmingai susilpninus, steigtos kaip II pakopos pensijų sistemos priartėjo prie savanoriško kaupimo modelio, būdingo III pakopai.
Fiasko neišvengė ir Lietuva
Lietuva ypatinga tuo, kad turėjome stiprią opoziciją „Sodros“ privatizavimui ir nuo pat įkūrimo momento 2004 m. naujoji sistema net nebuvo suformuota grynai kaip II pakopa, nes nebuvo įvestas privalomas dalyvavimas. Skirtingai nuo kitų pokomunistinių šalių, pas mus nuo pat pradžių ją derėjo vadinti III pakopa. Na, bet tuo, kad ji vis tiek buvo finansuojama „Sodros“ sąskaita, buvome panašūs į viso regiono šalis.
Išvengę privalomumo, šiek tiek sutaupėme „Sodros“ lėšų tuometiniams pensininkams, nes dalyvių būtų buvę dar daugiau. Tačiau dalyvavimas, kaip žinome, irgi buvo gana gausus, nes rinkodaroje dalyvavo ne tik fondų valdytojai, bankai, bet ir dauguma politikų, partijos, vyriausybės ir žiniasklaida.
Nenuostabu, kad plačiai apžiojus ir mūsiškė pakopa užspringo. Teko mažinti įmokas iš praskolintos Sodros, „II pakopą“ remti iš deficitinio valstybės biudžeto ir reikalauti iš pačių dalyvių nuo 2013 m. Kurie nenorėjo, savo įmokomis neprisidėjo, tenkinosi sumažintomis įmokomis iš „Sodros“. 2016–2018 m. leista stabdyti papildomų įmokų mokėjimą, bet likti pensijų fonde su jau sukauptu turtu. 2019 m. norintiems leista sugrįžti į „Sodrą“.
Nuo 2019 m. II pakopa visai nebefinansuojama „Sodros“ įmokomis ir jos dalyviams nebebus mažinamos pensijos. Taigi, galutinai atsisakyta iliuzijos, kad ateityje dėl II pakopos mažės finansinė našta „Sodrai“. Kai dabar sakoma, kad nekaupiant žmonės bus našta valstybei ateityje, nėra tiesa. Nes ir kaupiantieji bus lygiai tokia pati našta – „Sodros“ įsipareigojimai abiem grupėm vienodi. Jei kalbame apie socialinę paramą skurstantiems pensininkams, tai jos apskritai neturėtų reikėti. Kam dubliuoti sistemas – viena ranka valstybė moka pensijas, kita po to dalija kompensacijas tiems patiems žmonėms?
Pensijų fondų investavimo rezultatai taip pat nuvylė. Per pirmuosius 15 m. vidutinė metinė II pakopos grąža dukart atsiliko nuo algų ir „Sodros“ pensijų augimo. Anot seimūno, buvusio socialinės apsaugos ministro L. Kukuraičio, vidutinę algą uždirbantys „II pakopos“ dalyviai iki 2019 m. prarado po 4,5 „Sodros“ pensijos taško. Taigi, apie 37 eurus prie pensijos. Tai oficialiai viešai neskelbiama, gal kad žmonės nepaklaustų – kas kaltas?
Nors giriamasi, kad pastarojo laikotarpio fondų grąža labai pagerėjusi, to nepatvirtina EBPO skelbiami duomenys (žr. 1 pav.). Pensijų turto investicijų vidutinė metinė reali grąža, t. y. atmetus infliaciją, 2011–2024m. periodu – tik 1,8%. Verta pastebėti, kad ir visų EBPO šalių vidurkis irgi apie 2%. Paprastai suinteresuotų finansinių verslų ir valdžių sukeliami lūkesčiai gyventojams daug didesni.
Ką reiškia vidutinė metinė reali grąža 1,8% lyginant su realios vidutinės algos ir realios vidutinės pensijos augimu, matome 2 pav. Alga, kurią senatvėje turi pakeisti anuitetas, pirktas už sukapotą pensijų fonde turtą, auga daug greičiau. Nenuostabu, kodėl sulaukę pensinio amžiaus „II pakopos“ dalyviai nemaloniai nustemba. Jų anuiteto dydis graudžiai juokingas.
Anuitetai neprideda gerovės senatvėje. Jų vidutinis dydis tik apie 6% gavėjų „Sodros“ pensijos (3 pav.). O tai reiškia tik 2–3% jų algos. Jis kai kurias metais padidinimas, bet, toli gražu, ne tiek kiek auga kainos, o juo labiau „Sodros“ pensijos. Žmonėms apmaudu, kai jie mato tirpstančią anuiteto vertę ir negali pasiimti visų sukauptų lėšų iš karto.
Populiarumo „II pakopai“ nepridėjo bandymas ją keisti ne dalyvių išlaisvinimo keliu, kaip buvo nueita kitose šalyse, bet priešingai, t. y. įvedant automatinį įtraukimą 2019 m. Gyventojų reakcija iškalbinga: 2025 m. iš 236 tūkst. automatiškai įtrauktų pasitraukė 200 tūkst.
Šiais metais prasidėjusi „II pakopos“ reforma yra logiška pasekmė ligšiolinių klaidų ir reakcija į žmonių nepasitenkinimą. Galima ją vadinti I. Ruginienės reforma, tačiau, kaip parodyta, beveik kiekviena pokomunistinė šalis turėjo savas ruginienes. Reformų kryptis viena visame regione – privalomo dalyvavimo naikinimas, dalyviai išleidžiami persinešti pinigus į valstybinę sistemą arba juos visai pasiimti, kai kur tos sistemos net visai likviduotos. Taigi, kurtos kaip II pakopos, jos virsta III.
Ką matome pro pravertą „II pakopos“ langą?
Deja, matome keletą nelogiškų sprendimų, kuriuos palieka šiais metais pradėta reforma vis dar nedrįstant pripažinti, kad savo esme tai ne II, bet III pakopa.
Pirma, kokia logika vadovaujamasi, kad 2026–2027 m. leidžiama išeiti, vėliau – ne? Kuo tie metai išskirtiniai? Labiau lietingi, vėjuoti? Šių metų pirmą ketvirtį pusei milijono žmonių, pasitraukus iš „II pakopos“, aktyvių dalyvių (mokančių įmokas) joje liko tik trečdalis visų dirbančiųjų, t. y. apie 500 tūkst. iš 1500 tūkst. Kuo tie 500 išskirtiniai, kad panorėję jie irgi negalėtų pasitraukti dar po 2 ar po 12 metų? Vieniems leista niekada nedalyvauti, kitiems padalyvavus išeiti, treti liks užrakinti. Kodėl?
Šiais metais prasidėjusi „II pakopos“ reforma yra logiška pasekmė ligšiolinių klaidų ir reakcija į žmonių nepasitenkinimą. Galima ją vadinti I. Ruginienės reforma, tačiau, kaip parodyta, beveik kiekviena pokomunistinė šalis turėjo savas ruginienes.
Antra, kokia logika remiasi „II pakopos“ dalinis finansavimas iš valstybės biudžeto? Valstybės įmoka atiteks trečdaliui dirbančiųjų. Kaip tai suderinama su Johno Rawlso teisingumo teorija, pagal kurią valstybės nelygus piliečių traktavimas pateisinamas tik tada, tai padidina prasčiausioje padėtyje esančiųjų gerovę? Mūsų viešieji ištekliai nukreipiami ne į labiausiai pažeidžiamų grupių apsaugą, o į papildomo turto kaupimą tiems, kurie ir taip jau turi geresnes galimybes – pajėgūs mokėti įmokas. Be to, seniai yra nustatyta, kad skatinant taupyti savarankiškai tai pajėgiančius, bendras taupymo mastas net nepadidėja, jis tik persiskirsto iš neremiamų taupymo instrumentų į remiamus.
Trečia, pasitraukiantieji iš „II pakopos“ per langą, už gautą valstybės subsidiją perkasi papildomus „Sodros“ pensijos vienetus. Jie gaus šiek tiek didesnes „Sodros“ pensijas ir už neapsitraukiusius, ir už niekada joje nedalyvavusius. Tuo tarpu iš valstybinės subsidijos gautą investicinę grąža laikino dalyvavimo „II pakopoje“ metu, jie jau dabar dedasi į kišenę pasitraukdami. Už ką ta mokesčių mokėtojų dovana?
Ketvirta, sulaukę senatvės ir sukaupę virš 16,8 tūkst. eurų privalo pirkti anuitetus. Daugiausia sukaupti pasiseka daugiausiai uždirbusiems, todėl ir jų „Sodros“ pensijos didžiausios. Taip, geriausiai apsirūpinę, senatvėje „saugomi“ nuo jų pačių kauptų lėšų pasiėmimo? Keistas reikalavimas. Nebent norima pernelyg gerą jų padėtį pabloginti dėl infliacijos. Tai pavyksta. 2021–2025m. laikotarpiu kainos išaugo 44%, o anuitetai buvo padidinti vos 9%, t. y. jie nuvertėjo ketvirtadaliu. Už ką ta bausmė lojaliausiems „II pakopos“ dalyviams?
Kur eiti dabar?
Iš „II pakopos“ eiti niekur nereikia, tereikia drąsos pripažinti, kad esame III. Jos valstybinis reguliavimas vakarų šalyse apsiriboja vartotojų teisių apsauga ir pajamų mokesčio atidėjimu nuo įmokų mokėjimo ir investicinės grąžos gavimo iki lėšų pasiėmimo momento. Dalyviai gali nutraukti kaupimą ir atsiimti lėšas nesulaukę pensinio amžiaus. Tokiu atveju tik prarandamos mokestinės lengvatos. Individualūs III pakopos produktai nėra absoliučiai „užrakinami“ iki pensinio amžiaus.
Taigi, pirmiausia reikia paskelbti, kad po poros metų dabartinis langas niekada nebebus užvertas.
Antra, būtinai nedelsiant naikinti valstybės subsidiją. Kaip minėta, subsidijos kaupiantiesiems yra netaiklus brangus valstybės lėšų švaistymas. Dabartinė valdžia pradžioje tą žingsnį buvo įtraukusi į reformos pakeltą. Kas išgąsdino? Bankų lobizmas ar tiesiog politinės valios stoka?
Trečia, taip pat nedelsiant reikia naikinti anuitetų privalomumą, nes jis tik atstumia nuo kaupimo senatvei.
Ketvirta, kadangi pasitraukiantiesiems leista už atsiimtas valstybės subsidijas pirkti „Sodros“ pensijos vienetus, valstybė tokį pat vienetų skaičių privalo nupirkti ir tiems, kas „II pakopoje“ nedalyvavo. Su tuo irgi negalima delsti, nes jau išeina į pensiją žmonės, kurių „Sodros“ pensijų dydis skirsis ne tik nuo sumokėtų įmokų, bet ir nuo laikino paviešėjimo „II pakopoje“. Nereikia palikti Konstituciniam Teismui taisyti politikų klaidų, kai jos matomos plika akimi.
Iš „II pakopos“ eiti niekur nereikia, tereikia drąsos pripažinti, kad esame III.
Didelė klaida būtų tuos pertvarkymus atidėlioti, kaip paminėjo premjerė, pažiūrėti poros reformos pasekmes ir tuomet svarstyti. Jau kuo puikiausiai matomos dviejų dešimtmečių pasekmės. O reikalingi išvardinti pertvarkymai keistų dalyvavimo kaupime sąlygas, todėl jie gali būti daromi tik esant atidarytam langui. Ar tikrai kas kelerius metus vėl darinėsime tą patį langą, apsimesdami, kad problema dar nėra aiški?
Ne vienas skaitytojas po šios „II pakopos“ kritikos paklaus: o ką tada daryti senėjančiai visuomenei? Ar pensininkų išlaikymas netaps nebepakeliama našta?
Pirmiausia verta atsisakyti iliuzijos, kad „II pakopa“ šią problemą apskritai sprendžia. Dvidešimt metų buvo žadama, kad privatūs fondai sumažins spaudimą „Sodrai“. Tačiau aišku, kad „Sodros“ našta niekur nedingsta, o fondų sukuriama papildoma pensija tėra simbolinė ir gyventojus aprėpia tik fragmentiškai.
Kita vertus, dar tik gąsdinantis būsima senėjimo problema, pensininkai dešimtmečius jau laikomi skurde. Tokiai skurdo senatvėje politikai pateisinti reikėjo „religijos“. Išganymo „II pakopa“ pažadas tam vaidmeniui labai tiko. Nustokime melstis netikram dievui ir pagaliau pradėsime tikrą diskusiją apie žemiškus, bet apleistus „Sodros“ reikalus bei tikruosius valstybės prioritetus.
