Mokslininkai prognozuoja, kad per kelis milijonus metų gali atsiverti plyšys Užsachario Afrikoje, o šiuo metu greičiausiai stebime ankstyvąjį šio proceso etapą, rašo CNN.
Skelbiama, kad naujas tektoninis lūžis susidarytų palei Kafujės plyšį, kuris yra maždaug 2500 kilometrų ilgio riftų zonos nuo Tanzanijos iki Namibijos dalis. Riftas – tai Žemės plutos įtrūkimas, kuriam susidarius gali atsiverti smegduobės ir kilti žemės drebėjimai. Visame pasaulyje skaičiuojama tūkstančiai riftų. Nors dauguma jų nebesivysto, kartais jie gali vėl suaktyvėti.
Geologai manė, kad Kafujės riftas jau seniai sustingęs, bet kai kurie ekspertai tvirtina pastebėję jo aktyvumo požymių per pastaruosius kelis dešimtmečius. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kurie kelia įtarimą, kad šis objektas gali virsti nauju žemyniniu riftu – ir galiausiai tapti nauja tektoninių plokščių riba, ties kuria gali susiformuoti nauja jūra.
Šios prognozės – ankstesnių tyrimų rezultatai. Žmogaus nejaučiami žemės drebėjimai, kurie yra pakankamai stiprūs, kad juos užfiksuotų prietaisai, pakilusi požeminė temperatūra ir palydovų pastebėti nedideli žemės lygio pokyčiai rodo, kad vietovė galimai yra tektoniškai aktyvi.
Pirmadienį žurnale „Frontiers in Earth Science“ paskelbtas naujausias tyrimas žengia dar žingsnį pirmyn.
„Turime pirmuosius geocheminius duomenis iš šios vietovės“, – sakė Rūta Karolytė, vadovavusi tyrimui, kai stažavo Oksfordo universitete Anglijoje po doktorantūros studijų.
„Tai visai kitokia įrodymų kryptis, kuri iš tikrųjų pagrindžia mintį, kad šioje vietovėje esama aktyvaus rifto“, – teigė Londone gyvenanti lietuvė mokslininkė.
Naujo žemyninio rifto tyrimas padėtų atsakyti vieną svarbiausių tektonikos srities klausimų.
„Kaip pradeda formuotis nauja plokštės riba? Subrendusias plokščių ribas atpažinti lengva. Ankstyviausiomis stadijomis jos daug subtilesnės“, – paaiškino tyrime nedalyvavusi Kalifornijos universiteto Žemės ir planetų mokslų profesorė Estella Atekwana.
Užuominos apie naują tektoninę plokštę
R. Karolytė su kolegomis surinko mėginius iš Zambijoje esančių karštųjų versmių ir geoterminių šaltinių, kurie natūraliai atsirado virš spėjamo rifto.
„Į paviršių kyla burbuliuojantis karštas vanduo, paėmėme jame susidarančių dujų mėginius“, – sakė R. Karolytė, kuri šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios natūralaus vandenilio žvalgybos bendrovės „Snowfox Discovery“ vyriausioji produktų mokslininkė.
Mokslininkai daugiausia nagrinėjo dviejų tipų helio – helio-3 ir helio-4 – santykį. Ieškota požymių, kad šaltiniai ir šuliniai susisiekia su Žemės mantija – tarp plutos ir branduolio esančiu sluoksniu, kurio storis siekia šimtus kilometrų.
„Radome daugiau helio-3 nei įprastai aptinkama plutoje, o tai paprastai reiškia, kad mantijos skysčiai patenka į vandenį“, – pridūrė R. Karolytė.
Šios išvados tėra išankstinės, nes mėginiai paimti tik iš šešių vietų labai nedidelėje teritorijoje. Tačiau mokslininkai taip pat paėmė dviejų karštųjų versmių mėginius maždaug už 95 kilometrų nuo numanomo rifto ir juose tokio pat helio-3 padidėjimo neaptiko.
Kadangi Žemės mantijos medžiaga gali pasiekti paviršių, kai tektoninės plokštės plečiasi ir pradeda skilti, tyrimo mokslininkų grupė mano, kad šie nauji geocheminiai duomenys gali būti ankstyvas signalas, rodantis naujos plokščių ribos susidarymą.
„Tai nereiškia, kad Afrika jau rytoj skils pusiau; šie procesai vyksta per milijonus metų. Tačiau moksliniu požiūriu tai galima palyginti su (tektoninės – ELTA) plokštės ribos gimimo užfiksavimu“, – CNN sakė šiame tyrime nedalyvavęs Niujorko Kolumbijos universiteto Žemės ir aplinkos mokslų katedros docentas Folarinas Kolawole.
Siekdami patvirtinti išvadas, mokslininkai šiuo metu renka didesnį dujų kiekį platesnėje geografinėje teritorijoje palei numanomą plyšį ir jau dirba prie naujo tyrimo su išplėstiniais rezultatais.
Tektoninės plokštės – tai milžiniški kietos uolienos luitai, kurių skersmuo svyruoja nuo kelių šimtų iki tūkstančių kilometrų, o storis siekia iki maždaug 190 kilometrų. Nuo susiformavimo ankstyvojoje Žemės istorijoje, plokštės juda per mantiją tokiu tempu, kuris primena nagų augimo greitį. Maždaug prieš 200 mln. metų judančios plokštės pradėjo atskirti milžinišką sausumos masę, vadinamą Pangėja, į šiandieninius žemynus. Vis dar tebejudančios plokštės paspartina geologinius procesus, tokius kaip žemės drebėjimai ir ugnikalnių formavimasis, paaiškina CNN.
