Po 22 metų svetur virtuvės šefas Mantas Makaras grįžo namo – į gimtąjį Jurbarką. Nors Jungtinėje Karalystėje ir Danijoje dirbo triskart daugiau, laimės ten nesusikūrė. Jos ieško Lietuvoje, kur tautiečius džiugina savo gaminamais patiekalais. Virtuvėje vyras sukasi jau seniai – dar iki emigracijos kartu su bičiulių komanda darbavosi populiariame šalies restorane.
Išvyko pakviestas draugo
Kaip pasakoja Mantas, emigracijos grandinė prasidėjo, ko gero, nuo jo kolegos ir bičiulio, kuris sugalvojo išvažiuoti į Jungtinę Karalystę, kai tik atsidarė sienos. Jam išvykus, Mantui vis sunkiau sekėsi rasti vietą sename darbe. Galiausiai sulaukė lemtingo bičiulio skambučio iš Jungtinės Karalystės su kvietimu prisijungti prie jo.
Plačiau – LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše:
„Man labai pasisekė, nes dauguma pasakoja apie užsienį, kaip ten sunkiai dirbo, kaip reikėjo gyventi dideliuose būriuose. Aš papuoliau pas savo geriausią draugą, kuris iš tikrųjų atidavė viską, kad aš anglų kalbą išmokčiau, nes vidurinėje mokykloje mokiausi tik vokiečių ir rusų“, – pasakoja Mantas.
Su draugo šeima apsigyvenęs pašnekovas Oksforde praleido net keturiolika metų. Nors šiame mieste turėjo nedaug pažįstamų, jautėsi puikiai, greitai pramoko kalbos. Pasak Manto, nedidelėje bendruomenėje jautėsi vertinamas, daug kas žinojo, kad jis – virtuvės šefas.
„Mano, kaip šefo, savivertė tiesiog augo. To Lietuvoje šiek tiek mažiau buvo. Mes čia gal patys save nuvertiname“, – svarsto lietuvis.
Tačiau vis dažniau Manto akys ėmė krypti į Londoną, kur gyveno keli jo bičiuliai. Tad galiausiai vyras persikėlė čia. Netrukus šio sprendimo pasigailėjo.
„Čia buvo didžiausia klaida, niekaip negalėjau savęs rasti Londone. Man jis per didelis buvo, sunku adaptuotis, tiesiog varė iš proto tos kelionės į darbą po pusantros–dvi valandas“, – pasakoja lietuvis.
Dirbo trigubai daugiau
Londone Mantas siekė savo svajonių – įsidarbino pasaulinio aukštos klasės viešbučių tinklo restorane. Tačiau vyras greitai suprato, kad net ir turėdamas virtuvės šefo patirties, kaip atvykėlis iš kitos šalies restorane gaus tik juodžiausius darbus ir neturės progos atsiskleisti. Lietuvis pasakoja specialiai mokęsis techninių virtuvės žodžių anglų kalba, kad paliktų geresnį įspūdį, bet pirmus tris mėnesius jo užduotis buvo plauti austres.
„Paklausiau, sakiau, kad turiu patirties, esu dirbęs restoranuose ir gamybiniuose procesuose, o jis man sako, kad plauti austres yra menas. Po to sakė, kad tuoj filipinietis pereis prie kitos kriauklės, o aš užimsiu jo vietą. Tada mečiau tą prijuostę“, – pasakoja Mantas.
Gyvendamas Londone, vyras išbandė ir kitokius darbus, pavyzdžiui, įsidarbino parduotuvės darbuotojų pamainos vadovu. Tikina dirbęs keliskart sunkiau ir daugiau nei vietos gyventojai, nes tik taip galėjo užtikrinti aplinkinių pasitikėjimą. Pasak Manto, užsienyje niekada nebūsi savas.
„Ko aš gyvenime pasiekiau būtent užsienyje, viską dariau trigubai. Man Lietuvoje taip sunkiai dirbti nereikėjo, kaip reikėjo užsienyje. Nėjau į fermas, vištų negaudžiau, kaip čia irgi daug kas piešė. Nereikėjo man to daryti. Aš buvau pusryčių šefas, buvau parduotuvės vadovas, buvau paprastas naktinės pamainos darbuotojas“, – pasakoja jis.
Nors Londone Mantas nesijautė savo vietoje, džiaugėsi galėdamas pažinti vietos kultūrą, istoriją, gamtą. Su bičiuliais stengėsi turiningai išnaudoti kiekvieną akimirką ir plėsti akiratį.
„Anglai yra istorijos mėgėjai. Užtekdavo, kad su draugais įsikrauname sumuštinių į kuprinę, išlipame viename rajone ir pėsčiomis einame po 20 mylių, po 25 mylias – apie 30 kilometrų turbūt per dieną“, – sako jis.
„Besivaikydamas pinigų kartais prarandi daugiau“
„Žvėriškai ilgai“, – taip užsienyje praleistus metus apibūdina Mantas. Nors noras grįžti į Lietuvą kirbėjo visada, grįžimą Mantas vis atidėliojo. Siekė susitaupyti daugiau pinigų.
„Finale – jokio kapitalo. Gyvenau gražų, gerą gyvenimą, visavertį. Nieko sau negailėjau. Norėjau viską išbandyti, maksimaliai pakeliauti nesulaukęs pensinio amžiaus, kada vos paeini. Šitą labai sau įsikalęs esu“, – komentuoja pašnekovas.
Pasimėgavęs kelionėmis, pasisėmęs kitų šalių kultūros, Mantas nusprendė galiausiai grįžti namo. Labiausiai traukė čia gyvenantys artimieji. Kaip apibūdina pats, širdyje ir galvoje užgrojo sentimentai.
„Keli draugai iškeliavo bebūnant užsienyje, giminių iškeliavo bebūnant užsienyje. Taip viskas nebetenka prasmės. Kai pagalvoji, vaikydamasis tos valiutos – svaro ar euro – nesvarbu, kartais daugiau prarandi, man atrodo. Paskui, kai nebeįmanoma sugrąžinti, atsiranda tas spyris į uodegą.
Noras grįžti į Lietuvą visą laiką buvo. Niekada neplanavau likti gyventi ten visam laikui. Dėl to namų nei pirkausi, nei ieškojau. Man tai buvo patirtis, galėjau keliauti po pasaulį ir pamatyti kitus kraštus. Viskas vis tiek daugiau ar mažiau buvo sukoncentruota į virtuvę, nes tai yra tai, ką aš mėgstu, tai, ką aš darau ir šiandien“, – pasakoja Mantas.
Lietuvoje dar neapsiprato, bet į ateitį žiūri pozityviai
Į Lietuvą su širdies drauge gyventi grįžęs vyras kurį laiką nerado sau vietos, todėl dar porą metų vykdavo padirbėti į Daniją statybos darbų vadovu. Galiausiai sulaukė pasiūlymo tapti Panemunės pilyje įsikūrusio restorano šefu. Tačiau net ir mylimas darbas nepadeda iki galo pasijausti vėl savu Lietuvoje.
„Dėl to neišeinu iš virtuvės, dirbu be galo daug nuo ryto iki vakaro ir stengiuos save kažkaip įsprausti, kad negalvočiau apie pašalinius dalykus. Galvojau, kad bus lengviau. Žiūriu į priekį pozityviai, viskas turi susidėlioti. Ir namus nusipirkau su drauge toliau nuo žmonių. Nežinau, kodėl taip yra, bet tiesiog nuo Londono, nuo triukšmo pavargau“, – pripažįsta pašnekovas.
Prieš dvejus metus į Lietuvą grįžusį Mantą liūdina girdimi kai kurių tautiečių neigiami komentarai apie grįžusiuosius ar nepagrįsta kritika jo paties atžvilgiu. Tačiau vyras bando nekreipti į tai dėmesio ir dirbti sau malonų darbą. Manto įgūdžių meistriškumą liudija ir apdovanojimai. Tiek Mantas, tiek jo mokinys 2025 metais pelnė geriausio meistro ir pameistrio apdovanojimus.
„Tai vis tiek mano meilė, mano darbas ir hobis – viskas kartu“, – tikina jis.
Restorane besilankančius svečius Mantas bando nustebinti maisto kokybe. Kartais – ir netikėtais atradimais. Prisipažįsta – būna, kad naujus patiekalus susapnuoja, o kartais receptai gimsta miške berenkant mėlynes. Kasdien Mantas stengiasi vis labiau vertinti gyvenimą Lietuvoje, kur turi laisvę įgyvendinti savo idėjas. Nors gyvena Jurbarke, kur šaliai nedraugiškas kaimynas – vos už keliolikos kilometrų, tikisi, kad Lietuvą aplenks visi neramumai.
