Gal tik poros skaičių pakaktų iliustruoti nueinančios valdžios finansinį palikimą. Suplanuoti 2025 m. Valstybės biudžeto asignavimai įvairioms valstybės funkcijoms – 23 mlrd. eurų, o to biudžeto pajamos iš mokesčių – tik 15,5 mlrd. eurų. Beveik trečdalis biudžeto išlaidų bus padengiama skolon ir ES paramos sąskaita. Ir tai ekonomikos augimo laikotarpiu! Ar ne nacionalinė gėda?
Europos Komisija įspėjo Lietuvą, kad svarstomas biudžetas gali neatitikti jos rekomendacijų. Valstybės kontrolės vertinimu, yra rizika, kad kitų metų valdžios sektoriaus deficitas bus didesnis nei 3 proc. BVP (Mastrichto kriterijus). Taip pat ir 2026 m. Trejų metų Valstybės biudžete suplanuota stagnacija, nes 2025–2027 m. valstybės asignavimai visoms valstybės veikloms tepadidės tik pora procentų, nors numatomas ekonomikos augimas – net 11 proc.
Net ir tas menkutis asignavimų didėjimas vyks toliau prasiskolinant. Valstybės kontrolės vertinimu, valstybės skola nuo dabartinės 40 proc. BVP 2027 m. pasieks 50 proc. BVP. Tuomet vien skolų palūkanoms per metus teks išleisti 1,5 proc. BVP arba apie 1,3 mlrd. eurų. Palyginimui, tokia suma sudaro apie pusę šalies gynybos išlaidų ir tris kartus daugiau nei finansuojama kultūros sritis. Štai kiek kainuoja nekultūringas viešųjų finansų valdymas.
Kas geresnio, Premjere? Šį žanrą lyg pabandė atgaivinti Edmundas Jakilaitis plačiame interviu su I. Šimonyte. Gal ir gražu „švelniu tardymu“ pagerbti Premjerę jos kadencijos pabaigos proga. Tačiau klausimo – o kokius paliekate valstybės finansus, už kuriuos įvairiuose postuose interviu herojė buvo atsakinga kone visą gyvenimą – labai stingo.
Taip pat skaitykite
Tiesa, prieš ketverius metus, kai I. Šimonytei virš galvos buvo telikęs vien tik dangus, atrodė, kad jau pagaliau užsimota tvarkyti finansus. Premjerės į finansų ministrus pasirinkta Gintarė Skaistė savo pirmaisiais pareiškimai teikė vilčių – minėjo būtinybę pertvarkyti mokesčius, kad papilnėtų valstybės biudžetas, o su europietiška kultūra nesuderinama gyventojų pajamų nelygybė būtų sumažinta. Tačiau netikėtai už mokesčių pertvarką atsakinga viceministre iš privataus sektoriaus buvo išsikviesta Rūta Bilkštytė. Jos didesnė patirtis buvo padėti verslininkams susimažinti mokesčius, nei valstybei jų surinkti daugiau.
Viceministrė į mokesčių pertvarkos grupę pasiėmė pastiprinimą – prieš mokesčius iš principo nusiteikusių verslo organizacijų atstovus. Viltis sutvarkyti mokesčių sistemą paskandinta seminaruose. Seminarai, ačiū, buvo geri, tačiau po jų mokesčių projektai išėjo bedančiai ir tie patys įstrigo Seime.
Sunku nesusigundyti sąmokslo teorija, kad Lietuvoje politinis gyvenimas sau, o finansų ministrų parinkimas – sau. Ar juos renkasi politinės partijos, ar joms kas nors parenka?
Po ketverių metų kadencijos valstybė tebelieka finansiškai nesavarankiška. Net augant ekonomikai tenka gelbėtis maksimaliomis ES leidžiamomis paskolomis ir jos parama, o daugelis valstybei gyvybiškai svarbių sričių paliktos merdėti.
Tenka pripažinti, kad ne tik ši valdžia paliko neatliktą dešimtmečių užduotį. Panašiai kadenciją išgyveno Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovaujama koalicija. Ji turėjo plačių socialinių programų užmojų, kai ką padarė, tačiau irgi tik tiek, kiek leido ekonomikos augimas, padėties darbo rinkoje gerėjimas, algų ir nuo jų surenkamų mokesčių savaiminis gausėjimas. Mokesčių sistemos nepajudino. Irgi turėjo savo herojų, kurio valstybės biudžeto sustiprinimas papildomomis mokesčių pajamomis nežavėjo – finansų ministrą Vilių Šapoką. Irgi netikėtai, su partija niekaip nesusijusį, nežinia kieno kam pasiūlytą, bet priimtą vadovauti finansams jų negausinant. Prisimename jo šūkį – milijardas milijonui... Ne, ne į valstybės biudžetą, bet iš jo.
Dar senesnė finansų ministrų istorija dabar net aktualesnė. 2012–2016 m. Seimo kadencijos koalicijai vadovavo socialdemokratai, o jų finansų ministru buvo Rimantas Šadžius. Kadencijos pabaigoje valstybės finansai neatrodė geriau nei dabar. Valstybės biudžeto asignavimai 2016 m. buvo 8,7 mlrd., o Valstybės biudžeto pajamos – tik 5,4 mlrd., t. y. mokesčių pajamos tesiekė tik 62% būtiniausių valstybės išlaidų.
R. Šadžius viešiesiems finansams vadovavo ir 2007–2008 m. Opozicijos iki šiol kaltinamas artėjančios krizės nepaisymu, vykdęs prociklinę finansų politiką. Ir gal net įdomiau, kad pagarsėjo viešu prisipažinimu apie savo politinius autoritetus – Ronaldą Reaganą, Margaret Thatcher ir Joną Paulių II... . Socialdemokratų finansų ministro!
Sunku nesusigundyti sąmokslo teorija, kad Lietuvoje politinis gyvenimas sau, o finansų ministrų parinkimas – sau. Ar juos renkasi politinės partijos, ar joms kas nors parenka? Lietuvos pramonininkų konfederacija pateikė savo pageidavimus naujajai valdžiai. Daug punktų, kaip valdžia turėtų jai patarnauti ir vienas apie mokesčius – jų neliesti. Ne vienintelė tokia verslo organizacija. Gerai joms būtų turėti savą finansų ministrą, kuris partijų pažadus pastumtų į šoną, verslams tik duotų, o mokesčių neimtų.
Laikai keičiasi, socialdemokratai, ko gero, taip pat. Neatrodo, kad tai ta pati A. Brazausko-G. Kirkilo (ramybė jiems aukštybėse) su oligarchais flirtuojanti organizacija. Gerokai netikėta, kad kviečiasi ministrą su senų laikų patirtimi. Na, gal keičiasi ne tik laikai, ne tik partijos, gal ir žmonės. Pamatysime netrukus, Finansų ministerija organizuos seminarus, ar neš mokesčių įstatymų projektus Seimui. Žiūrovais ar veikėjais bus smarkiai atsinaujinusi frakcija Seime?
