Turiu idėją Lietuvai: sugalvokime tokį būdą kine žiūrėti filmus šeimai originalo kalba, kad nereikėtų desperatiškai ieškoti į blogiausią poziciją nukišto nedubliuoto seanso.
Puikiai suprantu dubliažo priežastis, toks poreikis tikrai yra. Didžioji tikslinės auditorijos dalis nemoka užsienio kalbų ir vargu, ar geba gana greitai skaityti. Rodant filmus tik originalo kalba visiems tektų sėdėti salėje, pripildytoje intensyvaus tėvelių šnabždėjimo, – tai jiems, vargšiukams, tektų versti personažų dialogus ir aiškinti siužeto vingius.
Lygiai taip pat iš principo nieko neturiu prieš Rytį Zemkauską, Moniką Liu, Arvydą Dapšį ar Kęstutį Cicėną. Jie puikūs aktoriai, jų balsai malonūs ir išraiškingi. Visgi, nepykite, Hugh Jackmaną, Patricką Stewartą, Julią Louis-Dreyfus ar Bryaną Cranstoną mėgstu kur kas labiau. Kažkodėl įtariu, kad ne tik aš: šiaip ar taip garsinamų filmų plakatuose puikuojasi būtent užsienio aktorių veidai ir pavardės.
Neabejoju, kad aš toks ne vienas. Kalbu anaiptol ne tik apie suaugusius žmones, mėgstančius žiūrėti šeimai skirtus vaidybinius ar animacinius filmus. Lietuvoje, ypač Vilniuje, tikrai gyvena pakankamai lietuviškai nekalbančių ar prastai kalbančių vaikų. Dažniausiai jie puikiai supranta angliškai. Kodėl mes verčiame žiūrėti jiems skirtus filmus prasčiausiu įmanomu laiku? Arba laukti, kol jie pagaliau pasirodys namų kino platformose?
Manau, jau supratote – „Avis detektyves“ žiūrėjau dubliuotas lietuviškai. Kažkodėl net nepagalvojau, kad reikėtų atkreipti į tai dėmesį. Bilietą pirkau pagal laiką, o garsinimas mane ištiko iš esmės tik prasidėjus seansui.
Pirmas impulsas buvo tiesiog atsistoti ir išeiti iš salės. Įsijungti blaivų protą ir likti vietoje pavyko ne be pastangų. Galiausiai tariau, kad tikrai gero filmo sugadinti nepavyks ir prastam dubliažui. Buvau teisus. Beveik netikiu, kad dabar rašau šį sakinį, bet „Avys detektyvės“ – ko gero kol kas geriausias mano šiemet matytas filmas.
Čia, aišku, reikėtų padėti žvaigždutę ir parašyti išnašą. Žinoma, kad buvo įspūdingesnių, ambicingesnių, įdomesnius klausimus keliančių, išradingiau nufilmuotų, drąsiau su kino forma žaidusių, ilgiau kino istorijoje išliksiančių filmų. Tikrai buvo, tačiau nepaisant visų šių savybių (o gal kaip tik dėl jų?) prie jų vis tiek norisi kabinėtis, ką nors prikišti, gaudyti riktus, ryškinti nenuoseklumus, kreipti dėmesį į nusišnekėjimus. „Avimis detektyvėmis“ norisi tiesiog džiaugtis.
Sunku pasakyti, kur konkrečiai slypi filmo žavesys. Iš pirmo žvilgsnio jis visai paprastutis; tiesą pasakius, paprastutis atrodo ir iš antro. Štai, pavyzdžiui, jo siužetas. Gyvena sau geraširdis fermeris Džordžas, augina bandą avių, kurias labai myli. Gyvena, kol vieną lietingą naktį netikėtai miršta.
Džordžas gyvena vienas ir neturi artimų draugų, tikriausiai greitai būtų visų pamirštas, jei ne jo ekscentriški augintiniai. Kiekvieną vakarą Džordžas skaitydavo savo avims detektyvus, todėl netekusios šeimininko jos pirmos pradeda įtarti kažką nešvaraus ir imasi padėti nenuovokiems žmonėms suvesti galus.
„Avys detektyvės“ sukonstruotos taip, kad kuo greičiau angažuotų emociškai, ir sykį įsteigę ryšį autoriai pasirūpina, kad šis siūlas nenutrūktų iki pat filmo pabaigos.
Žodžiu, „Avys detektyvės“ – tai savotiškas „Klyksmas“, tik skirtas labiau vaikams ir refleksyviai žaidžiantis ne siaubo filmų, o detektyvų siužetinėmis klišėmis. Tik „Klyksmo“ atveju nuolatinė žanro taisyklių artikuliacija kelia sąmoningai parodijos efektą (šia prasme „Klyksmo“ tiesiogiai įkvėptas „Pats baisiausias filmas“ yra parodijos parodija). O štai „Avių detektyvių“ autoriai tiesiog padeda susiorientuoti patiems mažiausiems žiūrovams, geranoriškai už rankos lydėdami juos per įvykdyto nusikaltimo miglą.
Tai nereiškia, kad suaugusius detektyvų mėgėjus „Avių detektyvių“ byla vers nebent žiovauti. Manęs galiausiai atskleidžiama žudiko (žudikės?) tapatybė gal ir nenustebino, tačiau tikrai negalėčiau pasakyti, kad dar iki lemtingos scenos jau buvau viską supratęs.
Kita vertus, stengtis aplenkti filmo herojų tyrimo eigą nelabai ir norėjosi. Vietoj to man teko retas malonumas paprasčiausiai mėgautis. Mėgautis nekomplikuotais, bet tiksliai sukonstruotais, įsimenančiais ir žaviais personažais. Lengvais, kiek naiviais, bet nugludintais ir net per vertimo sieną iki žiūrovų prasimušti sugebančiais pokštais. Pokštais, kurie, tarp kitko, konstruojami ne tik pasitelkiant personažų kūną ar ištartus žodžius, bet ir mizanscenomis, montažo priemonėmis per vizualinį sugretinimą ar kontrastą.
Realistiškos, bet animuotos ir tarpusavyje kalbančios, žmonėms nesuprantamos, bet akivaizdžiai ne prasčiau (o kartais ir geriau) už žmones protauti gebančios avys, sąveikaujančios daugelyje scenų su įprastais žmogiškais personažais, – gan rizikingas kūrybinis derinys. Kad jis neerzintų, žiūrovai turi greitai ir visapusiškai suspenduoti savo nepatiklumą, iki smulkmenų priimti tokio absurdiško pasaulio žaidimo taisykles.
Galiausiai filme šis sprendimas absoliučiai pasiteisina ir tai, be jokios abejonės, yra pamatuotų režisūrinių sprendimų rezultatas. „Avys detektyvės“ sukonstruotos taip, kad kuo greičiau angažuotų emociškai, ir sykį įsteigę ryšį autoriai pasirūpina, kad šis siūlas nenutrūktų iki pat filmo pabaigos.
Tai nėra vienintelis nei labiausiai rizikingas kūrėjų sprendimas. Bene labiausiai nustebino, kad jie ne tik imasi kalbėti žanrui gan įprastomis kitoniškumo, empatijos, šeimos ir bendruomenės svarbos temomis, bet įtraukia ir kur kas tamsesnes – mirties, gedulo, atminties problemas. Net neprisimenu, kada paskutinįsyk mačiau, kad kine vaikai į šią nejaukią ir gąsdinančią teritoriją būtų kviečiami taip tiesiai ir be užuolankų.
Kita vertus, ir filmus šeimai, ypač komercinius, pastaruoju metu žiūriu itin retai. Net nežinau, gal laikas keisti įpročius?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
