Mūsų visuomenėje vis dar gausu mitų apie kalinių gyvenimą – vieni juos engia, o kiti bando kelti klausimą, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Bando atsigręžti į vaikystę ir suprasti, kaip žmogus buvo auklėjamas, bando suvokti jų elgesį. Kalinių gyvenimas sudėtingas, reikalaujantis pastangų ir kantrybės, kad pokyčiai būtų matomi. Dažnai viskas priklauso tik nuo asmens ir jo požiūrio bei įsitikinimų, neabejoja psichologu Pravieniškėse dirbantis Karolis Poderis.
Nemaža dalis nuteistųjų, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas. LRT.lt kalbina įstaigų darbuotojus, savanorius ir pačius nuteistuosius, kodėl ne visiems pavyksta susikurti gyvenimą laisvėje ir kas padėtų resocializuotis visuomenėje.
– Ar yra tekę sutikti kalinių, kurie patekę į Pravieniškes pasikeitė, pasimokė iš savo klaidų?
– Mane labiausiai stebina nuteistieji iki gyvos galvos. Iš gerosios pusės. Analizuodamas kai kurių charakteristikas matau, kad per dvidešimt ar daugiau metų įkalinimo įstaigoje jie yra gavę tik kelias nuobaudas. O yra nuteistųjų, kurie per trumpesnį laiką turi po šimtą ar du šimtus nuobaudų. Dažnai mąstau, jeigu visuomenė nemato, kad toks žmogus keičiasi, tai kas tada išvis yra pokytis? Šiuo metu nuteistieji iki gyvos galvos po dvidešimt metų įkalinimo turi galimybę pakeisti terminą į terminuotą.
Taip pat gali prašyti prezidento malonės. Be abejo, nenoriu sumenkinti ar pateisinti nusikaltimų, kuriuos jie padarė, tačiau tada kyla klausimas – ar mes, kaip visuomenė, tikim, nepaisant to, ką žmogus padarė, kad jis gali būti kitoks, ir jį priimti atgal į sociumą ar ne?
Dažnai girdžiu, ypač internetinėje erdvėje, kad pataisos įstaigos tarsi neatlieka savo funkcijos – nuteistieji net atlikdami bausmę sugeba daryti naujus nusikaltimus.
Atrodo, kad tai tarsi priekaištas, kodėl mes jų „nepataisome“. Žmonių, kurie daro nusikaltimus, gyvenimas labai sudėtingas. Net ir tų, kurie, kaip patys sako, „patenka netyčia“ pirmą kartą. Uždarome šiuos žmones į vieną vietą: kiekvienas su skirtinga traumine patirtimi, labai skirtingais socialiniais įgūdžiais, psichinės sveikatos problemomis ir skirtinga motyvacija keistis. Prie viso to pridėkime labai ribotus žmogiškuosius resursus, kuriuos turi kalėjimas. Man būtų naivu tikėtis, kad dauguma asmenų pasikeis.
Prisimenu konkretų asmenį, kurių yra tikrai ne vienas, žmogus devynis ar dešimt kartų teistas, nusikaltimai skirtingi, bet visus nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Aš jo ir klausiu: „Kaip manote, ar jūs turite problemų su alkoholiu?“ Jis pasakė, kad neturi ir vartoja, kada nori.
Per pokalbį supratau, jog jis nuoširdžiai nesuvokia problemos, bandžiau jam parodyti, kad yra akivaizdžios pasekmės, tačiau girdėjau tik tai, kad problemas jo gyvenime sukelia aplinkybės, o ne jis pats. Neįmanoma pakeisti žmogaus, kuris pats nenori pasikeisti ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Psichologą, turbūt kaip ir chirurgą, mažai kuo nustebinsi.
– Visiems žinoma, kad tarp kalinių yra daug manipuliatorių. Jie moka padaryti taip, kad kitas įtikėtų, moka sužavėti moterį, moka apsimesti kažkuo kitu ir išvilioti iš žmonių pinigus. Kaip manote, šią savybę jie įgyja kalėjime ar jau būdami laisvėje?
– Žmogus manipuliatyvų elgesį naudoja nuo pat kūdikystės. Jau 9–12 mėnesių kūdikis gali suvokti ir imituoti verksmą, kad gautų dėmesio. Kiekvienas iš mūsų, jeigu pagalvotume apie save, daug kur manipuliuojame. Tai vyksta dažnai.
Mes net to nesuvokiame, bet tai vis tiek yra manipuliacija. Kai dirbu su nuteistaisiais, kurie, pavyzdžiui, teisti už sukčiavimą, jie dažniausiai turi puikius įtikinėjimo, iškalbos įgūdžius. Bandau rodyti jiems kelią, kad šiuos įgūdžius galėtų „legalizuoti“ – išbandytų save pardavimų, rinkodaros ar kitoje srityje. Deja, dažniausiai jie „nepersikvalifikuoja“.
– Gal galit pasidalinti labiausiai sukrėtusiu įvykiu?
– Psichologą, turbūt kaip ir chirurgą, mažai kuo nustebinsi. Manau, negalėčiau dirbti šio darbo ir tinkamai padėti žmogui, jeigu mane sukrėstų, ką jis pasakoja. Be abejo, kartais būna pikta, kartais liūdna, bet per didelis emocinis įsijautimas darytų žalą klientui. Stengiuosi rasti atsakymą ir bandyti paaiškinti, kodėl įvyko tai, kas įvyko.
– Kokių minčių kyla, kai skaitote kalinių bylas?
– Kai kurie kolegos teigia, kad stengiasi neskaityti, ypač kai dirba ir užmezga ryšį su nuteistuoju. Jiems tada būna labai sunku, kai sužino, dėl ko žmogus čia pateko. Aš stengiuosi paskaityti tam, kad galėčiau suprasti, kodėl žmogus padarė tai, ką padarė.
Kai susitinku su nuteistuoju, neturiu jokio nusistatymo. Man nėra svarbu, kodėl jis čia. Dažnai nuteistieji slepia svarbias nusikaltimo detales, nori padaryti geresnį įspūdį, sumenkinti savo indėlį į nusikaltimą, todėl neįmanoma būtų išanalizuoti situacijos, nežinant detalių.
Kartais būna pikta, kartais liūdna, bet per didelis emocinis įsijautimas darytų žalą klientui.
– Kokia kalinio istorija įsiminė labiausiai?
– Prisimenu nuteistąjį, kuris apie dvidešimt metų atlikinėjo bausmę už smurtinius nusikaltimus. Tarp nusikaltimų yra kūno sužalojimų, žmogžudystė. Jis pradėjo pasakoti apie savo vaikystę ir fizinį smurtą, kurį patyrė šeimoje. Pasakojo, kaip su metais smurtas tapo vis žiauresnis ir drausminimo priemonės būdavo vis griežtesnės – septynerių metų jį mušė su diržu, vienuolikos mušė su lazda, keturiolikos su metaline grandine.
Prisimenu, jis pasakė, jog jaučiasi nevertinamas kitų, jeigu konflikto metu nenaudoja fizinio smurto. Iš pradžių šmėstelėjo mintis – gal jis juokauja? Bet iš kur jam žinoti kitą kalbą, kai nuo pat mažų dienų vienintelis problemų sprendimo būdas buvo smurtas? Neteisinu jo padarytų nusikaltimų, bet kiek pasirinkimo laisvės turėjo jis tapęs pilnamečiu? Vienintelis įrankis konfliktinėje situacijoje tada buvo smurtas. Prisimenu politiką, kuris net jaučiasi dėkingas savo tėvams gavęs „beržinės košės“, ir kad smurtas prieš vaikus yra puiki drausminimo priemonė. Aš matau du traumuotus žmones, tiesiog vienam pasisekė labiau, kitam ne.
– Pravieniškes krečia nuolatiniai skandalai, žiniasklaidoje periodiškai pasirodo informacijos apie pabėgusius nuteistuosius, pareigūnų piktnaudžiavimą, tragiškas įkalinimo sąlygas. Kaip galėtumėte pakomentuoti šiuos dalykus?
– Neneigsiu, yra visko, tačiau situacija, ypač viešojoje erdvėje, yra pateikta sutirštintomis spalvomis. Iš vienos pusės, suprantu – dažnu atveju daugiau dėmesio susilaukia ta informacija, kuri įprastai sukelia daugiau neigiamų nei teigiamų emocijų. Tai įrodyta ir moksliniais tyrimais.
Pradėsiu nuo pabėgimų: nuteistieji bausmes atlikinėja atviroje kolonijoje, tai reiškia, kad jie laisvai juda, tačiau turi grįžti tam tikru metu atgal. Kai jie to nepadaro, yra ieškomi. Jie nepabėga, bet tiesiog negrįžta nustatytu laiku. Eiliniam žmogui, kuris tiesiog perskaito antraštę, formuojasi nuostatos, kad nuteistieji kaip per filmus – peršoka tvorą, surezgę gudrų planą, ir dingsta kažkur miškuose, palikdami pareigūnus už nugaros. Taigi noriu visus nuraminti – pabėgimų nebūna.
Mane labiausiai stebina nuteistieji iki gyvos galvos. Iš gerosios pusės.
Kalbant apie darbuotojų nusižengimus – formuojama nuostata, kad kalėjimų sistemoje darbuotojai nusižengia dažniau nei kitose srityse. Mano nuomone, taip yra todėl, kad viešąją erdvę pasiekia daugiau skandalingos informacijos nei teigiamos ir tai iškreipia realią situacija. Galiu pateikti pavyzdį: įsivaizduokite, jog viešojoje erdvėje skaitytumėte apie gydytojus, dėl kurių kaltės mirė pacientai. Be abejonės, susiformuotų neigiamos nuostatos dėl visų gydytojų, bet nereiškia, kad visi jie dirba netinkamai.
Taip pat ir čia: jeigu vienas ar kitas pareigūnas nusižengia, tai nereiškia, kad visi pareigūnai tinkamai neatlieka savo tarnybos. Be to, viduje turime imuniteto ir vidaus tyrimų skyrių, kriminalinę žvalgybą, kuri užtikrina skaidrią sistemos veiklą. Esant nusižengimams, juos tiria. Situacija negali pasikeisti spragtelėjus pirštais, pasižiūrėkime, kiek laiko prireikė, kol Lietuvoje atsirado europinius standartus atitinkantis futbolo stadionas.
