„Už žmogžudystę teistas asmuo kaltės neneigė, tačiau sakė, kad šiame nusikaltime labiausiai nukentėjęs asmuo yra jis, todėl jo turėtų būti atsiprašyta“, – vieną darbe nustebinusių istorijų portalui LRT.lt pasakoja penktus metus Pravieniškių pataisos namuose psichologe dirbanti Odeta Šakėnaitė. Darbas su nuteistaisiais yra kupinas iššūkių, tačiau moteris tikina, kad ne vienas apie įkalinimo įstaigas girdėtas mitas sugriuvo, tiesa, kai kurie įsitikinimai vis dar trukdo bausmę atlikusiems asmenims vėl įsilieti į visuomenę.
Nemaža dalis nuteistųjų, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas. LRT.lt kalbina įstaigų darbuotojus, savanorius ir pačius nuteistuosius apie tai, kodėl ne visiems pavyksta susikurti gyvenimą laisvėje ir kas padėtų resocializuotis į visuomenę.
– Kuo patraukė darbas pataisos namuose?
– Iki pradedant dirbti Pravieniškių pataisos namuose (PPN-AK), dirbau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (VGTPT). Dirbdama VGTPT, vykdavau į policijos komisariatus, teismus, padėdavau apklausti nepilnamečius asmenis ikiteisminiuose tyrimuose.
Psichologo darbas teisinėje srityje man patiko, o pastebėjusi Pravieniškių pataisos namų darbo skelbimą, nusprendžiau savo jėgas išbandyti bausmių vykdymo sistemoje. Šiemet pataisos namuose prasidėjo penktieji mano darbo metai. Pats darbas su nuteistaisiais yra įvairialypis. Nors visi bausmę atliekantys asmenys turi bendrų bruožų – yra įstatymų pažeidėjai, kiekvienas iš jų pasižymi individualiais skirtumais ir įvairiais probleminiais deriniais.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Kiekviena diena prasideda nuo asmens ir jo įsinešamų daiktų patikrinimo. Gerai žinoma, kad į pataisos namus ar kitas įkalinimo įstaigas nuolat patenka draudžiamų daiktų, pavyzdžiui, pinigų, telefonų. Kalbat apie psichologo darbą, dalyvauju direktoriaus patariamojoje komisijoje, konsultuoju nuteistuosius, vedu individualius ir grupinius užsiėmimus, atlieku nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimus, dirbu su krizinėmis situacijomis.
Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu darbuotojams, renku informaciją ir teikiu pasiūlymus darbo saugumo atžvilgiu. Bendradarbiaudami su Norvegija, Lietuvoje įgyvendiname keletą programų, orientuotų į kriminogeninio mąstymo ir elgesio korekciją. Pavyzdžiui, pirmą 2022 metų pusmetį kartu su kolegomis pradėjome vesti programą, skirtą asmenims, nubaustiems už vairavimą apsvaigus, o metų pabaigoje startavome su projektu TOG (išvertus iš norvegų kalbos – „traukinys“), kuris orientuotas į darbą su linkusiais pakartotinai nusikalsti nuteistaisiais.
– Su kokiais stereotipais teko susidurti, kai pradėjote dirbti?
– Vienas iš stereotipų, kurį teko girdėti prieš pradedant dirbti pataisos namuose, buvo tai, kad dauguma teistų asmenų yra smurtautojai. Šis stereotipas nepasitvirtino. Nors pataisos namuose turime nemažai asmenų, kurie yra bausti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, baustų už vagystes, sukčiavimus ir narkotines medžiagas turime kur kas daugiau.
Kitas stereotipas, su kuriuo teko susidurti, kad visi nusikaltėliai yra melagiai. Nors kalėjimuose bausmes atlieka asmenys, teisti už nusikaltimus, kurių metu melavo, manipuliavo, tikrai negalime sakyti, kad taip elgiasi visi teistumą turintys asmenys.
– Kokie blogiausi ir geriausi atsiminimai iš darbo?
– Vienos sudėtingiausių situacijų siejasi su nuteistųjų savižudybėmis. Po įvykio kuo greičiau stengiamės suteikti psichologinę pagalbą asmenims, kurie pažinojo ar gyveno kartu su nusižudžiusiu nuteistuoju. Kadangi nuteistieji gyvena būriuose, asmenų skaičius, kuriems tuo metu norime suteikti pagalbą, gali būti tikrai nemažas.
Kitos nemalonios situacijos yra susijusios su nuteistųjų agresyviu elgesiu, išsakomais grasinimais. Tokiu elgesiu dažniausiai pasižymi asmenys, turintys impulsų kontrolės problemų. Atsidūrus tokioje situacijoje, labai svarbu neprarasti savikontrolės ir į agresiją nereaguoti tokiu pat agresyviu elgesiu.
Kalbant apie pozityvius prisiminimus, džiaugiuosi, kad dirbdama Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriuje turėjau galimybę net keletą metų dirbti su šauniu, bendradarbiaujančiu kolektyvu. Taip pat man visuomet smagu prisiminti sėkmingo darbo su nuteistaisiais atvejus.
– Žmonės gimsta ar tampa blogais? Kas turi daugiau įtakos: biologiniai ar socialiniai-kultūriniai faktoriai?
– Šis klausimas nuolat buvo keliamas ir antikos laikais, filosofijos klestėjimo laikotarpiu, ir jis vis dar nagrinėjamas šiuolaikinio pasaulio mokslininkų. Kodėl? Nėra vieno visus tenkinančio atsakymo. Noriu pasidalyti mokslininkų atliktu tyrimu, kuriame siekta nustatyti, ar labai jauni vaikai (iki 1 metų) turi vidinį moralinį kompasą, ar jie supranta koks elgesys yra geras, priimtinas, o koks elgesys yra blogas, netinkamas, ir kurį elgesį prioritetizuos patys vaikai.
Tyrimo metu vaikams buvo rodomas vaizdo įrašas su skirtingų spalvų figūromis. Įraše mėlyna figūra stumdė raudonąją, o geltonoji figūra bandė padėti raudonajai. Pasibaigus vaizdo įrašui, vaikų buvo klausiama, su kuria figūra jie norėtų kartu leisti laiką.
Dauguma sau į poras rinkosi geltonąją figūrą. Panašūs eksperimentai buvo atlikti 2010 metais ir 2017 metais. Gauti tokie pat rezultatai – vaikai supranta, koks elgesys nėra tinkamas ir, esant galimybei rinktis, siekia save susieti su pozityviu elgesiu, pozityviu subjektu. Todėl, remiantis šiais tyrimais, galima manyti, kad socialiai nepriimtinam elgesiui formuotis daugiau įtakos turi socialiai-kultūriniai faktoriai.
– Kaip manote, kas galėtų padėti kaliniams pasikeisti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo?
– Manau, kad tikrai nemažai padėtų geresnių sąlygų integracija į darbo procesą. Šiuo metu nemažai darboviečių taiko teistumo ribojimus, todėl turintiems teistumą asmenims sunku susirasti gerai apmokamą legalų darbą. Tokiu atveju dalis bausmę atlikusių asmenų renkasi grįžti prie nekvalifikuoto arba nelegalaus darbo, taip toliau prisidėdami prie šešėlinės ekonomikos. Kita dalis nusprendžia laimės ieškoti užsienyje.
Susidaro užburtas ratas: valstybė išlaiko nuteistąjį jo bausmės atlikimo metu, investuoja sudarydama sąlygas pataisos namuose įgyti profesiją, tačiau atlikęs bausmę asmuo neprisideda prie Lietuvos ekonominės gerovės.
Kitas svarbus aspektas, padedantis nuteistiesiems siekti šviesesnės ateities, yra santykių su artimaisiais palaikymas ar jų atkūrimas. Kad tai yra reikšminga dalis, galime pastebėti sekdami Bausmių vykdymo kodekso (BVK) pokyčius, kuriame lengvinamos ir sudaromos geresnės sąlygos nuteistųjų socialiniams ryšiams palaikyti.
Pataisos namuose taip pat vykdomos programos, tokios kaip mediacijos taikymas (tiek tarp artimųjų, tiek tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo), socialinė programa „Langas į nuteistojo pasaulį“, kai nuteistasis, jo artimasis ir administracijos atstovai susitinka aptarti nuteistojo resocializacijos proceso ir atsakyti į rūpimus klausimus, programa „Tėvystės įgalinimas laisvės atėmimo vietoje“.
– Kokiam reikia būti žmogui, kuris norėtų ar ketintų dirbti tokį darbą?
– Darbo ritmas pataisos namuose yra gana greitas, darbo kiekis nemažas. Manau, kad norintis dirbti sistemoje asmuo turėtų gebėti greitai adaptuotis, mokytis, gebėti kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, tačiau kartu būti empatiškas, taktiškas, tolerantiškas, gebėti dirbti su dideliu kiekiu informacijos, dirbti komandoje ir nebijoti būti iniciatyvus. Visuomet laukiame iniciatyvių žmonių.
– Kurio darbe sutikto žmogaus istorija labiausiai įsiminė?
– Tikrai yra daugybė nuteistųjų istorijų, kurias įsimename dėl netikėtumo ar žiaurumo faktorių. Viena iš neutralesnių istorijų, kuri man įsiminė, yra apie nuteistąjį, kuris teistas pagal BK 129 straipsnį (žmogžudystė). Savo nusikaltimą planavo, nusikaltimo metu buvo emocionalus (fiksuotos daugybinės durtinės žaizdos), kaltę pripažįsta, tačiau iš dalies teigia, kad šiame nusikaltime labiausiai nukentėjęs asmuo yra jis, todėl jo turėtų būti atsiprašoma.
Pastebėjau, kad prisimenu vis daugiau ilgamečių darbuotojų istorijų. Stebina tai, kiek daug jiems jau teko ne tik pamatyti, bet ir patirti, sistemoje išdirbus keletą dešimtmečių. Kai kurie iš jų dėl didelio darbo krūvio visus tuos metus intensyviai dirbdavo tiek darbo vietoje, tiek namuose.
Kai kurie iš jų, net sulaukę pareigūno pensijos, lieka dirbti sistemoje kaip civilis asmuo pagal darbo sutartį. Kuo tai stebina ir į ką verčia atkreipti dėmesį? Tai atskleidžia vis ryškesnį skirtumą tarp kartų ir pasikeitusį požiūrį į įsipareigojimą darbovietei.
– Kas jums padeda atitrūkti nuo darbinės rutinos?
– Norint išlaikyti sveiką gyvenimo ritmą, būtina turėti veiklos ir užsiėmimų už darbo ribų. Yra sakoma, kad turėtume gyventi pagal 3x8 taisyklę: 8 val. miegui, 8 val. darbui ir 8 val. laisvalaikiui. Tačiau tikrovėje iš savirealizacijai skirtų 8 val. paimame pietų pertrauką, kelionės laiką į darbą ir atgal, skiriame laiką buičiai, šeimai, draugams ir t. t., todėl labai svarbu, kad likusį nuo darbo ir buities laiką panaudotume taip, kaip iš tiesų norime. Kartais ir nieko neveikimas yra būtent tai, ko reikia organizmui.
Man pačiai atitrūkti nuo darbo rutinos padeda sportas, kūrybiniai užsiėmimai ir naujos veiklos mokymasis. Reguliarus sportas, mankšta ir sveika mityba yra svarbiausia siekiant palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą.
