„Kalėjime matau ne nusikaltėlius, o kažkada daugybę traumų patyrusius vaikus. Juk kažkada ir pats toks buvau“, – portalui LRT.lt sako įkalinimo įstaigoje savanoriaujantis Marius Aleksiukas. Jį padėti kitiems įkvėpė skaudžios gyvenimo patirtys – smurtu paženklinta vaikystė, netinkami draugai ir priklausomybės, nuvedusios į nepilnamečių pataisos įstaigą. Iš pagrindų gyvenimą pakeitęs Marius sako, kad iki šiol graudinasi prisimindamas, kai pirmą kartą išgirdo, kad jis yra svarbus ir mylimas – iš savų jis to niekad nebuvo girdėjęs.
Nemaža dalis nuteistųjų, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas. LRT.lt kalbina įstaigų darbuotojus, savanorius ir pačius nuteistuosius, kodėl ne visiems pavyksta susikurti gyvenimą laisvėje ir kas padėtų resocializuotis į visuomenę.
Praėjusių metų pabaigoje Kalėjimų departamento surengtoje konferencijoje „Savanoriai įkalinimo įstaigose: žmonės ir istorijos“ kalintieji dėkojo tiems, kurie jiems negailėdami skiria savo laiko. „Ačiū, kad mus aplanko, kad padeda ištverti, atneša džiaugsmo, sugalvoja veiklos, nepamiršta ir neatskiria nuo visuomenės, mums tai labai svarbu“, – vaizdo įraše sakė dvi moterys iš Panevėžio kalėjimo.
Joms antrino ir nuteistieji, esantys kitose įkalinimo įstaigose, taip pat dėkoję už tai, kad jiems padedama atrasti viltį ir siekti gyvenimo be nusikaltimų. „Tikiu, kad ir patys savanoriai apie mus susidaro kitokią nuomonę, įsitikina, kad galime gyventi visuomenėje ir būti naudingi“, – kalbėjo vienas iš nuteistųjų.
Tarp tų, kuriems buvo įteiktos padėkos už savanorišką veiklą su nuteistaisiais, – ir Marius Aleksiukas iš organizacijos „Prirašytos rankos“. Jis portalui LRT.lt pasakojo, kad į savanorystę jį atvedė gyvenimiškos patirtys.
„Vasarą savo socialiniame tinkle rašiau apie kelionę traukiniu 2004-aisiais, kai buvau gabenamas į Nepilnamečių koloniją. Ten egzistuoja toks prietaras – jei išeidamas atsisuki ir pažvelgi į įstaigą, sugrįši. Tąkart atsisukau ir 2022-aisiais sugrįžau, bet kitaip – padėti kitiems“, – savo pasakojimą pradeda Marius.
Jo vaikystė buvo nelengva, paženklinta tėvo smurto ir girtuoklysčių. „Su sese laiptinėje kone kasdien laukdavome policijos, – atsidūsta jis. – Artimieji dabar juokiasi, prisiminę, kaip kartą buvau pabėgęs iš darželio. Tada ekskavatorininkas surado mane statybose, miegantį duobėje. Jei būtų manęs nepastebėję, veikiausiai būtų užpylę žemėmis.
Kažkam ši istorija kelia juoką, o man – siaubą – kodėl manęs taip neprižiūrėjo ir nesidomėjo, kodėl bėgu iš namų? Pamenu tik nuolatines išgertuves juose. Pamenu, kaip palįsdavau po stalu, susigūždavau, prie vienos ausies prisidėdavau zvimbiantį prisukamą laikroduką, kitą užsidengdavau ranka ir taip stengiausi užgožti tą triukšmą, negirdėti, kas dedasi namuose.“
Nenorėdamas matyti, kas dedasi tėvų bute, jis vis dažniau leido laiką laiptinėse ir rūsiuose su vyresniais vaikais. Marius sako tapęs agresyviu ir mokykloje, neretai prikuldavo kitus bendraamžius. „Dabar suprantu, kad jiems tiesiog pavydėjau – jie sugrįždavo į šeimą, į šiltus namus, kur laukia tėvų meilė, vakarienė, rūpestis. Aš tuo metu nenorėdavau eiti į namus, kuriuose buvo išgėrinėjama, smurtaujama, ir leisdavau laiką laiptinėje. Agresija buvo mano būdas apsiginti, kitaip nemokėjau“, – prisimindamas vaikystės nuoskaudas svarstė pašnekovas.
Vėliau prasidėjo priklausomybės. Marius sako, kad alkoholio paragavo labai anksti – jau per 9-ąjį gimtadienį vyresni vaikai jį parnešė neblaivą namo. Būdamas 13–14 metų jis įniko į heroiną ir įsisuko uždarame rate: narkotikai, pataisos namai, narkotikai...
„Patekęs ten, tarsi užsidedi bebaimio narsuolio kaukę, nenori parodyti, kad esi jautrus, pažeidžiamas. Galų gale atrodo, kad kolonijoje turi rinktis – arba pritapti, arba plaukti prieš srovę. Net ir pamatę tavo rankose knygą, aplinkiniai gali tave pašiepti, išsityčioti. Tenka užsiauginti storą odą, pradedi niekuo netikėti ir nepasitikėti, imi galvoti, kad tave apgaus, tavimi pasinaudos.
Nors psichologas galėjo padėti, pamenu, net ir juo nepasitikėjau – bijojau, kad viską perduos ir papasakos įstaigos administracijai, galiausiai nežinojau, kaip interpretuos mano žodžius, nes tada sunkiai mokėjau reikšti mintis, o mano sakinius sudarė jungtukai ir keiksmažodžiai“, – atvirai prisipažįsta Marius.
Galiausiai vaikinas susiėmė, gydėsi nuo priklausomybės nuo alkoholio, dalyvavo metadono programoje ir jau porą metų nevartoja. Jis taip pat ėmėsi iš pagrindų keisti savo gyvenimą, o atsakymų ieškojo psichoterapijoje ir knygose. „Supratau, kiek visokiausių dalykų su manimi įvyko, kiek traumų patyriau, kaip gyniausi agresija, koks buvau užsisklendęs, nepasitikintis ir kiek mano viduje buvo baimių...“ – kelią į pokyčius prisimena vaikinas.
Jis tikina supratęs, kad viskas yra tik jo paties rankose, tad šiandien sau yra dėkingas už tai, kad galiausiai išsikapstė. Dabar tik kaip blogą sapną jis prisimena laikus, kai klimpo priklausomybių liūne ir dienas leido pataisos namuose.
„Kai jau pasikeičiau, pastebėjau, kad mane žmonės priima, kad mane vertina. Kai pirmą kartą man pasakė, kad manimi didžiuojasi ir myli, kad esu svarbus, apsiverkiau – iš savų to niekada negirdėjau. Kaip man svarbu buvo žinoti, kad manimi kažkas tiki“, – ir dabar graudindamasis sako Marius.
Ir nors šiandien jis visai kitoks žmogus, nei buvo prieš keletą metų, kartais jis vis dar pasijaučia it nurašytas. „Būna, kalbuosi su žmogumi, mes turime apie ką pasikalbėti, įdomu, viskas gerai, bet vos tik prasitariu apie savo patirtis ir praeitį, pašnekovas tarsi pasikeičia. Ne kartą esu paklausęs, kas pasikeitė, tačiau atsakymų paprastai neišgirstu“, – apgailestauja jis. Galbūt todėl, svarsto vaikinas, pasidarė taip svarbu dalytis savo patirtimis: „Kalėjime matau ne nusikaltėlius, o kažkada daugybę traumų patyrusius vaikus. Juk kažkada ir pats toks buvau.“
Vis dėlto Marius savo praeities neslepia – sako, kitaip jaustųsi lyg nesąžiningas: „Nebūdamas atviras jaučiuosi tarsi meluodamas, o melo negaliu pakęsti – turbūt per daug jo savo gyvenime esu girdėjęs. Galiausiai tai man suteikė savotišką išsilaisvinimą. Anksčiau nebuvau toks atviras, nesidalydavau, bet kai garsiai apie tai prakalbau, tarsi atėmiau iš kitų ginklą, kuriuo galėtų mane sužeisti. Viską pasakiau pats, nieko negalite man prikišti. Juk paslaptis taip pat slegia.“
Ilgą laiką gyvenime matęs beprasmybę, pradėjęs savanoriauti jis sako suradęs ir prasmę. Tiesa, padėti nuteistiesiems jis atėjo ne iš karto. „Pirmiausiai man norėjosi padėti vaikams, kurie vaikystėje matė tai, ką kažkada savo šeimoje mačiau aš. Deja, dėl turėtų teistumų negalėjau. Kadangi, kaip ir pasakojau, iš pradžių labai nepasitikėjau suaugusiais žmonėmis, jų bijojau, pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje.
Kai pasistūmėjau narstydamas save ir savo skaudulius, nuėjau į „žemo slenksčio“ paslaugų kabinetą, kur teikiama pagalba žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybių. Kai pradėjau galvoti apie galimybę savanoriauti kalėjimuose, mano kelyje atsirado organizacija „Prirašytos rankos“, prie kurios ir prisijungiau“, – pasakoja M. Aleksiukas.
Išklausęs savanorių mokymus, su kitais organizacijos savanoriais jis lanko kalinčiuosius pataisos namuose. Jis sako, kad ne tik nuteistiesiems, bet ir patiems savanoriams tokia veikla daug suteikia, skatina pasidomėti, tobulėti, prasmingai leisti laiką ir suveda su bendraminčiais. „Kartais ir patys savanoriai ateina todėl, kad jaučiasi vieniši. Jie tikisi surasti savo ratą, bendravimą. Todėl sakau, kad labai svarbu jiems duoti atsaką – pagirti, įvertinti, pastebėti.
Lygiai to paties reikia ir nuteistiesiems, kad jie pajaustų, kad kažkas jais tiki ir neatskiria nuo visuomenės. Tai vienas iš būdų juos sugrąžinti į doros kelią ir paskatinti keisti savo gyvenimą“, – svarsto M. Aleksiukas, kurio istorija gali tapti įkvėpimu kalintiesiems keistis ir keisti savo gyvenimą. Svarbiausia, kaip sako Marius, suprasti, kad viskas – mūsų pačių rankose.
