Įsivaizduokite: atėję prie parduotuvės nežinote, kaip pasiimti prekių vežimėlį. Net ir tokia smulkmena išėjusiam iš įkalinimo įstaigos gali tapti iššūkiu, ypač jei kalėta daug metų. „Reikia kantriai mokyti, parodyti, kad veikdamas pagal tam tikrą tvarką greičiau pasieksi norimą rezultatą. Kad atsirastų toks suvokimas, reikia įdėti daug pastangų“, – portalui LRT.lt pasakoja Kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyresnioji specialistė Vilmantė Gintaraitė, padedanti nuteistiesiems grįžti į visuomenę.
Nemaža dalis nuteistųjų, atlikę bausmę ir išėję į laisvę, vėl sugrįžta į įkalinimo įstaigas. LRT.lt kalbina įstaigų darbuotojus, savanorius ir pačius nuteistuosius, kodėl ne visiems pavyksta susikurti gyvenimą laisvėje ir kas padėtų resocializuotis į visuomenę.
„Nusprendžiau pabandyti, nors maniau, kad tai bus laikinas darbas“, – portalui LRT.lt sako V. Gintaraitė, prisimindama 2003-iuosius metus, kai jai, Mykolo Romerio universiteto psichologijos magistrantūros studijų studentei, dėstytojas pasiūlė padirbėti psichologe pataisos namuose. Tiesa, galbūt ne veltui sakoma, kad nėra nieko amžinesnio už laikinumą – V. Gintaraitė iki šiol dirba nuteistųjų resocializacijos srityje.
„Kai atėjau dirbti į pataisos namus, nuteistųjų buvo per pusantro tūkstančio, viena psichologė ir aš. Pamenu, tai buvo milžiniškas iššūkis – mano kolegė po 3 savaičių išėjo ir likau viena.
Toks išbandymas mane užgrūdino, sustiprino ir supratau – čia labai reikia pagalbos. Kaip tik tuo metu buvo daug užsikrėtimų ŽIV, tad mano pagalbos reikėjo dar labiau – sužinoję, kad serga, įkalintieji ateidavo pas mane. Nesustojau, pasikviečiau anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų grupių atstovus, įkūrėme grupes pataisos namuose, su šiais žmonėmis bendradarbiaujame iki šiol. Mačiau, kokia mano pagalba svarbi, kaip žmonės keičiasi, stojasi ant kojų. Tai įkvėpė dirbti ir siekti rezultatų“, – prisiminė V. Gintaraitė, šiandien ji yra Alytaus kalėjimo vyresnioji specialistė.
– Galbūt tiems, kurie mažiau žino apie resocializacijos skyrių ir jo misiją, kiek plačiau papasakokite apie jo veiklą.
– Visos pataisos namų sistemos vizija ir misija – sugrąžinti nuteistąjį į visuomenę, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą ir patenkinti savo poreikius, aprūpinti save ir, jei turi, savo šeimą be nusikaltimų. Resocializacijos skyrius bene labiausiai šią misiją atliepia, nes mūsų darbas yra padėti nuteistiesiems atgauti ar suformuoti įgūdžius, reikalingus laisvėje gyventi dorai bei sėkmingai.
Alytaus pataisos namuose tai pasiekti labai sudėtinga, nes dauguma nuteistųjų čia atkeliavę jau ne pirmą kartą. O kuo ilgiau žmogus yra atribotas nuo visuomenės, tuo jam sudėtingiau sugrįžti. Lydi ir kiti sunkumai – prasti ar byrantys santykiai su šeima, artimaisiais, silpstantys darbiniai įgūdžiai, taip pat ir gebėjimas bendrauti, įsilieti į naujus kolektyvus, surasti hobių ir pan.
Kaip išgydome kūną, taip po truputį galime pagydyti ir sielą.
O tam, kad nuteistojo įgūdžiai grįžtų ar būtų išugdyti kuo greičiau ir efektyviau, vykdome įvairias programas, bendradarbiaujame su visuomeninėmis organizacijomis, taikome lygtinį paleidimą, trumpalaikes išvykas į namus, suteikiame galimybę atlikti bausmę be sargybos ar palydos, kur nuteistieji turi galimybę įsilieti į visuomenę dar bausmės atlikimo metu ir pan.
Taip pat yra įsteigti pusiaukelės namai, kur nuteistieji intensyviai rengiami būti paleisti iš įkalinimo įstaigos. Patirtis rodo, kad tai – labiausiai pasiteisinęs modelis, padedantis žmogui pakeisti gyvenimo būdą ir grįžti į visuomenę. Juose bausmę atliekantis žmogus gali daugiau bendrauti su artimaisiais, gali išvykti namo, dirbti laisvėje.
Pernai atsirado ir naujovė – atsižvelgiant į paskirtos bausmės laiką ar pobūdį, po atlikto nustatyto bausmės laiko lengvojoje grupėje esantys nuteistieji kartą per porą ar trejetą mėnesių trims paroms yra išleidžiami į namus. Ir tai puikiai veikia – žmonės sugrįžta pabendravę su artimaisiais, pasisėmę naujų įspūdžių, patirčių bei motyvuoti ir toliau gerai elgtis. Juk tokia ir yra mūsų skyriaus misija.
– Minėjote įgūdžius, kuriuos reikia sugrąžinti ar išugdyti. Veikiausiai retas susimąstome, kad ilgiau įkalinimo įstaigoje išbuvusiems nuteistiesiems net ir paprasčiausios buitinės smulkmenos tampa iššūkiu. Tarkime, dažnam sudėtinga naudotis išmaniuoju telefonu, elektronine bankininkyste, o galbūt kyla klausimas, kaip pasiimti vežimėlį prie prekybos centro.
– Tokia realybė. Su šiais iššūkiais susiduria žmonės, kurie atlieka ilgas bausmes, tarkime, trunkančias dešimt ar daugiau metų. Buvo žmonių, kurie į įkalinimo įstaigą pateko, kai dar buvo litai, o išėjo, kai jau buvo įvestas euras. Jie net tokių banknotų nebuvo matę.
Yra buvęs ir atvejis, kai nuteistasis su socialine darbuotoja nuėjo į prekybos centrą ir negalėjo suvokti, kaip veikia automatiškai atsidarančios durys. „Nesuprantu, kaip čia žmonės vaikšto, kodėl tos durys atsidaro...“ – nusistebėjo jis.
Kaip atsidaryti sąskaitą banke, kaip užsiregistruoti valstybinėje įstaigoje ir pan. – visa tai atliekantiems bausmę paprasčiausiai nesuprantama – kodėl negali tiesiog ateiti ir būti priimtas? O kai mes ko nors nesuprantame, piktinamės. Net ir tai, kad kiekviena įstaiga turi savo tvarką, reikia jiems paaiškinti. Juos reikia kantriai mokyti, parodyti, kad veikdamas pagal tam tikrą tvarką greičiau pasieksi norimą rezultatą. Tačiau, kad atsirastų toks suvokimas, reikia įdėti daug pastangų ir darbo.
Taip pat dauguma nuteistųjų turi skolų, kad ir kur jie būtų, juos pasiveja antstoliai. Tenka mokyti, kad reikia tartis, ieškoti išeičių, tam reikia ir elementaraus gebėjimo bendrauti. Tenka paaiškinti, kad negali paskambinęs pulti piktintis ar reikšti nepasitenkinimą, nes tai užkerta kelią susitarimui, o kalbėdamas gali pasiekti daugiau nei reikalaudamas. Mums visa tai atrodo savaime suprantama, o žmonėms įkalinimo įstaigoje reikia socialinių darbuotojų pagalbos, kad tai įsisavintų.
Daugeliui atrodo, kad ko nors nežinodami galime tiesiog paklausti kito žmogaus, o ilgą laiką atlikusiam bausmę net ir toks paprastas veiksmas atrodo nepriimtinas – tarsi klausdamas ar prašydamas pagalbos tampi nevykėliu. Tik matydami įvairias modeliuojamas situacijas, jie išmoksta, kad pagalbos prašymas yra normalus dalykas, padedantis išvengti nereikalingo streso ar konfliktinės situacijos.
Galbūt nesusimąstome ir apie tai, kad didelę dalį mūsų laiko sudaro pomėgiai, gyvenimas po darbo. Pataisos namuose pozityvaus laisvalaikio pasirinkimo žmogus turi nedaug, o atlikdamas bausmę galbūt ir pamiršo, kaip turiningai ir įdomiai praleisti laisvą laiką. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės laisvėje sugrįžta ten, kur jaučiasi suprasti – tarp kitų buvusių nuteistųjų.
Taip viskas ir užsisuka – vėl atsiranda svaigalai, narkotikai, nusikaltimai. Resocializacijos sistemos darbas yra parodyti, kad galima atrasti kitokių pomėgių, kitokių bičiulių, kitaip bendrauti. Kaip ir minėjau, geriausias būdas tai pasiekti – išleidimas be sargybos, darbas, mokslai, su socialinių darbuotojų pagalba atkurti ryšiai su artimaisiais, o lengviausiai tai įgyvendinama būtent pusiaukelės namuose, kurių Lietuvoje dar neseniai buvo tik keturi, o dabar jau 6 ir projektas toliau tęsiamas, numatoma atidaryti dar dvejus pusiaukelės namus.
Jei visuomenė atsigręžtų į nuteistuosius, priimtų juos kaip neišvengiamą visuomenės dalį ir tiesiog pasikalbėtų, tai būtų didelė paskata ir pagalba.
– Sakote, kad pusiaukelės namų modelis pasiteisina. Ar čia patekę nuteistieji nebesugrįžta į pataisos namus?
– Pusiaukelės namuose taip pat galioja griežtos taisyklės. Nuteistieji turi laiku sugrįžti, negali vartoti alkoholio ir pan. Už taisyklių nesilaikymą yra baudžiama, jie gali būti grąžinti į pataisos namus, tačiau dauguma stengiasi pažeidimų nedaryti. Sugrįžusių būna vos vienas kitas per metus. Vis dėlto tai yra galimybė sėkmingai integruotis į visuomenę, tad dažniausiai ja pasinaudojama. Ir tai labai džiugina.
– Turbūt nemenkas iššūkis yra ir visuomenės požiūris. Reikia pripažinti, kad dažnas atsargiai žvelgia į buvusį nuteistąjį, galbūt juo nepasitiki, vengia bendrauti ir pan.
– Kai Alytuje buvo atidarinėjami pusiaukelės namai, sulaukėme visuomenės pasipiktinimo. Žmonėms kėlė nerimą tai, kad nuteistieji bus išleidžiami į miestą, dirbs įmonėse ir įstaigose su laisvais žmonėmis ir pan. Daug kalbėjome su aplinkiniais gyventojais, daugiabučių bendruomenėmis, pasirašėme bendradarbiavimo sutartis, tarėmės, kad padėsime tvarkyti aplinką, vykdysime savanoriškas veiklas.
Taip pat žmonėms buvo duoti kontaktai, kuriais galėtų pranešti, jei pamatytų netinkamą nuteistojo elgesį ar kiltų kokia nors grėsmė. Tačiau tokių skambučių nesulaukėme – pusiaukelės namų gyventojai elgėsi deramai. Taip Alytaus bendruomenė pamažu juos priėmė.
Dabar iš darbdavių sulaukiame ir teigiamų atsiliepimų. Tiesa, kol nuteistieji gyvena pusiaukelės namuose, užtikriname, kad jie laiku nueitų į darbą, kad būtų blaivūs, stengtųsi, o jei tikrai negali išvykti į darbą, privalo informuoti pusiaukelės namų darbuotojus.
Tai darbdaviams yra savotiška garantija. Galbūt sudėtingiau yra su nuteistaisiais, kurie išėjo tiesiai iš pataisos namų į laisvę, jie yra sutrikę, blaškosi, dažnai patiria stresą. Pagal statistiką, daugiausiai nusikaltimų ir padaroma per pirmus metus išėjus į laisvę. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių steigti pusiaukelės namus, kurie padeda spręsti šią problemą.
Tiesa, dabar išėjusiems iš pataisos namų jau taikomas palydėjimo modelis. Resocializuotis jiems padeda mūsų ir savivaldybių paskirti socialiniai darbuotojai. Buvusiam nuteistajam įsidarbinus, būtent jie tampa papildomu asmeniu, su kuriuo gali susisiekti darbdaviai, jei kyla kokių nors neaiškumų. Išėję lygtinai – lieka probacijos tarnybos priežiūroje. Tiesa, kartais pritrūksta darbuotojų ir pagalbos nėra suteikiama tiek, kiek reikėtų.
Vis dėlto dauguma išeinančių į laisvę nori ten ir likti, susitvarkyti gyvenimą, dirbti. Deja, sistema kartais nesuveikia ir žmogui nepasiseka. Galbūt kartais tiesiog nepakelia visų iššūkių, kurių turi išties daug – nuo priklausomybių iki skolų ar netinkamos aplinkos, į kurią sugrįžta. Galbūt iš čia kyla požiūris, jog jie linkę nusikalsti. Jie nenori nusikalsti, tiesiog kitaip nepavyksta. Pasmerkti lengviausia, bet daug geriau yra žmogui padėti.
– Minėjote, kad nuteistųjų pečius slegia daugybė iššūkių. Turbūt jiems svarbi ne tik socialinio darbuotojo, bet ir psichologo pagalba?
– Taip, ir pusiaukelės, ir pataisos namuose ji suteikiama. Į laisvę išėjęs žmogus gali kreiptis į įvairias organizacijas, labai padeda „Caritas“. Vilniuje yra išėjusiems skirtas pagalbos centras, kuriame dirba savanoriai, psichologas ir socialiniai darbuotojai, padedantys spręsti kylančias problemas. Daugelyje kitų miestų taip pat galima gauti nemokamą psichologo pagalbą.
Svarbu pažymėti, jog psichologas nėra visagalis. Pavyzdžiui, jis negali išspręsti priklausomybės problemos, tam reikia kreiptis į reabilitacijos centrą. Patirtis rodo, kad geriausia, kai į reabilitacijos centrą buvę nuteistieji keliauja tiesiai iš įkalinimo įstaigos. Taip išvengiama atkryčio ir padidėja tikimybė, kad žmogus atsistos ant kojų ir išmoks gyventi su šia liga. Jei yra uždelsiama, vos tik susidūrus su sunkumais, galima ir vėl patekti į svaigalų liūną.
– Ar lengva vėl sugrįžti į darbo rinką, kai gyvenimo aprašyme galbūt kelerių metų spraga?
– Žinoma, tikėtis, kad darbdaviui neatrodo įtartinai spraga gyvenimo aprašyme, ar kad žinodamas, jog priima žmogų iš pataisos namų, jis iškart jam duos gerai apmokamas ar vadovaujamas pareigas, būtų naivu. Kadangi dauguma nuteistųjų turi skolų, jiems sunku surasti mėgstamą ir gerai apmokamą darbą. Tačiau po kiek laiko darbą susiranda visi, kas iš tiesų nori dirbti.
Pabrėžiame, kad pastangos ir darbštumas atsiperka ir nelieka nepastebėtas. Svarbiausia kantriai dirbti, užsitarnauti pasitikėjimą ir įrodyti, jog esi vertas aukštesnės pozicijos.
Labai džiugino, kai vienas žmogus, turėjęs inžinieriaus kvalifikaciją, susirado darbą perspektyvioje įmonėje ir dar būdamas pusiaukelės namuose sėkmingai pradėjo kopti karjeros laiptais. Matėme, kaip žmogus atsiskleidžia ir kantriai dirba.
Tiesa, dažnai nuteistieji turi tik pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, tačiau praėjusiais metais atsirado galimybė nuotoliniu būdu studijuoti aukštojoje mokykloje. Anksčiau pataisos namuose buvo tik profesinis rengimas.
Vis dėlto dauguma išeinančių į laisvę nori ten ir likti, susitvarkyti gyvenimą, dirbti. Deja, sistema kartais nesuveikia ir žmogui nepasiseka.
– Kalbamės apie tai, kaip nuteistiesiems pelnyti esančių laisvėje pasitikėjimą, o ar lengva prakalbinti nuteistąjį ir užmegzti su juo ryšį?
– Svarbiausia abipusis bendražmogiškas ryšys, tačiau per vieną pokalbį jis dažniausiai neužsimezga. Reikia kantrybės. Paprastai tai daugybę nusivylimų patyrę žmonės, taip pat nepatiklūs ar pikti. Dažnas supranta, kad be pagalbos atsistoti nepavyks ir reikia ją priimti, tad pas psichologus, socialinius darbuotojus lankosi noriai ir bendrauja gana atvirai.
– Ką visuomenė gali padaryti, kad įkalintiesiems padėtų sugrįžti į doros kelią?
– Mokomės iš skandinavų, jų resocializacijos modelis labai pasiteisino. Ten į laisvę išėjęs žmogus patenka į bendruomenės rankas. Šis modelis remiasi savanoriais, kurie padeda susirasti būstą, darbą, pagelbėja ar pataria įvairiose gyvenimiškose situacijose. Tai pasiteisino tenai ir recidyvo atvejų sumažėjo.
Viešėdama Norvegijoje pamačiau ir labai gražų pavyzdį. Buriavimui skirtų laivų turintis mecenatas pasiūlė programą – nuteistuosius kviečia buriuoti. Savaitei ar porai su prižiūrėtojais jie išplaukia. Ir nuteistieji tai vadina gyvenimo kelione, nes dažnas sugrįžta pasikeitęs, su naujais tikslais, požiūriu. Net jei jau ir buvo nuleidę rankas, pamatę kitus horizontus, kitokį gyvenimą, jie sugrįžta dvasiškai sustiprėję ir motyvuoti. Pasirodo, kartais žmogų reikia išplėšti iš jo aplinkos ir parodyti kitokį gyvenimą.
Mes Lietuvoje taip pat kviečiame savanorius, ne tik priklausančius nevyriausybinėms organizacijoms. Savanoriu gali tapti kiekvienas norintis ir galintis padėti nuteistajam sugrįžti į visuomenę. O padėti galima įvairiai – kartais pakanka pokalbio ir išklausymo.
Dažnam įkalintajam reikia išsikalbėti – tai padeda susimąstyti apie gyvenimo pasirinkimus. Bendraudami tarpusavyje jie to negali – kiekvienas nori pasirodyti stiprus ir nenori atskleisti silpnybių. Žmogui iš laisvės atverti širdį lengviau. Todėl kviečiame savanorius – ateikite į pataisos namus. Vienų nepaliksime – apmokysime ir padėsime įsilieti į resocializacijos procesus.
Jei visuomenė atsigręžtų į nuteistuosius, priimtų juos kaip neišvengiamą dalį visuomenės ir tiesiog pasikalbėtų, tai būtų didelė paskata ir pagalba. Tereikia kantrybės, geranoriškumo ir supratimo. Svarbu suvokti, kad išeidamas iš įkalinimo įstaigos nuteistasis išsineša daug neigiamų emocijų, kurios savaime neišnyksta. Tai turime suprasti ir priimti.
Galbūt ir mes nebūname vakarėlio siela ar pats geriausias pašnekovas, kai susergame, jaučiamės blogai. Susimąstykime, kad nors iš pataisos namų išeinantis žmogus yra fiziškai sveikas, jo dvasia yra sužalota, galbūt pritvinkusi traumų, kurios kaupiasi dar nuo vaikystės. Tačiau kaip išgydome kūną, taip po truputį galime pagydyti ir sielą.
