Esant dabartinei sunkiai energetikos situacijai Ukrainoje, kai gauni bent penkias valandas per parą elektros energijos, esi laimingas. Tada bent kažkiek užtikrini būtinus elektros poreikius.
Iki šios žiemos ir man buvo sunku suprasti, kad taip galima gyventi. Per praėjusius keletą metų jau teko patirti, ką reiškia, kai žiemą per parą nėra 8 ar 12 valandų elektros energijos. Tada atrodė, kad tai riba. Užsienio ekspertai prognozavo, kad jeigu nebus elektros energijos dar daugiau valandų per parą, žmonės masiškai paliks savo šalį. Bet, kaip dažnai būna, toli nuo Ukrainos esančių ekspertų prognozės nepasitvirtino.
Ukrainoje įsijungė alternatyvioji elektros energijos realybė, kuri leidžia žmogui toliau gyventi gana normaliai, aišku, kiek tai galima pasakyti apskritai apie gyvenimą karo sąlygomis.
Tai reikia turėti omenyje ir mums Lietuvoje.
Elektros energijos tiekimas gali nutrūkti ir dėl programišių atakos iš priešiškos šalies ar todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje ir karas įgavo įvairių formų. Jeigu Putinui nepatiks kas nors, kas vyksta Lietuvoje, ir jis paleis dronus į strateginius mūsų šalies objektus. Pavyzdžiui, į stambias elektrines.
Juk kiek dabar pavyzdžių, kai viena valstybė apšaudo kitą, bet nesiruošia ten veržtis. Tokiais apšaudymais tik šantažuoja, kad pasiektų savo tikslų. Karas tai yra ar ne karas?
O jei kurios šalies finansuojami programišiai įsiskverbia į kitos šalies interneto erdvę ir išveda iš rikiuotės tą pačią energetikos sistemą? Karas tai ar ne?
Bet kokiu atveju Ukrainoje (o įvertinęs Ukrainos patirtį manau, kad ta patirtis ateis ir į kitas šalis) paaiškėjo, kad stambi centralizuota elektros energijos ar šildymo sistema gali būti labai pažeidžiama tokių priešiškų šalių atakų akivaizdoje. Todėl vis daugiau kalbų apie tai, kad galbūt daugiau reikėjo padaryti elektros energijos decentralizacijai.
Aišku, dideli įdėjimai daug kainuoja, bet galimi ir maži žingsniai, apie kuriuos kažkodėl nebuvo pagalvota, artėjant šiai žiemai. Nors buvo visiškai aišku, kad Putinas smogs Ukrainos energetikos sistemai, sulaukus didelių šalčių. Tą jis ir padarė.
Apsauga nuo šildymo pertrūkių efektyviausia, kai ne tik individualieji namai, bet ir daugiaaukščiai turi savo modernias katilines. Ukrainoje dabar modernūs daugiaaukščiai projektuojami su katilinėmis ant stogų arba rūsyje. O labiausiai nukentėjo sovietų metais statytas Kyjivo mikrorajonas Troješčina, kur energijos tiekimas buvo stipriai centralizuotas. Kaip yra pas mus, Lietuvoje?
Prieš keletą savaičių dalyvavau savo bičiulių britų verslininkų renginyje įšalusiame Kyjive. Jis vyko viešbutyje, turinčiame autonominę šilumos tiekimo ir elektros energijos gamybos sistemą, todėl ten buvo šilta ir šviesu. Vienas iš kalbėtojų – V. Butenko, ilgametis oligarchui R. Achmetovui priklausančios bendrovės DTEK vienas iš vadovų, kuris dabar vadovauja Ukrainos valstybinei elektros energijos bendrovei.
Diskusijos metu jo paklausiau, ar nebuvo padaryta klaida, nepadarius visų žingsnių, kad elektros energijos decentralizacijos procesai būtų realizuoti ne tik vieno miesto, vieno individualaus namo, bet ir vieno buto lygiu. Viešame pokalbyje jis atsakė aptakiai, bet po diskusijos priėjo ir linktelėjo galvą.
Juk labai svarbu žmogui sudaryti galimybes tapti šeimininku savo gyvenimo, jeigu energetikai iškyla bėda.
Dabar atsirado techninių sprendimų žmonėms susikurti savo butuose interneto galimybes, kai nėra elektros energijos. Yra galingi Eco flow agregatai, sveriantys apie dešimt kilogramų, bet veikiantys kaip elektros energijos kaupikliai. Sukaupus elektros energiją, galima ją paskirstyti bute įvairiems poreikiams. Lietuva sukūrė elektros energijos kaupiklio ir dviračio hibridą, kurį mindamas gali prisukti energijos mobiliajam telefonui ar nešiojamajam kompiuteriui. Šį hibridą gali įsikrauti ir iš elektros tinkle, kai energija vėl po pertraukos atsiranda.
Šią žiemą ta skaudi realybė Ukrainoje smogė visu stiprumu. Kaltininkas, aišku, Putino režimas, jo dronai ir raketos, bet taip pat dalis atsakomybės tenka tiems, kas tik išklausydavo, jog reikia pagelbėti Ukrainos žmonėms pasirengti tai alternatyviai energetikos realybei, bet vis tiek rūpinosi pagalba tik stambiems energetikos objektams, kuriuos Rusija nesunkiai sudaužė.
Visi šie agregatai gali būti visiškai įkrauti per tris valandas ir tarnauti vėliau, naudojant taupiai, maždaug apie parą. Šilumos kaupiklių, deja, tokių nėra, todėl šilumos tiekimo nutrūkimas yra košmaras šaltą žiemą.
Galima būtų labai daug kalbėti, kaip tada pasikeičia žmogaus gyvenimo būdas, kai vienas esminių klausimų tampa, kur gauti įsikrauti elektros energijos, jeigu nėra tų energijos kaupiklių žmonių butuose ir namuose. Jeigu yra, tada įsijungia kita žmonių gyvenimo realybė.
Svarbu ir kad gyvenamųjų namų bendrovės pasirūpintų elektros energijos pajėgumais ir jų pakaktų ne tik kasdieniniam gyvenimui, bet ir skubiais atvejais, kai visi per tas valandas, elektros energijai dingus, puls kaupti ją iš tinklo.
Ne mažiau svarbu ir kita. Reikėjo pasirūpinti, kad Ukrainos Vyriausybė bei tarptautiniai donorai priimtų specialią programą, kuria remiantis būtų grąžinama dalis lėšų (gal net pakankamai didelė) tiems, kas įsigijo elektros energijos įvairių rūšių kaupiklių. Ypač tarptautiniai donorai ignoravo tą realybę, tuo ne kartą pokalbiuose teko įsitikinti.
Šią žiemą ta skaudi realybė Ukrainoje smogė visu stiprumu. Kaltininkas, aišku, Putino režimas, jo dronai ir raketos, bet taip pat dalis atsakomybės tenka tiems, kas tik išklausydavo, jog reikia pagelbėti Ukrainos žmonėms pasirengti tai alternatyviai energetikos realybei, bet vis tiek rūpinosi pagalba tik stambiems energetikos objektams, kuriuos Rusija nesunkiai sudaužė.
Taigi, iš šios žiemos Ukrainoje pasimokyti reikia ir mums. Ne tik iš karo fronte pamokų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
