Lietuvoje viešoji erdvė įkaitusi dėl susirūpinimo žemu gimstamumo lygiu šalyje. Kaip įprasta, tokiu atveju teikiami įvairūs siūlymai, problema aiškinama su įvairiomis pasekmėmis. Antai kai kurie ekonomistai ir toliau piešia apokaliptinį scenarijų pensijų sistemai.
Beje, 2002–2003 metų spaudoje galima aptikti panašių įžvalgų, kai buvo prognozuojama, kad jau 2015 metais nebus mokančiųjų „Sodrai“ įmokas. Iš esmės nevengiama atkartoti tų pačių grėsmių ir dabar. Bandoma pasiūlyti ir naujus pensijų sistemų dizainus, siejant su vaikų skaičiumi.
Bene prieš kelis dešimtmečius žymus danų mokslininkas teigė, kad Skandinavijos šalys pasirinko investicijas į šeimą, siekdamos pagerinti gimstamumą. Investicijos į šeimą turi labai plačią prasmę, ir Lietuvoje vertėtų nuo to ir pradėti.
Šiandien Lietuvoje dar beveik penktadalis namų ūkių su vaikais gyvena skurde. Skursta beveik trečdalis vienų su vaikais gyvenančių tėvų. Beveik penktadalis gausių šeimų gyvena nepritekliuje. Neretai įvairiose labdaros akcijose perduodama ši žinia apie nepriteklių šeimose. Šiuolaikiniai jauni žmonės stengiasi pasiruošti ekonomiškai tam laikui, kai gims vaikai, todėl ir atideda vaikų gimimą.
Žinoma, tarp ekonominio saugumo veiksnių patenka ir būsto įsigijimo problema bei siekis susikurti darbo karjerą. Kaip žinoma, būsto įsigijimo galimybės smarkiai skiriasi didžiuosiuose šalies miestuose, ypač Vilniuje, ir regionuose. Jauni žmonės dėl darbo vietų trūkumo regionuose telkiasi būtent didžiuosiuose miestuose.
Konkurencinė visuomenė reikalauja investicijų į save ir karjerą, bet tuo rūpinamasi ir galvojant apie vaikus. Todėl švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugos bei jų kokybė yra taip pat veiksniai, lemiantys šeimų sprendimus. Šiandien pasitikėjimas švietimo sistema yra susvyravęs dėl įvairių sprendimų, kurie neigiamai vertinami tiek tėvų, tiek pedagogų. Taip pat ir vaikų rezultatai, kurie vis dar atsilieka, lyginant su kitų šalių. Švietimo paslaugų kaina privačiame sektoriuje (pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo ar korepetitorių) yra per didelė nemažai daliai tėvų.
Todėl investicijos į šeimas apimtų ir pasitikėjimo valstybės švietimo sistema atkūrimą, ir būtinumą paslaugų prieinamumą organizuoti taip, kad jos būtų patogios šeimoms pagal jų užimtumą ir gyvenamąją vietą. Tai svarbu ir dėl vaikų popamokinės veiklos, kad tėvams nebereikėtų imtis pavežėjimo.
Kartu su technologijų plėtra socialiniame gyvenime švietimo sistema galėtų atsižvelgti į šių dienų jaunimo realybę ir ugdyti socialinius, emocijų kontroliavimo bei konfliktų sprendimo įgūdžius. Tai padėtų kompensuoti bendravimo įgūdžių praradimus dėl technologijų ir prisidėtų prie tolimesnio suaugusiojo gyvenimo ir gal net sumažintų skyrybų skaičių ateityje. Galiausiai reikia nepamiršti, kad Lietuvos demografai mokslininkai signalizuoja apie prastėjančią gimstamumo problemą jau antrą dešimtmetį, todėl greito proveržio, matyt, negalime tikėtis, kai kitos šalys taip pat dar neturi lengvų šios problemos sprendimų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
