Sukanka 35 metai nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Tą naktį žuvo 14 žmonių, Lietuvos laisvės gynėjų, o apie 600 buvo sužeista. Tai taikūs žmonės, išėję saugoti savo valstybės laisvės prie televizijos bokšto bei televizijos ir radijo pastato Vilniuje.
Televizijos bokštą ir televizijos ir radijo pastatą sovietų kariai užėmė, bet parlamento, kur aikštė buvo visa užpildyta irgi taikių Lietuvos žmonių, okupantai atakuoti nedrįso. Matyt, išsigando masinių aukų.
O Lietuvos žmonių neišgąsdino brutali sovietų karinė jėga, kuri norėjo atnešti vėl Kremliaus valdžią į mūsų šalį. Ir valstybės laisvė buvo išsaugota. Todėl ši diena yra vadinama Lietuvos laisvės gynėjų diena. Nemaža dalis laisvės gynėjų gavo valstybės apdovanojimus.
Vienas iš svarbiausių dalykų, kurie nulėmė mūsų laisvės išsaugojimą, buvo glaudus ryšys, tarpusavio dialogas tarp piliečių visuomenės ir valdžios bei tarp atskirų visuomenės grupių Lietuvoje, išskyrus visai į Maskvą orientuotus Burokevičiaus šalininkus.
Tų dienų prisiminimai, 35-erių metų Lietuvos laisvės istorija yra milžiniškas kontrastas tam, ką matome dabar. Visuomenė yra susiskaldžiusi. Ir nors demokratinėje visuomenėje yra visai normalu, kad tarp žmonių egzistuoja įvairios nuomonės, problema yra dialogo stoka visuomenėje ir tarp visuomenės ir valdžios, visuomenės ir kariuomenės.
Šiandien, praėjus 35 metams nuo Sausio tragiškų įvykių, ne vienas Lietuvoje, tuo metu dar negimęs ar buvęs vaiku, stebisi, kaip taikūs žmonės galėjo išeiti beginkliai prieš tankus, sovietų karius ir juos stabdyti savo kūnais ir plikomis rankomis, kaip jie galėjo rizikuoti ne tik sveikata, bet ir gyvybe? Kodėl šie žmonės stovėjo šaltyje ir, rizikuodami savo gyvybe, saugojo parlamentą, kaip aukščiausiąją valstybės instituciją? Prezidento institucijos tuo metu nebuvo. Aukščiausioji valdžia buvo tada Aukščiausioji Taryba.
Visų pirma, nulėmė žmonių atsakomybė už savo valstybę ir jos laisvę. Stovėjusieji prie televizijos objektų ar prie Aukščiausiosios Tarybos gynė ne tik šias institucijas, bet ir savo Nepriklausomą valstybę.
Antra, tuo metu visuomenėje buvo dialogo iniciatorius tarp visuomenės grupių, valdžios ir visuomenės. Tas iniciatorius buvo Sąjūdis su plačiu Sąjūdžio rėmimo grupių tinklu visoje Lietuvoje ir Sąjūdžio ryšiais su demokratiniais judėjimais už Lietuvos ribų.
Žvelgiant į mūsų 35 metų istoriją, svarbu yra pripažinti: valdžios dialogas su visuomene kyla nuo tiesos sakymo apie tai, kas vyksta valdžioje, ir teisingo požiūrio į padėjusius apsaugoti valstybę.
Kai Sąjūdis ruošėsi rinkimams į Aukščiausiąją Tarybą, didelė dalis Sąjūdžio kūrėjų atsisakė perspektyvos tapti Aukščiausiosios Tarybos deputatais tik todėl, kad išliktų Sąjūdis, kaip visuomeninis judėjimas, kuris turi palaikyti kritinį dialogą su valdžia ir visuomenės viduje.
Šie žmonės netapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarais, o vėliau valdžia rentomis ir kitais sprendimais atskyrė juos nuo kitų Sąjūdžio kūrėjų. Kai kas tai vertina kaip neteisingumą valstybėje, kurį, aišku, dar nevėlu atkurti, bet, matyt, svarbiausia buvo kitkas: Sąjūdis atliko savo vaidmenį ne tik siekiant Lietuvai laisvės, bet ir apginant valstybę.
O valstybė, deja, iki šiol nepadarė kai kurių žingsnių, kurie turėtų būti elementarus teisingumas žmonių, padėjusių išsaugoti Nepriklausomybę, atžvilgiu.
Televizijos studijoje ir šalia esančioje aparatinėje, į kurią grasindami ginklais įsiveržė okupantai, buvo šeši žmonės, bet apdovanota tik viena laidos vedėja.
Televizijos ir radijo pastate buvo ir kitų darbuotojų. Nepaisydami okupantų grasinimo jie iki galo atliko savo darbą. Kiek jų sulaukė Sausio 13-osios medalių?
Toli gražu ne visi išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatai buvo salėje tada, kai laukta sovietų puolimo. Kas žino šiandien, kurie deputatai pabūgę paliko salę tuo metu, kai už parlamento ribų stovėjo minia žmonių, rizikuodami gyvybe, ir nesitraukė nuo rūmų?
Iki šiol nedrįstama pripažinti visko, kas vyko tuo metu valdžioje, kai pradingo premjeras ir atsirado kitas.
Žvelgiant į mūsų 35 metų istoriją, svarbu yra pripažinti: valdžios dialogas su visuomene kyla nuo tiesos sakymo apie tai, kas vyksta valdžioje, ir teisingo požiūrio į padėjusius apsaugoti valstybę.
O, žvelgiant į ateitį, reikia pasakyti: dialogas tarp įvairių visuomenės grupių ne mažiau svarbus nei dialogas (kuris gali būti ir kritiškas) tarp valdžios ir visuomenės. Ypač esant tokiems išorės iššūkiams kaip šiandien.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
