Įtakingas ekonomikos ir geopolitikos tinklaraštininkas Noahas Smithas savo tinklaraštyje „Noahpinion“ neseniai paskelbė tekstą, pavadintą „Kodėl tironai pralaimi karus?“ N. Smithas atkreipia dėmesį į tai, kad demokratinės valstybės karuose yra pranašesnės už įvairaus plauko tironijas ir autokratinius režimus. Pasak jo, iškalbingi yra net ir pastarųjų metų pavyzdžiai: Sirijoje žlugo Asado režimas, Iranas iš esmės prarado savo remiamą grupuotę „Hezbola“ ir beveik prarado „Hamas“, o ryškiausias pavyzdys – Ukraina, kuri patiria kur kas mažesnius gyvosios jėgos nuostolius nei Rusija, aplenkė ją dronų pažangių technologijų srityje ir pastaruoju metu sugebėjo atsikovoti dalį prarastos teritorijos.
N. Smitho pateikiami argumentai daugeliu atvejų kelia abejonių, tačiau jo požiūris patraukia dėmesį tuo, kad yra perdėm optimistiškas, o jo išvada dėl demokratijos pranašumo kare tarsi prieštarauja intuicijai, juo labiau, kad pastaruoju metu daug kalbama apie demokratinių Vakarų prarastą karinę galią ir vangų „atsibudimą“, kaip kontrastą pateikiant nuolat ir nuosekliai stiprinamą Rusijos karinę mašiną.
Galima prisiminti ir tai, kad kolektyvinėje Europos sąmonėje yra ryškiai įsirėžęs Peloponeso karas (431–404 pr. Kr.), per kurį turtingi ir demokratiški Atėnai patyrė pralaimėjimą nuo militarizmą propaguojančios Spartos.
N. Smithas pateikia tris veiksnius, kodėl demokratijos kare yra pranašesnės prieš kitus režimus. Visų pirma, besiginančioji pusė turi moralinį pranašumą prieš agresorių. Antra, demokratijos yra kur kas labiau linkusios bendradarbiauti nei autokratiniai režimai. Trečia, demokratinės valstybės paprastai yra technologiškai pranašesnės už tironų valdomas šalis.
Jei kalbėsime vien apie šį tinklaraščio straipsnį, pateikti argumentai nėra nei tikslūs, nei įtikinami. Be kita ko, galima surasti svarių argumentų ir kitai pusei – įrodinėjant, kad pranašumą kare turi autokratijos bei diktatūros. Autokratinis lyderis gali kur kas greičiau priimti sprendimus, kurių nereikia derinti su parlamentu, visuomene ar klausyti, ką pasakys opozicija. Toks lyderis gali siekti savo tikslų nesirūpindamas dėl laukiančių rinkimų, jam nereikia įtikti rinkėjams. Jis savo nuožiūra gali skirti didelius išteklius karo reikmėms, tam tikslui sparčiai perorientuoti pramonę, skelbti mobilizaciją. Žiniasklaidos kontrolė ir informacijos slėpimas autokratiniam lyderiui padeda palaikyti visuomenės moralę ir vienybę.
Kita vertus, galima atrasti dar daugiau argumentų ir išryškinant demokratinių valstybių pranašumus kare. Demokratijose lyderiai gauna tikslesnę informaciją, nes juos supantys patarėjai ir vadovai nebijo pateikti net ir tinklaraščio žinių. Demokratijos kilus poreikiui gali keisti lyderius ir strategiją, tuo tarpu autokratiniam vadovui tai daryti paprastai būna itin sunku.
Rusijos ir Ukrainos kare kaip tik susidūrė dvi sistemos: autokratinė ir demokratinė. Tai yra savotiškas testas, kuri sistema pasirodys efektyvesnė ir gyvybingesnė.
Įdomu, kad įtakinga šiai temai skirta 2002 m. išleista Dano Reiterio ir Allano C. Stamo knyga „Kariaujančios demokratijos“ duoda visai kitą atsakymą ir nurodo kitus karų baigtį nulemiančius veiksnius. Atlikę išsamią statistinę analizę jie padarė išvadą, kad demokratinės šalys laimi apie 80 procentų karų, kuriuose dalyvauja, o šią sėkmę lemia specifiniai vidiniai politiniai procesai. Autoriai nurodo dvi pagrindines demokratinių valstybių sėkmės priežastis. Pirma, išrinktieji lyderiai, žinodami, kad pralaimėtas karas gali sukelti vidaus politinę reakciją, karus pradeda tik gerai pasvėrę, ar juos galima laimėti. Antra, demokratinėms visuomenėms būdingesnis žmonių savarankiškas mąstymas ir iniciatyvumas, ir tai galų gale matyti iš karinio pasirengimo bei karo veiksmų: demokratinių valstybių kariuomenės paprastai pasižymi efektyvesniu valdymu, suteikia didesnę laisvę žemesnio rango vadams, o tai lemia didesnį karinės taktikos lankstumą ir galų gale pergalę kare. Autoriai taip pat prieina prie išvados, kuri intuityviai nėra akivaizdi, kad būtinybė turėti visuomenės paramą lemia efektyvesnę demokratinių valstybių užsienio politiką.
Kiekvieno karo prielaidos, sąlygos ir eiga yra labai skirtingos, todėl savaime suprantama, kad kliautis istorine statistika prognozuojant konkretaus karo baigtį neverta. Vis dėlto į kai kurias istorijos pamokas verta atkreipti dėmesį, o istorinės paralelės kai kada gali būti ganėtinai iškalbingos. Šio komentaro tema pasirinkta neatsitiktinai. Rusijos ir Ukrainos kare kaip tik susidūrė dvi sistemos: autokratinė ir demokratinė. Tai yra savotiškas testas, kuri sistema pasirodys efektyvesnė ir gyvybingesnė.
Plačiai žinoma, kad Rusijos ir Ukrainos kare Rusija naudoja vadinamuosius mėsos puolimus, kai menkai apmokyti kariai įsakymu verčiami pulti ir metami į tikrą mirtį tikintis išeikvoti priešininko amuniciją, galbūt atsitiktinai pralaužti fronto liniją arba bent išsiaiškinti ukrainiečių užimtas pozicijas. Dėl tokios tiesmukiškos taktikos Rusija kare patiria neproporcingai didelių nuostolių, kurie kas mėnesį siekia apie 30 tūkst. karių. Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas praėjusį mėnesį lankydamasis Vašingtone kalbėjo, kad Maskvos karių nuostoliai yra penkis kartus didesni nei Kyjivo. Rusijos kariuomenėje kariauja vadinamieji kontraktininkai, kurie, pasirašę tarnybos sutartį, gauna dideles pinigines išmokas.
Net esant akivaizdžiam karių poreikiui Rusija nesiryžta skelbti mobilizacijos, nes jaučia, kad toks žingsnis sulauktų neigiamos visuomenės reakcijos, tuo tarpu daugelio stebėtojų ir net vadinamųjų Z aktyvistų duomenimis „kontraktininkų“ kokybė akivaizdžiai smunka – tarp jų atsiranda vis daugiau asmenų su sveikatos problemomis, vyresnio amžiaus, apgaule priviliotų ar asocialių asmenų. Ukraina taip pat turi rimtų problemų papildydama karių gretas, tačiau visuomenė iš esmės remia net ir griežtesnes mobilizacijos priemones. Ši įvykių eiga tam tikra prasme patvirtina anksčiau pastebėtą dėsningumą, kad karo eigą ir baigtį lemia karių motyvacija, kuri nemažai priklauso nuo visuomenės nusiteikimo.
Karo motyvacija Rusijoje yra palaikoma dėl valstybinės propagandos. Tiesa, reikia pripažinti, kad jai palankią dirvą sudaro Rusijoje giliai įsišaknijęs šovinizmas. Vis dėlto atrodo, kad propaganda pasiekė savo galimybių ribas, ir tai ypač ryšku blogėjant kasdieniam žmonių gyvenimui. Militaristinis įkarštis gerokai atlėgo ir daugelis Rusijoje pradėjo suprasti ar bent įtarti, kad senstantis prezidentas gyvena iliuzijomis, už kurias tenka brangiai mokėti.
Militaristinis įkarštis gerokai atlėgo ir daugelis Rusijoje pradėjo suprasti ar bent įtarti, kad senstantis prezidentas gyvena iliuzijomis, už kurias tenka brangiai mokėti.
Demokratinė Europa šį istorijos etapą pasitiko visiškai nepasiruošusi: ES valstybių kariuomenės lyginant su Šaltojo karo laikais buvo kelis kartus sumažėjusios, amunicijos sandėliuose švilpavo vėjai ir atrodė, kad kariuomenės išvis sunkiai gali pagrįsti savo egzistavimą. Negana to, demokratinės valstybės pasižymėjo didele pacifistine inercija, kurios negalėjo pakeisti net Rusijos agresija Gruzijoje 2008 m., Krymo aneksija 2014 m., ir net prasidėjus karui tam, kad būtų priimti ir pradėti įgyvendinti sprendimai prireikė keleto metų. Šiuo metu neformaliai, tačiau reguliariai susitinkančiai Ukrainos gynybos kontaktinei grupei priklauso 57 valstybės, absoliuti dauguma jų – demokratinės. Tikras Rusijos sąjungininkas kare yra tik Šiaurės Korėja, o Kinijos pagalba yra dviprasmiška. Šiuo atveju pasitvirtina teiginys, kad demokratinės valstybės labiau nei autokratinės yra linkusios ateiti viena kitai į pagalbą. Ukraina pastaruoju metu beveik visiškai stabilizavo frontą ir įgijo pranašumą dronų kare. Tai tapo įmanoma dėl kitų šalių pagalbos, kurią teikiant lyderiauja ES.
Atrodo, kad tiksliausiai karo, kuriame dalyvauja demokratinės valstybės, eigą knygoje „Apie demokratiją Amerikoje“ apibūdino XIX a. prancūzų istorikas ir politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville’is. Jis teigė: „Todėl manau, kad demokratinei tautai įsitraukus į karą po ilgos taikos jai gresia kur kas didesnė pralaimėjimo rizika negu bet kuriai kitai tautai; tačiau ji neturėtų lengvai palūžti dėl patirtų nesėkmių, nes tokios kariuomenės sėkmės galimybės didėja karui užsitęsus.“
Pasak Tocqueville’io, demokratijos karo pradžioje dažnai būna mažiau efektyvios, nes po ilgos taikos jų kariuomenė praranda prestižą, gabiausi žmonės renkasi civilines profesijas, karininkija sensta, o visuomenė nėra linkusi kariauti. Tačiau jei demokratija atlaiko pirmuosius smūgius ir karas užsitęsia, jos jėga ima augti. Ilgas karas mobilizuoja visuomenę, iškelia naujus talentus, sulaužo sustabarėjusias karines hierarchijas, o į kariuomenę jungiasi gabiausi žmonės. Todėl, pasak Tocqueville’io, demokratinės tautos, nors ir nenoriai pradeda karus, įsitraukusios į kovą gali atlikti stulbinamų žygdarbių.
