Šią savaitę įvykęs Švedijos karaliaus Karolio XVI Gustavo vizitas Lietuvoje yra įdomus ne tik kaip diplomatinis įvykis, bet ir žvelgiant iš politinės teorijos perspektyvos. Karaliaus pozavimas kameroms ir keitimasis mandagybėmis su Lietuvos prezidentu buvo gera proga kelti platesnį nei šis vizitas klausimą: kodėl demokratiškai išrinkti valstybės vadovai kuria mažesnį pasididžiavimo valstybe jausmą nei nerinkti?
Analogiška proga kelti tokį klausimą buvo prieš kelias savaites įvykęs Jungtinės Karalystės karaliaus Karolio III vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abiejų vizitų metu ceremonines galias turintys monarchai kūrė tikresnį valstybės vadovų įspūdį nei realias galias turintys prezidentai.
Vien įspūdis būtų subjektyvus dalykas, dėl to verta pažiūrėti, ką apie tai sako monarchijas nagrinėjanti politinė teorija. Tai leis pamatyti, kiek klasikiniai monarchizmo argumentai dar tinka mūsų laikams.
Anot 19 a. filosofo ir aršaus monarchisto Josepho de Maistre`o, paveldima monarchija yra pati natūraliausia politinė santvarka. Ji aptinkama visose žmonijos epochose ir visose kultūrose, ir tuo ji skiriasi nuo kitų santvarkų. Monarchija yra pranašesnė santvarka už kitas, nes vieno įstatymais apriboto valdovo ydos yra mažesnė blogybė už daugelio valdovų ydas. Blogų monarchų pavyzdžiai nepaneigia bendros taisyklės. Palyginti blogų monarchų istorinius pavyzdžius su blogais demokratiškai išrinktų valdovų pavyzdžiais (iškalbingas pavyzdys būtų 1933 m. rinkimų Vokietijoje rezultatai) rezultatas nebūtinai būtų nepalankus monarchijai.
Monarcho asmuo vienija visuomenę ir valdžios institucijas po bendru valstybės kaip laike tęstinio politinio kūno vaizdiniu. Valdžia čia matoma integraliai, o ne kaip atsitiktinių santykių ir komandų rinkinys. Monarcho institucija yra vienijanti figūra, nes suverenas čia yra visiems akivaizdus. Čia suverenumas yra nedalomas ir neperleidžiamas, todėl veiksmingas. Tuo tarpu demokratinėje respublikoje suverenumas visuomet bus išskaidytas tarp dėl valdžios konkuruojančių partijų ir nutrūkstantis dėl periodinių rinkimų – todėl silpnas. Pavaldiniams sunkiau su tokiu identifikuotis.
Monarchijoje socialinės hierarchijos ir privilegijos įgauna įstatymu apribotą pavidalą ir kultūrinį pagrindą – jas lengviau pakęsti. Tuo tarpu respublikose privilegijos egzistuoja nė kiek ne mažesniu mastu (paprastai turto pagrindu), tačiau jos nėra kultūros dalis, o yra matomos kaip pastovus svetimkūnis. Dėl to egzistuoja nuolatinis visuomenės pasipiktinimas šios santvarkos veikimu. Respublikoje skurdžiams jaučiama panieka kaip nedorybingiems, o turtuoliams – kaip išnaudotojams. Niekas nebūna patenkintas savo vieta visuomenėje. Rašytojas ir monarchijos rėmėjas François-René de Chateaubriand’as tokią modernių visuomenių būklę vadino aistrų miglotumu (pranc. vague des passions) – t. y., kai žmonėms būdingos intensyvios pasipiktinimo emocijos, kurios neturi aiškaus objekto.
Garsus 17 amžiaus teologas Jacques-Bénigne Bossuet monarchijos privalumus kitų santvarkų atžvilgiu matė jos tęstinume. Visuomenė vieningesnė, kai prieš akis mato savo istorinę tradiciją įkūnijančią instituciją. Nacionalinis tapatumas, kultūra ir tradicija monarchijoje yra mažiau abstrakčios sąvokos nei respublikose, nes jos įkūnytos konkrečios institucijos. Yra lengviau jausti lojalumą stabiliai tradicijai nei kintančiai.
Karaliams jų valstybė yra jų giminės paveldas ir palikimas savo vaikams – dėl to jie turi daugiau motyvacijos atsakingai vadovauti valstybei nei išrinkti politikai. Monarchui valstybės interesas yra tapatus jo asmeniniam, vadovavimas valstybei jam nėra laikinas amatas. Valstybės reikalai monarchui yra jo šeimos reikalai, jos istoriją jis mato kaip savo giminės istoriją. Dėl šios priežasties pavaldiniams yra lengviau patikėti monarcho motyvacija atsakingai valdyti valstybę nei laikinai išrinkto politiko.
Šie paminėti praeitų amžių argumentai aktualūs dabartinėms santvarkoms todėl, kad jie parodo demokratinio atstovavimo ribas.
Demokratijų struktūrinė problema yra negebėjimas formuluoti ir nuosekliai laikytis ilgalaikių valstybės tikslų. Ne vienas garsus demokratinis politikas yra atsargiai užsiminęs, kad net prie palankiausių sąlygų dviejų prezidento kadencijų nepakanka ilgalaikiams valstybinės reikšmės projektams įgyvendinti. Per dažnai tenkinamasi trivialiais ilgalaikių tikslų surogatais (pvz.: gerovė, saugumas, lyderystė, vertybės), kuriuos labai lengva demaskuoti falsifikavimo būdu. Tam užtenka užduoti elementarius klausimus: ar yra ribos gerovei, saugumui, vertybėms, lyderystei? Ar egzistuoja situacija, kurioje saugumo / gerovės / vertybių jau bus gana? Jeigu tokių ribų šiems tikslams brėžti neišeina – tai požymis, kad čia tik tuščias madingas žodis be jokio turinio. Naudojant pramoninę alegoriją, demokratiškai išrinktų valstybės vadovų problema yra ta, kad šioje santvarkoje per daug garo nueina į švilpuką.
Monarchija yra tinkamesnė santvarka ilgalaikių valstybės interesų formulavimui ir įgyvendinimui, nes karaliams nereikia įsiteikti kintančiai masių nuomonei ir konkuruoti su ja, kaip tą tenka daryti renkamiems politikams. Institucija, kuri geba žiūrėti valstybės interesų toliau nei vieną 4 metų kadenciją į priekį, kuria stabilizuojantį efektą. Monarchas įkūnija kultūrinę tradiciją, ką prezidentams yra sunkiau padaryti dėl statuso laikinumo. Tai pakelia valstybės reprezentacijos kartelę, ir todėl karaliai atrodo klasiškiau ir patikimiau nei prezidentai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
