Kuo vaikų nuobodžiavimas gali būti naudingas tėvams? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė, neuropsichologė Ramunė Dirvanskienė ir Valdorfo darželio „Namelis medyje“ mokytoja Vilma Grigienė diskutuoja apie vaikų auklėjimo pradmenis ir atsako, kodėl paprastume gali gimti vaikų laimė, kodėl nuobodžiaujant vaikai mokosi ir kodėl ekranai trikdo jų socialinių įgūdžių raidą.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Vilma, kaip paprastume gali gimti vaikų laimė?
– Paprastume vyksta daug dalykų, mitas, kad vaikai žaidžia ir nieko neveikia. Vaikas veikia ir žaisdamas, ir vaikščiodamas po balą, ir lipdamas į medį. Jis visą laiką mokosi, kažką atranda, kažkuo džiaugiasi, kažkuo nusivilia. Galima sakyti, kad tas mokymasis be technologijų yra paprastas, bet iš tiesų jis yra labai visoks ir labai sudėtingas.
– Ramune, ar sutinkate su mintimi, kad mes, tėvai, daug laiko praleidžiame su savo vaikais, tačiau įtampos tarp mūsų nemažėja?
– Taip, visiškai sutinku, kad tėvams dabar yra sunku auginti vaikus, nes vaikai yra atskirti nuo gyvenimo, trūksta persidengimo. Darbas turi būti atskirai, laisvalaikis atskirai, viešosios erdvės taip pat yra atskirtos. Tai reiškia, kad tėvai save turi nuolatos plėšyti pusiau, trūksta veiklų, kur jie galėtų daryti savo veiklas, bet kartu su vaikais.
Net buityje, norint, kad vaikai sportuotų ar žaistų su kitais vaikais, turi organizuoti specialų susitikimą, susirinkimą, nes mūsų infrastruktūra nėra tam pritaikyta. Į veiklas reikia eiti atskirai, net nekalbu apie darbą arba renginius. Tai kelia daug streso.
Tėvams dabar yra sunku auginti vaikus, nes vaikai yra atskirti nuo gyvenimo, trūksta persidengimo.
Man patiko Austėjos Landsbergienės mintis, kad vaidmenų nebūtina perskirstyti – mes visi esame vienas žmogus. Todėl visur, kur einu, pradėjau imti savo vaikus kartu. Esu dėkinga savo darbovietei, kad mano fakultetas leidžia atsivesti vaikus, nesu sulaukusi nė vieno komentaro. Vaikai eina su manimi ir į renginius, visur mus įleidžia, ir tai numalšina stresą.
Ko man trūksta, tai vietų, kur galėčiau sportuoti. Norėčiau ir lankyti chorą, bet kol kas nėra vietos, kur galėčiau ateiti su vaikais. Trūksta ir infrastruktūros, kad vaikai galėtų būti labiau savarankiški.
– Ką vaikams duoda tai, kad jie su jumis dalijasi dienos režimą?
– Duoda labai daug. Pastebiu, kad jie, praleisdami laiką su manimi, nesijaučia našta, jie jaučiasi su manimi susieti, prisiima mano įsipareigojimus kaip savo. Jie netriukšmauja, kai vedu paskaitas, mane stebina, kaip ištobulėjo jų kantrybė. Iš pradžių nerimavau, kaip jie išsėdės, ruošiausi tam iš anksto. Tačiau apie tai man nebereikia galvoti, jie gali išbūti tyloje.
Kartais jie mane labai nustebina. Vedžiau paskaitą, kurios trukmė buvo 3,5 valandos. Į ją atsivedžiau savo ketverių metų dukrą. Ji žinojo, kad tiek laiko jai reikės išbūti. Neturėjau laiko jos suruošti, paprašiau jos pačios susikrauti kuprinę. Auditorijoje pažiūrėjau į jos kuprinę – ten gulėjo pagalvė ir galvos masažuoklis.
Namuose mes turime daug darbų, kuriuos galime daryti kartu, – tvarkytis, šluoti grindis, net sėdėti kartu.
Dabar vaikams duodu veiklos: kartais jos stovi prie knygų stendo ir pardavinėja mano knygas, kai man reikia išbėgti.
– Vilma, ar pastebėjote, kad darželyje vaikai pradeda mėgdžioti mokytojus?
– Taip, Valdorfo pedagogika ir yra paremta tuo, kad vaikai mokosi mėgdžioti. Jei suaugęs dirba savo darbą, mano užduotis yra, kad man jis būtų įdomus. Mes renkamės tokius darbus, kuriuos vaikai gali pamėgdžioti. Mes kepame, sodiname, mezgame, audžiame.
– Ką patartumėte tėvams, kuriems trūksta veiklų namuose?
– Namuose mes turime daug darbų, kuriuos galime daryti kartu – tvarkytis, šluoti grindis, net sėdėti kartu. Jei namuose nėra imperatyvo, kad vaiką yra būtina užimti, pralinksminti, jam leidžiama nuobodžiauti – iš to ir kyla kūrybiškumas.
Vaikai yra labai žaismingi, jie gali susikurti savo pasaulį. Tačiau jei vaikas nėra paliekamas vienas, jei su juo visuomet žaidžiama kartu, jei jaučiama pareiga nepalikti jo vieno, jis ir neišmoks pats kurti, pats reikštis.
Jei vaikams duodame erdvės ir laiko nuobodžiauti, jie tikrai susiranda, ką veikti.
– Ramune, ką sako tyrimai – ar vaiką būtina nuolat užimti?
– Mane domina ilgalaikiai tyrimai, kurie vertina sėkmę gyvenime, protines funkcijas, pasiekimus. Matoma, kad ateities sėkmę nuspėja saviveiksmingumas – jis įgyjamas, kai žmogus pats imasi iniciatyvos, pats išbando kažką naujo ir pats prisiima vaidmenį.
Aš, kaip mama, mokausi atleisti kontrolę ir bandyti suprasti, ką dukros nori daryti, ir skatinti tai daryti. Darbai, kuriuos jos nori daryti, skiriasi nuo tų, kuriuos aš noriu duoti, todėl tam reikia save paleisti. Mano dukros nori siurbti, todėl šis darbas yra jų. Joms patinka plauti indus, labai norėčiau, kad tvarkytų savo kambarį, bet tai kol kas neveikia.
– Vilma, kaip jums pavyksta vienu metu užimti skirtingo amžiaus vaikus?
– Grupėse vaikus taip pat skatiname tvarkytis. Vienas dalykas, kuris palengvina šį procesą, tai yra išankstinis informavimas. Anksčiau vaikščiodavau po grupę, rinkdavau krepšelius ir dainuodavau, nežinau, kodėl dainavimas juos pritraukdavo, bet vaikai visuomet suklusdavo.
Mes dažnai pasitelkiame žaidimą. Kai tvarkome daiktus, aš sakau: „Šitą nuvežk į Braziliją, o šitą – į Paryžių.“ Vaikai daiktus nešioja su pasitenkinimu, jie puikiai žino, kur tas Paryžius, nors nesame sutarę vietos.
– Ramune, ar apdovanojimai už veiklas yra veiksmingi?
– Jie yra labiau laikini, vėliau atsiranda logika – netvarkysiu, jei už tai nieko negausiu. Man patinka emocinis paaiškinimas – noriu, kad įsitrauktum, nes noriu, kad man padėtum. Bandau paaiškinti, kodėl ką nors darome, be prizų.
Vaikai nuolat nori stimuliacijos. Anksčiau ta stimuliacija buvo kiti žmonės ir kiti vaikai. Dabar pasilinksminimas gali ateiti kitu būdu.
Prizai taip pat formuoja įsivaizdavimą, kad tai yra siektina vertybė. Jei tėvai prizu pasirenka ekrano laiką, tai yra dar blogiau, nes tai formuoja mąstymą, kad ekranai yra kažkas, ko privaloma norėti.
– Ar vaikų dėmesingumas ir technologijų naudojimas yra susiję procesai?
– Taip, susiję. Tai yra labai platus laukas. Pažiūrėkime, kas daugiau laiko leidžia prie ekranų – žemesnių socioekonominių klasių, rizikos grupių vaikai, kurie ir taip yra labiau pažeidžiami, nes kitokį laiką su vaikais gali leisti tik aukštesnės socioekonominės klasės atstovai.
Matome ekranų poveikį socialinių įgūdžių raidai. Vaikai nuolat nori stimuliacijos. Anksčiau ta stimuliacija buvo kiti žmonės ir kiti vaikai. Dabar pasilinksminimas gali ateiti kitu būdu. Nebereikia eiti į gatvę, skambinti į kaimyno butą, galvoti, ar atsilieps draugo tėvai.
Matome, kad skurdėja socialiniai gebėjimai, todėl daugiau dėmesio kreipčiau į tai, o ne į dėmesingumą. Nėra taip, kad dėmesys prastėja savaime, – mes tiesiog fokusuojame dėmesį ten, kur gauname daugiau atlygio ir žinome atlygio šaltinį.
Parengė Emilija Balcerytė.
