Kanų kino festivalyje vos prieš kelias dienas programoje „Kritikų savaitė“ įvyko režisieriaus Arno Balčiūno trumpametražio filmo „Klasės nuotrauka“, kurį prodiusavo Morta Verbickaitė, premjera. Filmas pasakoja apie atsisveikinimą su brangia vieta – mokykla.
Tačiau šioje siužetinėje linijoje režisierius sutalpina labai daug – visų pirma, praeities ženklų nykimą mūsų greitai besikeičiančioje šalyje. Taip pat kalba apie žmones, kurie liko tik atmintyje. Taiklus, šmaikštus, bet ir melancholiškas filmas fiksuoja tiek vidinius, tiek išorinius pokyčius. Džiugu, kad A. Balčiūno baigiamasis magistrantūros studijų darbas iškart žengė į tokį prestižinį ekraną ir dar kartą sėkmingai priminė apie Lietuvos kiną tarptautinei bendruomenei.
Šiais metais pagrindinėje konkursinėje Kanų kino programoje labai daug filmų, kurie aiškūs kaip paprasta matematinė lygtis. Ima atrodyti, kad bijoma žiūrovams pasiųsti sudėtingesnių užduočių ar palikti atvirų klausimų. Žinoma, filmai nebūtinai turi būti sudėtingi, priversti mus įtemptai mąstyti, bet bent man norisi šiek tiek daugiau nei filmo, kuris telpa į vieną pastraipą. Vienas tokių netelpančių – Arthuro Harario filmas „Nepažįstama“ („The Unknown“).
Filmo premisa (prielaida – LRT) – mįslinga. Melancholiškas fotografas Davidas viename renginyje iš toli užfiksuoja moterį vardu Eva, vėliau vakarėlyje jis ją vėl pamato, nuseka paskui, permiega su ja ir pabunda jos kūne. Ne, tai ne mokslinės fantastikos filmas, o tapatybės, tęstinumo, atvaizdų apmąstymas realistinėje paradigmoje. Pagrindiniu veikėju išlieka Davidas, tik jau kitame kūne, sekame jo savojo kūno paieškas. Jis pradeda nuo gilinimosi, kas yra toji Eva, kurios kūne jis apsigyveno.
Filmas greitai peržengia šią detektyvinę giją. „Nepažįstamos“ kūrėjai mąsto apie tapatybę iš skirtingų rakursų: ką reiškia būti savo kūne, ką reiškia lyties pakeitimas, kas mus apibrėžia, kas nutinka tau, kai tikrasis kūnas miršta. Šias egzistencines temas lydi fotografijos ir laiko temos. Filmą žiūrėjau kitą rytą po A. Balčiūno filmo premjeros, tad jie susisiejo per pagrindinio veikėjo pastangas fiksuoti fotoaparatu tai, kas išnyksta.
Davidas fotografuoja vietas, kurios jau pasikeitė. Jis atsispiria nuo 20 a. pradžios atvirukų ir tęsia tai, ką pradėjo jo tėvas, kuris atvirukuose vaizduojamas vietas fiksavo 1970-aisiais. Trys laiko taškai, galybė nuotraukų, kuriose liko kažkas, ko jau nebėra, bet vietos vis dar ten. O kas lieka, kai nuotraukose užfiksuotų žmonių jau nebėra gyvų?
Ima atrodyti, kad bijoma žiūrovams pasiųsti sudėtingesnių užduočių ar palikti atvirų klausimų.
Savitai santykį per kūrybą, šįkart kiną, kuria ir ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyenas filme „Mylima“ („The Beloved“). Aktorius Javieras Bardemas vaidina garsų ispanų režisierių, sugrįžusį po daugelio metų gyventi ir kurti į Ispaniją. Savo naujojo filmo pagrindiniam moters vaidmeniui jis pakviečia dukterį, su kuria nesimatė ir nepalaikė ryšio jau trylika metų. Regis, pagaliau iš priklausomybių išlipęs režisierius nori padėti dukrai – kilstelėti jos, kaip aktorės, karjerą, kartu ir užmegzti tikrą santykį.
Norėdamas perteikti tėvo ir dukters emocijų karuselę, ėmus leisti laiką kartu filmavimo aikštelėje, R. Sorogoyenas filme žongliruoja skirtingais formatais – nuo 70 mm juostos iki nespalvotų kadrų ir skaitmeninio aukštos raiškos vaizdo. Nors režisieriaus ir operatoriaus sprendimai ne visada atrodo pagrįsti, nes šiai istorijai papasakoti tarsi nebuvo būtina taip nertis iš kailio keičiant filmo formatus, filmo veikėjus įdomu stebėti.
Dėmesį ypač laiko stambūs planai, kurių filme gausu. Jie leidžia narstyti intensyvius jausmus, lakstančius aktorių veiduose – akys, lūpos, skruostai, kakta, kartais kuris nors jų derinys siunčia didelį krūvį žiūrovui, iliustruojantį, kaip praeities skauduliai susiduria su dabarties išgyvenimais. J. Bardemas – rimtas kandidatas į šių metų Geriausio aktoriaus apdovanojimą.
Rimtu konkurentu jam tampa Gilles Lellouche`as, suvaidinęs Jeaną Mouliną vengrų režisieriaus Lászlo Nemeso filme „Moulinas“ („Moulin“). Šis režisierius toliau analizuoja praeitį. Tarptautinį pripažinimą pelnęs savo debiutu „Sauliaus sūnus“, L. Nemesas šįkart leidžiasi tyrinėti prancūzų Pasipriešinimo judėjimo veikėjo susidūrimą su vokiečių gestapu.
Brutalūs vokiečių tardymo metodai daugiausia perteikiami garsu. L. Nemesas sukūrė stiprų, nors ir labai konvencišką filmą. Džiaugiausi galėdama pamatyti filmą iš 35 mm juostos, kuri sustiprino istorinio laiko atmosferą, kartu leido grožėtis ypatinga šviesa, filmo daile ir jos detalėmis, veikėjų veidais ir blizgančiais nuo lietaus laiptais, kai pasakojimo įtampa ir smurtas atrodė nepakeliami.
Į praeitį nukelia ir amerikiečių režisierius Jamesas Gray filme „Popierinis tigras“ („Paper Tiger“), tik jam svarbiau ne istoriniai faktai, tiesą sakant, istorija visiškai galėjo vykti ir šiais laikais. Adamas Driveris vaidina buvusį policininką Garį, kuris įtraukia savo brolį Irviną (akt. Milesas Telleris) ir jo žmoną Hester (akt. Scarlett Johansson) bei jų vaikus į galynėjimąsi su rusų mafija 1986-aisiais Niujorke.
Esminga Gario pastaba, pristatant broliui savo planą, kad laikai pasikeitė ir dabar galima normaliai užsiimti verslu – jo sumanymas įkurti konsultacinę įmonę ir padėti rusams susitvarkyti su aplinkosaugininkais, kad būtų galima išvalyti kanalą ir nebeteršti jo nafta. Ši viltinga brolio pastaba greitai pasirodo nesanti tiesa ir tai atsigręžia į šeimą visu rusų mafijai būdingu brutalumu.
Toks trumpas filmo pristatymas, spėju, sudarys sunkaus ir sudėtingo filmo įspūdį, bet J. Gray`us eina visiškai kitu keliu: jo veikėjai šaržuojami, o iš amerikietiškos svajonės taip pat juokiamasi, tad visos sunkiasvorės filmo temos pakimba tarp scenarijaus ir realaus aktorių įkūnijimo. Juolab kad juntama, jog režisieriui labiausiai rūpi patys šeimos santykiai, o ne juos veikiantis korumpuotas tiek verslo, tiek policijos, tiek valdžios pasaulis.
Rumunų režisierius Cristianas Mungiu eina kitu keliu filme „Fjordas“ („Fjord“). Per iš Rumunijos atsikrausčiusios gyventi į Norvegiją šeimos istoriją jis pasakoja apie šių laikų visuomenės susiskaldymą ir skirtingas europietiškų šalių tikroves. Religingi tėvai – norvegė (akt. Renate Reinsve) ir rumunas (akt. Sebastianas Stanas) – augina penkis vaikus, kuriuos šviečia pagal Bibliją, neleidžia turėti mobiliųjų telefonų ir naudotis „YouTube“, o už klaidas ir nepaklusnumą baudžia „senu geru“ pliaukštelėjimu per užpakalį.
Mokykloje kelios darbuotojos pastebi nubrozdinimų dukrai ant veido bei kaklo ir atkreipia Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų dėmesį. Įsisuka skirtybių, nuostatų, įtarinėjimų ir biurokratijos vilkelis. Įdomu stebėti C. Mungiu režisūrą: jis užtikrintai dėlioja akcentus, kuria įtampą, leidžia stebėti ir mąstyti apie situaciją ir ištartus žodžius bei kaip susikalbėjimas darosi nebeįmanomas dėl skirtingų ideologinių tinklelių. Tai tikrai vienas iš stipresnių ir labai aktualių konkurso filmų.
Vienintelis kliuvinys man asmeniškai buvo puikioji aktorė R. Reinsve – kai ši aktorė jau tiek kartų įtaigiai įkūnijo šiuolaikinę laisvą moterį, reikėjo daug pastangų patikėti jos kuriama konservatyvios ir asketiškos moters personaže. Bet C. Mungiu kinas kreipiasi ne per susitapatinimą su veikėjais – tai kviečiantis stebėti ir svarstyti kinas, kuris, tikėkimės, bent truputį paskatins mus susikalbėti.
Į Kanus sugrįžo ir ispanų režisierius Pedro Almodóvaras su saviironišku filmu „Karčios Kalėdos“ („Bitter Christmas“). Abu ispanų režisieriai – ir R. Sorogoyenas, ir P. Almodóvaras – į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduoja su filmais apie režisierius, nors ir labai skirtingais. „Karčios Kalėdos“ reflektuoja patį kūrybinį procesą (režisierius rašo scenarijų, kurio pagrindinę veikėją režisierę Elzą pirmą kartą ištinka panikos priepuolis).
P. Almodóvaras tyrinėja autofikcijos klausimą kūryboje ir artimų žmonių istorijos naudojimą. Kiek etiška yra pinti į pasakojimą, kuris tarsi turėtų būti apie save, brangių žmonių išgyvenamas tragedijas? Tačiau šiuos klausimus P. Almodóvaras tyrinėja kaip visad su humoru ir jam būdingu žaismingumu. Pačioje filmo pabaigoje jis pažeria ir didelę dozę saviironijos, kurios norėtųsi palinkėti daugeliui režisierių, kurių filmografijos jau tokios pat didelės, kaip ir P. Almodóvaro.
Kanų kino festivalis dažniausiai asocijuojasi su garsiais ir skambiais režisierių vardais, o ant raudonojo kilimo visi laukia žvaigždžių. Tad kai kurie filmai iš pagrindinio konkurso atrodo pakviesti tik tam, kad būtų ką užfiksuoti ir skleisti plačiajai auditorijai per įvairiausius portalus. Tačiau Kanų kino festivalis yra ir vieta atrasti naujų vardų. Ypač šiais metais, kai jau spaudos konferencijoje buvo skambiai deklaruota, kad Holivudo studijų filmų šiais metais Kanuose nebus.
Vis dažniau čia suskamba naujų režisierių iš Afrikos balsai. Vienas įsiminusių – Rafiki Fariala „Congo Boy“ apie per anksti suaugusiuoju tapti turėjusį vaikiną, kuris svajoja būti muzikantu. Nepaisant vaizduojamos pilietinio karo įtampos ir vaikino patiriamų sunkumų, filmas pilnas šviesos ir vilties, o jame skambančios dainos sukasi mintyse dar ir po filmo.
Festivaliui dar nesibaigus, kol kas mano asmeniniais favoritais iš pagrindinio konkurso išlieka japonų režisieriaus Ryusuke Hamaguchi filmas „Staiga“ („All of a Sudden“) ir Pawelo Pawlikowskio „Tėvynė“ („Fatherland“). Apie juos rašiau savaitraštyje „7 meno dienos“. Filmas, kuris, mano galva, turėjo būti pagrindiniame konkurse, bet rodomas kitoje programoje – tai režisierės iš Čilės drama „Kalė“ („La Perra“). Dominga Sotomayor kuria pasakojimą apie Silviją (akt. Manuela Oyarzún) ir jos naują kompanjonę – kalytę Juri.
Nors moteris gyvena su partneriu, jie draugų nuostabai dar neturi vaikų. Uždaro ir tylaus būdo Silvija užmezga ypatingą ryšį su šuniu, o šiam dingus iš naujo nusikelia į praeityje jos gyvenimą ir asmenybę supurčiusį įvykį. Filme daug dėmesio skiriama salos gamtai ir gyvūnams. Didinguose, net stichiškuose gamtos kadruose skleidžiasi slapčiausi jausmai, žmogaus gyvenimo ir prisirišimų trapumas. Laisvas, kvėpuojantis kinas – būtent tokio labiausiai pasiilgstu ir juo džiaugiuosi Kanų kino festivalyje!
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
