Mokyklose vaikai mokomi klaidingai Jonui Basanavičiui priskiriamos ištaros: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.“ Tai yra gerokai vėlesnis, ideologinis J. Basanavičiaus minčių parafrazavimas. O jis pats „Aušros“ laikraščio „Priekalboje“ 1883 metais citavo lotynišką posakį: Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nusidavimų nepažįstantieji, vis yra vaikai“).
T. y. nepažinusieji istorijos yra nesubrendę, nesavarankiški, bet tai nereiškia, kad jie neturi ateities. Kitoje tos pačios „Priekalbos“ vietoje jis sako: „Su Viešpaties pagalba mes kiek pajėgdami ir įmanydami triūsimės ir ruošimės, tos dūmos būdami, jog ir mūsų darbas gali būti naudingas. Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“
Anksčiau nei jis Apšvietą kaip išvadavimą iš nesavarankiškumo arba nebrandumo (ir taip galima išversti) apibūdino Immanuelis Kantas. Pagal analogiją galime teigti, kad J. Basanavičiui tautos aušra ir yra Apšvieta („aušrai auštant“), kas ir reiškia savo nesavarankiškumo, nebrandumo įveikimą.
Nesavarankiškumui priklausė ne tik paklusimas Rusijos valdžiai ir jos ponams, ne tik nemokėjimas skaityti ir rašyti, bet ir aklas, nepagrįstas, nekritiškas tikėjimas istorijomis. Rusijos Imperijoje priešingai – Apšvietos politinių idealų kritikai citavo Prancūzijos revoliucijos nekentėją Josephą de Maistre‘ą, plėtojo mistinę carizmo tradiciją ir, remdamiesi stačiatikiškai slavianofiliška papasakota istorija, priešinosi Vakarų Apšvietai. Taigi, praeities studijos ne savaime atveria ateitį, o tik tada, kai istoriją drąsiai tyrinėja apšviestasis, savarankiškas ir atsakingas protas. Ir būtent tai reikia akcentuoti, o ne praeities žinojimą. O pasakojimai apie praeitį gali būti ideologiniai nuodai. Tai įrodo Vladimiras Putinas ir jo parankinis istorikas Vladimiras Medinskis, Rusijos leidžiami propagandiniai istorijos vadovėliai, tarp jų ir melaginga Lietuvos istorija (rusų kalba).
Ką reiškia drąsiai ir savarankiškai žinoti savo praeitį? Ar atminti visas istorines nuoskaudas ir savęs gailėtis, taip skatinant savyje aukos ir neatsakingumo sindromą? Ar pasakoti išpūstas ir pagrąžintas užkariautojo istorijas? Kas taip pat yra nei kritiškas, nei savarankiškas požiūris. Kritinė teorija sako, kad istorines traumas galima įveikti abipusio pripažinimo, atsakingumo ir susitaikymo keliu.
Šiandien tai galima padaryti kartu su lenkais, bet tai neįmanoma su V. Putino Rusija. Abipusis pripažinimas priklauso ir nuo to, kaip žvelgiame į savo pačių veidą, ir nuo situacijos bei įvykių. Kritiškai suprasta tradicija suteikia žmogui veidą, galvojimo kryptį, padeda būti atsakingiems. Iš to kyla moralinės ir politinės vertybės, bet iš tautinio galvojimo negalima išvesti interneto, socialinių tinklų algoritmų, kriptovaliutų ar tarptautinės bankinės sistemos. Kritiškai suvokdami savo praeitį įgysime drąsos ir savarankiškumo, bet dar neatversime mokslo, technologinės, meninės ateities.
Ką reiškia savarankiškas, apšviestasis atsakingumas už ateitį? Visokio plauko revoliucionieriai skelbia ateitį, bet neretai ji būna pražūtinga. Atskirkime mokslo, politines, technologines, kultūrines revoliucijas, nors neretai jos žygiuoja kartu. Mokslo revoliucionieriai buvo Mikalojus Kopernikas, Isaacas Newtonas, Charlesas Darwinas, Albertas Einsteinas, Nielsas Bohras. Jie pažino gamtos jėgas ir jiems nereikėjo, kad jų idėjas palaikytų minios žmonių. Pakako vos kelių suprantančiųjų. Kai Johnas Locke‘as revoliucijos terminą pritaikė politiniams visuomenės pokyčiams įvardyti, jis kalbėjo apie teisę grąžinti teisingą santvarką, bet turėjo omenyje veikiau Atgimimą, o ne naujos tikrovės kūrimą. Jam praeities pažinimas reiškė ne bet kokios, o anglikoniškos konstitucinės tvarkos grąžinimą. JAV ir Prancūzijos revoliucijos pakeitė sąvokos turinį ir dabar ši sąvoka reiškė drąsų naujos politinės santvarkos kūrimą remiantis ne gamtos, o socialinėmis jėgomis.
Ką reiškia drąsiai ir savarankiškai žinoti savo praeitį? Ar atminti visas istorines nuoskaudas ir savęs gailėtis, taip skatinant savyje aukos ir neatsakingumo sindromą?
Tiesa, pačios socialinės jėgos buvo menkai pažintos ir nebuvo suprasta, kad minių jėga yra naikinanti ir nieko bendra su teisingumu neturinti. K. Marxas pabandė valdymo ir santvarkos klausimą susieti su technologinėmis ir ekonominėmis revoliucijomis. Tai yra netiesiogiai susiję procesai, technologinė pažanga savaime nereiškia socialinių ir politinių laisvių. Pramoninė revoliucija prasidėjo Jungtinėje Karalystėje (JK) apie 1771 m., tada ėjo garo ir geležinkelių perversmas (apie 1829 m., JK), vėliau buvo plieno ir sunkiosios pramonės amžius (po 1875 m., JAV), dar vėliau – naftos, automobilių ir masinės gamybos era (po 1908 m., JAV). Po jos ėjo informacijos ir telekomunikacijų revoliucija (po 1971 m., JAV: nuo mikroprocesorių iki interneto).
Dirbtinio intelekto revoliucija, kurios prologas buvo apie 2010 m., vis dar vyksta. Nė viena iš šių technologinių transformacijų nebuvo susijusi su Prancūzijos, Rusijos, Kinijos, Irano ir panašiomis „revoliucijomis“. Socialinės revoliucijos turi visai kitą tikslą: lygaus politinio dalyvavimo, savarankiškumo ir teisingumo valdant. Todėl Apšvieta / Aušra siekė valdžių pasidalijimo, konstitucinės teisės, lyčių, rasių ir klasių lygių politinių teisių. Išsivadavusi Lietuva 1918 metais viena pirmųjų Europoje suteikė moterims balsavimo teisę ir aplenkė Prancūziją ir Šveicariją. Tai ir yra Aušros prasmė, kurios vien tik skaitydami savo praeitį nebūtume turėję, – iš Lietuvos istorijos nekilo moterų politinė emancipacija.
Tokia yra ateities taisyklė: uždraustas pažinimo obuolys pirma nuskinamas ir tik tada ateina apribojimai.
Kalbame apie moralinę ir politinę atsakomybę atverti ateitį. Mokslininkai bei technologai atskleisdami ir įgalindami netikėtą, neįsivaizduojamą ateitį gali jausti atsakomybę. Bet dažniausiai tai atsitinka po laiko. Taip buvo kalbama jau sukūrus branduolinį ginklą, vėliau vandenilinę bombą, dabar – dirbtinį intelektą, įvairius jo pavidalus. Visais atvejais moralė buvo prisimenama po to, kai ateitis buvo atverta. Mokslo, technologinės, socialinės ir net kultūrinės revoliucijos remiasi objektyvių jėgų pažinimu ir įvaldymu: gamtos, mokslo, technikos, socialinių ar kūrybinės vaizduotės ir geismo. Nė viena iš šių jėgų pati savaime nei morali, nei etiška. Todėl suprantamas noras ir drąsa, savarankiškumas pirma atrasti, išrasti ir tada moraliai įvertinti, ne atvirkščiai. Antraip Galileo Galilėjus nebūtų atradęs, kad Žemė sukasi apie Saulę, nes būtų gėda neigti Bažnyčios autoritetą. Pirma branduolinis demonas yra išlaisvinamas ir tik tada susitariama, kodėl jis blogas ir kaip jį valdyti. Tokia yra ateities taisyklė: uždraustas pažinimo obuolys pirma nuskinamas ir tik tada ateina apribojimai. Taigi ateities atsakomybė kalba apie drąsą atverti, suprasti ir tik tada apie padarinius, kurie turi būti suvaldomi.
Simbolinis žmogaus pasaulis prasideda po to, kai ateitis atveriama. Tada jai bandoma suteikti priimtiną, civilizuotą, politiškai korektišką formą. O perteklinis mokslininkų, juo labiau menininkų ir kultūros veikėjų ribojimas atveriant ateitį tik išstumia jos atradimą iš tavo šalies į kitą, tik nuskurdina tavo tautą ir praturtina kaimyninę. Kovoti su ateitimi grasinant religinėmis tradicijomis ar protėvių dvasiomis yra beprasmiška, bet atvertos ateities moralinis susaistymas yra būtinas, kaip ir minėtas branduolinio ginklo uždraudimas.
Atsakomybė prieš ateitį yra leisti sukurti, atverti tai, finansuoti tą, ką galbūt reikės riboti ar net uždrausti. J. Basanavičiaus Aušra, kaip ir I. Kanto Apšvieta, numano drąsą ir brandą patiems, kitų neverčiamiems atverti ateitį, net jei tam trukdo mūsų praeities pažinimas ar svetima okupacija. Tačiau tai nereiškia, kad bet kam, kas bus atverta, bus leidžiama augti. Tai jau mūsų moralinio ir politinio apsisprendimo reikalas.
