Jungtinių Amerikos Valstijų karinė operacija Venesueloje, mėginant pakeisti ten buvusį autoritarinį valdovą sau palankesniu, dar sykį apnuogino Europos valstybių negebėjimą veikti vis agresyvesnį pobūdį įgaunančioje tarptautinėje aplinkoje.
Dėl Venesuelos, panašiai kaip ir dėl praeitais metais vykusių JAV smūgių Iranui ar dėl vienašalio Trumpo spaudimo Ukrainai, į šoną nustumti Europos lyderiai tesugebėjo iškomunikuoti pasyvius pareiškimus, apeliuojančius į sutartis, teisės principus ir sąjungas, kurie vis mažiau ką reiškia. Kas bus su Venesuela, dar neaišku, bet aiškus signalas Europai – kad į amerikiečių kartojamus grasinimus kištis į Europos šalių demokratinius rinkimus, „perkurti Europos projektą“, okupuoti Grenlandiją (o galbūt dar ką nors) reikia žiūrėti labai rimtai.
Senovės Romos karvedžiui Pompėjui Didžiajam priskiriama frazė „Neaiškinkit įstatymų tam, kuris laiko rankose ginklus“ tinka iliustruoti besiklostančią transatlantinių santykių padėtį. Tiek JAV Nacionalinėje saugumo strategijoje paskelbti amerikiečių politinio elito tikslai, tiek jų veiksmai rodo siekį naujai perbraižyti žemės gaublį į įtakos sferas tarp imperijų. Nebūdama viena iš imperijų, Europa tokiame plėšrūniškame pasaulyje atsiduria jų meniu. Tai – nemaloni vieta atsidurti.
Alegorinis pasiūlymas Europai tapti plėšresnei ir agresyviau pretenduoti į jai svarbias įtakos zonas retsykiais nuskamba, bet neturi didelio atgarsio tarp politinių lyderių. Viena to priežasčių – savotiškas romaus žolėdžio padaro mentalitetas, kuris neleidžia projektuoti galios. Kalbant konkrečiu pavyzdžiu, nėra lyderio, kuris gebėtų pasakyti, kad Grenlandija yra ne vien Danijos ir tarptautinių normų reikalas, bet ir visos Europos interesų zona, kuri bus ginama. Negebėjimas taip komunikuoti tik skatina būsimą agresorių. Europos galios problema yra ne tiek ekonominė ar karinė, kiek normatyvinė – nėra efektyvios vizijos, nurodančios, ko ji siekia pasaulyje sau ir ką naudingo gali pasiūlyti kitiems. Daug kalbama apie lyderystės ir politinės valios stoką, bet, neturint aiškios idėjos, ko yra siekiama, sunku tikėtis atsirasiant tos valios ar lyderių. Problema aktuali ne tik abstrakčiu Europos bendrijos lygmeniu, bet ir lokaliu. Venesuelos karinė operacija ją gerai išryškino.
Tuo metu, kai Lietuvos viešojoje erdvėje užtikrintai kartojama, kad Amerika kovoja su diktatoriais ir nori demokratijos venesueliečiams, D. Trumpas užtikrintai kartoja, kad Amerikai reikia Venesuelos naftos, kaip ji nori tos naftos ir, bendrai, kaip mėgsta naftą. Šis įvykusio fakto vertinimo neatitikimas rodo, kad susiduriame su normatyvine politikos aiškinimo problema. Tai reiškia, kad kalba eina ne apie faktus, ką JAV elitas realiai sako ir daro, o apie faktų vertinimus, kuriais nurodoma, kaip turėtų būti.
Tuo metu, kai Lietuvos viešojoje erdvėje užtikrintai kartojama, kad Amerika kovoja su diktatoriais ir nori demokratijos venesueliečiams, D. Trumpas užtikrintai kartoja, kad Amerikai reikia Venesuelos naftos, kaip ji nori tos naftos ir, bendrai, kaip mėgsta naftą. Šis įvykusio fakto vertinimo neatitikimas rodo, kad susiduriame su normatyvine politikos aiškinimo problema. Tai reiškia, kad kalba eina ne apie faktus, ką JAV elitas realiai sako ir daro, o apie faktų vertinimus, kuriais nurodoma, kaip turėtų būti.
Abu tikrovės aiškinimo būdai (faktinis ir normatyvinis) yra reikalingi, problema – kai jie painiojami arba, kai neegzistuoja alternatyvūs normatyviniai aiškinimai vyraujančiam. Jeigu visiems žinoma graži normatyvinė frazė apie „alternatyvų neturinčią transatlantinę partnerystę“ prieštarauja jos neveiksnumą rodantiems faktams, galima tikrinti faktus arba tuos faktus vertinti per alternatyvias normatyvines idėjas ir žiūrėti, kuri geriau juos paaiškina. Jeigu iš principo negalimos jokios alternatyvios idėjos, o tik kartojama viena, tuomet faktai netenka prasmės, ir visa viešoji erdvė įstringa permanentinėje „neskubėkime vertinti“, „dar palaukime kitų rinkimų“, „nėra alternatyvos“ parapolitologijoje.
Europoje, už akademinių diskusijų lauko, labai trūksta alternatyvių idėjų vyraujančiai JAV hegemonijai ir tarptautine teise grįstai pasaulio sampratai. Trūksta autonomiško civilizacinio projekto, kuris leistų projektuoti galią būsimiems lyderiams – duotų jiems pagrindą lyderiauti. Europai į naudą išeitų ideologinis pokytis, kai politikai liautųsi atsiprašinėję pasaulio už buvimą europiečiais, už savo istorinio paveldo ir interesų turėjimą ir už didžiavimąsi jais. Juk likusi pasaulio dalis mūsų net neketina dėl ko nors atsiprašinėti ar derintis prie mūsų gyvenimo būdo. Kodėl turėtumėm mes...?
Europa įsikalbėjusi savo silpnumą, kuris neleidžia atsirasti visų laukiamiems lyderiams ir politinei valiai ekonomikos, gynybos ar kitose srityse. Grobuonių pasaulyje išlikti galima arba buriantis į žolėdžių bandą, arba atsiauginant kažkada turėtas iltis. Europa, kaip politinis vienetas, turi tapti politiškai plėšresnė tam, kad išliktų. Tai normatyvinis siūlymas, leidžiantis formuoti faktus, o ne būti jų formuojamiems.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
